Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Kajus giliai atsiduso ir linktelėjo. Jie įdėmiai pažiūrėjo vienas į kitą. Aš manau supratau kas slypi už atsargios Aro formuluotės. Melagingi kaltinimai nepadėjo įtikinti liudininkų iš abiejų pusių. Aro perspėjo Kajų

dėl tolesnių neteisingų veiksmų. Aš svarsčiau ar buvo kokia nors rimta priežastis dėl skirtingų šių dviejų senųjų

vampyrų siekių. Kajus norėjo skerdynių, kurios greičiausiu metu ir įvyks, jį ne itin jaudino klano reputacija, tuo metu kai Aro norėjo kontaktuoti su mumis.

- Aš noriu pakalbėti su kaltintoja, - griežtai pareiškė Kajus.

Irina nekreipė dėmesio į pokalbį tarp Aro ir Kajaus, jos žvilgsnis buvo sukoncentruotas į savo seserų veidus.

Jos veide buvo matyti, kad ji suprato kokie klaidingi buvo jos kaltinimai.

- Irina, - sušuko Kajus.

Ji buvo sukrėsta ir išgąsdinta. Neryžtingai ji traukėsi nuo Voltūrų, kad atsistotų priešais Kajų.

- Panašu, kad jūs klydote dėl savo kaltinimų, - pradėjo Kajus.

Tania ir Keitė su nerimu žengė į priekį.

- Aš apgailestauju, - šnabždėjo Irina, - Aš turėjau įsitikinti tuo ką matau. Bet aš neturėjau ne menkiausio supratimo, kad tai įmanoma...

- Brangus Kajau, nejau jūs manote, kad ji ras paaiškinimą tam ką mes matom? – paklausė Aro, -Bet kuris iš mūsų pamatęs tą patį ką ir jį, nuspręstų taip pat.

Kajus spragtelėjo pirštais, priversdamas Aro nutilti.

- Visi mes žinome, kad jūs padarėte nedovanotiną klaidą, - pasakė jis griežtai, - Aš norėčiau sužinoti apie jūsų tikslus.

Irina nervingai gaudė kiekvieną jo žodį.

- Mano tikslai?

- Taip, juk jūs ne šiaip atvykote čia, pradžioje nepasidomėjusi Kalenų kas čia vyksta.

Irina suvirpėjo nuo tokių žodžių.

- Jūs turėjote tam tikrų nesutarimų su Kalenais, tiesa?

Ji nukreipė savo nelaimingas akis į Karlailą

- Taip... – pradėjo ji.

- Todėl, kad...? – tęsė Kajus.

- Todėl, kad vilkolakiai nužudė mano draugą, - prašnibždėjo ji, - Ir Kalenai uždraudė man keršyti.

- „Pasikeičiantys“, - ramiai pataisė Aro.

- Tokiu būdu Kalenai susijungę su „pasikeičiančiais“ nusisukdami nuo savo prigimties, - padarė išvadas Kajus.

Aš išgirdau kai Edvardas išleido pasišlykštėjimo garsą.

Kajus ieškojo kaltinimų, kurie vedė tolesniems jų planams.

Irinos pečiai įsitempė.

- Tai viskas ką aš žinau.

Kajus laukė tęsinio, bet nesulaukęs pratarė:

- Jei tu nori pateikti kaltinimus Kalenas ir „Besikeičiantiems“, tai tu gali padaryti tiesiog dabar.

Jis nusišypsojo žiauria šypsena. Jis laukė kol Irina mestels jam dar kaltinimų. Galbūt jis nesupranta tikrų

šeimyninių santykių, kurie paremti ne valdžios troškimu, o meile. Galbūt jis pervertino jos keršto troškimą.

Irina suvirpėjo, jos pečiai nusileido.

- Ne, aš neturiu jokių pykčiu Kalenams ir vilkams. Jūs atvykote čia šiandien, kad sunaikintumėte nemirtingą vaiką. Bet nemirtingo vaiko nėra. Tai buvo mano klaida ir aš prisiimu visą atsakomybę už viską. Bet Kalenai

nekalti ir jūs neturite jokio pagrindo likti čia. Aš apgailestauju, - pasakė ji jam, po to atsisuko į likusių Voltūrų

pusę:

- Nebuvo jokio nusikaltimo. Jums nėra jokios dingsties ilgiau pasilikti čia.

Kajus pakėlė ranką kol ji kalbėjo, rankoje jis spaudė seną metalinį daiktą su gražiu dekoratyviniu raštu. Tai buvo signalas tolimesniems veiksmams. Reakcijas buvo tokia greita, kad mes sukrėsti žiūrėjome ir negalėjome patikėti kas tą akimirką nutiko... Prieš ateinant laikui reaguoti viskas jau buvo pabaigta.

Trys Voltūrų kariai šoko į prieki ir uždengė Iriną savo tamsiais paltais iš visų pusių. Tą pačią akimirką siaubingas metalo zvimbimas pasigirdo ore. Kajus buvo pačiame centre. Aplink jį skriejo kibirkštys nuo metalinio daikto. Kariai grįžo atgal į pulką, o Kajus liko tarp žibančių Irinos kūno liekanų. Metalinis daiktas jo rankose vis dar kibirkščiavo. Vienas mažas spustelėjimas ir tas daiktas daugiau neskleidė ugnies. Beveik visi liudininkai stovintys už Voltūrų buvo šokiruoti. O mes buvome per daug šokiruoti to kas vyksta , kad bent kažkaip atreaguoti į tai kas įvyko. Tai buvo dar vienas įrodymas to, kad mirtis gali būti žiauri, su milžinišku greičiu nesustojančiu prieš nieką.

Kajus šaltai nusišypsojo:

- Dabar ji prisiėmė atsakomybę už savo veiksmus.

Kajus įdėmiai žiūrėjo į sustingusių Tanios ir Keitės figūras. Tą pačią akimirką aš supratau, kad Kajus visad žinojo esminius šeimos ryšius. Tai buvo spąstai. Kajus nenorėjo išklausyti Irinos skundų, jis tiesiog norėjo mesti mums iššūkį. Trumpa trapi taika tarp mūsų pradėjo trūkinėti. Dar truputis ir prasidės susirėmimas ir niekas negalės mūsų sustabdyti. Iki tol kol nekris viena iš pusių. Mūsų pusė. Kajus tau žinojo. Ir Edvardas žinojo.

- Sustabdykite juos, - suriko Edvardas prišokdamas prie Tanios, kad nustvertų ją už rankos, todėl kad ji pasilenkė į priekį link besišypsančio Kajau su neapsakomo skausmo ir įniršio klyksmu. Ji nesugebėjo išsivaduoti iš Edvardo rankų iki tol, kol Karlailas suspėjo uždėti savo rankas jau ant liemens.

- Per vėlu, kad padėti Irinai, - greitai praniurnėjo jis, kol ji kovojo. – Neduok jam to, ko jis nori.

Keitę išlaikyti buvo sunkiau. Garsiai rėkdama kaip ir Tania ji stengėsi prasiveržti į Kajaus pusę, priartindama mirti visiems. Rozali buvo arčiau visų prie jos, bet prieš spėjant Rozali įkalinti ją plieniniuose gniaužtuose, Keitė išsiveržė ir dar taip, kad Rozali nuskriejo į šoną. Emetas pagavo ją už rankos ir pargriovė ant žemės, kur ji vėl bandė priešintis iš visų jėgų. Atrodė, kad jie niekas negali jos sustabdyti. Garetas metėsi link jos, stengėsi prieiti kuo arčiau, jis uždėjo savo rankas jai ant riešų. Aš mačiau kaip jo kūnų bėgo šiurpuliai, greičiausiai ji paleido elektros srovę per jį. Jos akys pradėjo merktis, bet ji vis dar nepasidavė.

- Safrina, - sušuko Edvardas.

Keitės akys pasidarė tuščios, o jos riksmas pavirto į tylią raudą. Tania nustojo kovoti.

- Paleiskite mane, - prašnibždėjo ji.

Beviltiškai aš paleidau Tanią iš po mano skydo ir iš visų jėgų stengiausi kuo saugiau jį užtvirtinti aplink Garetą, vietoje kur jis priešinosi skydas buvo visai plonas kaip antra oda. Po to Garetas galėjo vėl kovoti.

- Ar būsi rami, jei aš tave išleisiu, Keite? – prašnibždėjo jis.

Ji suurzgė vis dar priešindamasi.

- Klausykite manęs Tania Keite, - pasakė Karlailas su savo tyliu, bet aiškiu šnabždesiu.

- Kerštas nepadės jai. Irina nenorėtų, kad jūs iššvaistytumėte savo gyvybes veltui pasirinkamos šį

kelią. Galvokite apie tai ką jūs darote. Jei jūs užpulsite mes visi mirsime.

Nuo skausmo spaudimo Tanios pečiai nusileido ir ji pasilenkė link Karlailo ieškodama palaikymo, Keitė vis dar laikėsi. Karlailas ir Garetas greitu tyliu šnabždesiu stengėsi jas nuraminti.

Mano dėmesys grįžo prie stebinčių įvykius Voltūrų, kurie su susidomėjimu stebėjo sumišimą mūsų pusėje.

Šnairuodama į šalis galėjau matyti, kad Edvardas ir likusieji, išskyrus Karlailą ir Garetą, buvo vėl įsitempę ir pasiruošę. Daugiausia iš visų tuo kas vyksta buvo nepatenkintas Kajus, žiūrėdamas su nepasitikėjimu į Keitę ir Garetą, gulintį ant sniego. Aro irgi stebėjo juos, jo veide buvo matyti abejingumas. Jis žinojo apie tai ką galėjo padaryti Keitė. Jis jautė jo potencialą per Edvardo prisiminimus. Atrodo, jis pradėjo suprasti, kad mano skydas stiprėjo ir buvo kur kas stipresnis nei Edvardo prisiminimuose. Ar jis galvoja, kad Garetas aptiko savo gebėjimus ir išmokęs juos kontroliuoti pats sau sukūrė skydą?