Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Ši aptenkinta šypsena padarė tai. Mano įsiūtis pasiekė piką, jis tapo stipresnis nei tuomet kai kraujo troškimas sukunkuliavo, kai aš sužinojau jog vilkai irgi dalyvaus kovoje, kur mes visi žūsime. Aš galėjau pajusti tą beprotybę ant savo liežuvio – aš jaučiau kaip ji liejasi iš manęs tarsi ateinanti banga. Mano raumenys įsitempė ir aš veikiau automatiškai. Aš mintyse išstūmiu savo skydą per praktiškai neįmanomą atstumą – dešimt kartų toliau nei geriausių mano bandymų metu – kaip ietis. Mano kvėpavimas buvo įtemptas ir piktas.

Skydas skriejo nuo manęs su energijos pliūpsniu, tarsi skysto plieno debesis. Jis pulsavo tarsi būtų gyvas –

aš galėjau jausti jį nuo viršūnės lyg kraštų.

Dabar nebuvo ne menkiausio plyšio šiame elastingame audinyje, dabar pilna jėgų aš mačiau, kad nepasitikėjimas, kurį aš jaučiau anksčiau buvo tik mano galvoje – aš laikiausi už jos kaip už apsaugos, pasąmonėje netikėdama savo jėgomis. Ir dabar aš išsilaisvinau ir mano skydas išsiplėtė kaip niekur ant 50 jardų

ploto nuo manęs ir tai pareikalavo pačios minimalios koncentracijos.

Aš galėjau jausti savo skydą taip pat kaip ir bet kurį savo raumenuką. Aš stumdama jį į tolyn suteikdama jam ovalo formą. Staiga viskas kas buvo po šiuo lanksčių geležiniu skydu tapo dalimi manęs – aš galėjau jausti gyvybines jėgas visko ką aš dengiau. Vampyrai ir vilkolakiai po juo buvo šilumos taškeliais, šviesos blyksniais supančių mane. Aš stumtelėjau skydą į priekį ir su pajutau palengvėjimą kai pajutau ryškią šviesą nuo Edvardo mano apsaugos ribose. Aš laukiau jį ten taip, kad liktų plonytė sienelė skirianti jį nuo mūsų priešus.

Abejoju kad praėjo bent sekundė. Edvardas vis dar judėjo link Aro. Bet viskas absoliučiai pasikeitė, bet niekas išskyrus mane to nepastebėjo. Klaikus juokas pasigirdo iš mano lūpų. Aš jaučiau kad likusieji žvelgė į

mane, o Džeikobas savo juodomis akimis spoksojo į mane kaip į išprotėjusią.

Edvardas sustojo per kelis žingsnius nuo Aro ir su nusivylimu supratau, kad aš negaliu maišyti šiam susitikimui. Tai buvo mūsų pasiruošimo dalimi – priversti Aro išklausyti mūsų istoriją. Man buvo fiziškai skaudu nuo to, bet aš nenorom atitraukiau savo skydą nuo jo. Aš pilnai susikoncentravau ties Edvardu ir buvau apsirengusi bet kuriuo momentu jį užgaubti savo skydu jei to prireiktų.

Edvardas kilstelėjo savo smakrą ir ištiesė savo ranką Aro, tarsi jam būtų suteikta didelė garbė.

Aro, atrodo tik susižavėjo tokiu elgesiu, bet likusieji nejautė susižavėjimo. Renata surimusi jaudinosi Aro šešėlyje. Kajus buvo taip nusivylęs, kad atrodo jog ant jo permatomos odos atsirado raukšlės. Mažoji Džeinė

pašiepė savo dantis, o šalia jos Alekas primerkė akis koncentruodamasis. Aš maniau, kad jis ruošiasi, kaip ir aš jei prireiktų veikti nedelsiant.

Aro sumažino atstumą tarp ko ir Edvardo – žinoma, ko gi jis turėjo bijoti? Nerangūs šešėliai šviesiai pilkuose gobtuvuose – tai buvo raumeningi kariai kaip Feliksas – buvo vos už kelių jardų. Džeinė ir jos kankinantis gebėjimas galėjo nokautuoti Edvardą ir priversti jį raitytis agonijoje. Alekas galėjo apakinti ir padaryti jų kurčiu, neleisdamas žengti ne žingsnio link Aro. Bet niekas nežinojo, kad mano rankose jėga, galinti visus juos sustabdyti. Niekas, net Edvardas.

Su šypsena be jokio nerimo Aro paėmė Edvardo ranką. Jis iškart užsimerkė, o po to jo pečiai susitraukė nuo informacijos škvalo.

Kiekviena slapta mintis, kiekviena strategija, kiekvienas svarstymas – viskas, ką Edvardas girdėjo kitų

mintyse paskutinį mėnesį – tapo pasiekiama Aro tik per keletą akimirkų. Ir net kiekvienas Alisos regėjimas, kiekviena rami mūsų šeimos akimirka, kiekvienas paveikslėlis Renesmės galvoje, kiekvienas bučinys, kiekvienas suartėjimas tarp manęs ir Edvardo...Visa tai dabar priklausė Aro.

Aš net sušnypščiau nuo nusiminimo ir skydas pradėjo mirguliuoti nuo mano susierzinimo, jis pakeitė savo formą ir įsitempė išilgai mūsų linijos.

- Ramiau Bela, - prašnibždėjo Safrina.

Aš sukandau dantis.

Aro toliau koncentravosi ties Edvardo prisiminimais. Edvardo galva irgi pasilenkė, raumenys ant jo kaklo įsitempė, kadangi jis vėl matė viską ką matė Aro ir dar matė Aro reakciją į visą tai ką jis sužinojo.

Ši dvipusis nevienapusis pokalbis tęsėsi taip ilgai, kad net sargyba pradėjo nerimauti. Prislopintas šurmulys nuvilnijo per visą Voltūrų kariauną, kol Kajus nepareikalavo tylos. Džeinė pajudėjo į priekį, o Renatos veide buvo matyti didžiulis skausmas. Trumpam aš pažvelgiau į šį galingą skydą, kuris šiuo momentu atrodė toks silpnas ir apimtas panikos; nors ji buvo naudinga Aro ir aš galėjau pasakyti tiksliai kad ji nebuvo karys. Joje nebuvo kraujo geismo. Aš žinojau, jei kovotumėme aš ir ji, aš ją sunaikinčiau.

Aš vėl susikoncentravau, kadangi Aro išsitiesė ir jo akys atsimerkė. Jo akys buvo pilnos išgąsčio ir nerimo.

Jis nepaleido Edvardo rankos.

Edvardo raumenys truputėli atsileido.

- Tu matei? – paklausė Edvardas savo ramiu pasitinkčiu balsu.

- Taip, aš iš tiesų mačiau, - sutiko Aro. Stebėtina, bet jo balse skambėjo pasitenkinimo gaidelė. - Aš abejoju, kad kas nors iš dievų ar mintingųjų kada nors matė taip aiškiai.

Disciplinuotos sargybos veidai buvo tokie pat nustebę, kaip ir mano veidas.

- Tu davei man daug peno apmąstymam mano jaunasis drauge, - tęsė Aro. – Kur kas daugiau nei aš tikėjausi. Jis vis dar nepaleido Edvardo rankos, įsitempęs Edvardo kūnas leido suprasti, jog jis suprato apie ką galvoja Aro.

Edvardas neatsakė.

- Galiu aš su ja susipažinti? – paklausė Aro beveik maldaudamas su vis didėjančiu susidomėjimu. – Niekada per visą mano egzistavimą aš net nesvajojau apie tokio stebuklo egzistavimą. Koks papildymas mūsų istorijoje.

- Apie ką tu Aro? – įsiterpė Kajus prieš tai kai Edvardas spėjo atsakyti. Paprastas klausimas privertė mane apkabinti Renesmę rankomis ginant ją ir supant ją tarsi ji gulėtų lopšyje.

- Kai ką, apie ką tu net neįsivaizduoji mano mielas drauge. Pagalvok minutėlę, juk teisingumą kurį mes norėjome įvykdyti jau nebe reikia.

Kajus stebėtinai sušnypštė nuo šių žodžių.

- Taika broli, - ramindamas perspėjo Aro.

Tai turėjo būti gera naujiena – tai buvo tie žodžiai, kurių mes taip tikėjomės – užskaitymas, kurio mes niekad nesvarstėm. Aro išklausė tiesą.Aro pripažino, kad įstatymas nebuvo pažeistas.

Bet mano akys buvo prikaustytos prie Edvardo ir aš mačiau kaip įsitempę raumenys ant jo nugaros. Aš dar kartą pergalvojau Aro pasakyta instrukciją Kajui ir supratai jos dviprasmybę.

- Tai tu pristatysi mane savo dukteriai? - paklausė Aro vėl.

Kajus buvo ne vienintelis, kuris sušnypštė išgirdę apie veiksmų posūkį.

Edvardas nenorom linktelėjo. Renesmė jau įtikino daugumą. Aro visad atrodė senųjų vampyrų lyderiu. Jei jis bus jos pusėje, ar sugebės likusieji veikti prieš mus?

Aro vis dar laikė Edvardo ranką ir dabar jis be žodžių atsakinėjo į klausimus, kurių nei vienas iš mūsų

negirdėjo.

- Aš manau įvertinant susiklosčiusias aplinkybes reikia rasti kompromisą. Susitiksime viduryje.

Aro nuleido savo ranką. Edvardas pasisuko į mus ir Aro prisijungę prie jo, lengvai uždėjęs savo ranką Edvardui ant peties, tarsi jei jie būtų geriausi draugai – visa tai buvo nesibaigianti prisilietimas prie Edvardo odos. Jie ėjo lauku artėdami link mūsų. Visa sargyba judėjo per žingsnį nuo jų. Aro lengvai kilstelėjo ranką net nepažvelgęs į

juos.