Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Mūsų širdyse mes visada būsime kartu. Bet kai ateis laikas tu turėsi palikti mane.

Jos akys išsiplėtė ir ji savo ranka prisilietė prie mano skruosto. Jos tyla buvo dar sunkesnė nei ji būtų

pradėjusi šaukti.

Aš sunkiai nurijau, atrodė, kad mano gerklė buvo ištinusi.

-Tu padarysi tai dėl manęs? Prašau?

Ji stipriai savo pirštukus prispaudė prie mano veido.

- Kodėl?

- Aš negaliu tau pasakyti, - prašnibždėjau aš. – Bet tu greitai suprasi. Aš pažadu.

Savo mintyse aš mačiau Džeikobo veidą.

Aš linktelėjau, o po to patraukiau jos pirštus.

- Negalvok apie tai, - prašnibždėjau jai į ausį. – Nesakyk Džeikobui, kol aš nepasakysiu tau kad bėgtum, gerai?

Tai ji gerai suprato. Ji taip pat linktelėjo.

Aš iš savo kišenės paėmiau paskutinę detalę. Pakuodama Renesmės daiktus, netikėtai spinduliuojanti šviesa patraukė mano dėmesį. Atsitiktinis saulės spindulėlis papuolęs pro langą stoge apšvietę brangakmeniais puoštą medinę dėžutę stovinčią ant viršutinės lentynos. Akimirkai aš susimąsčiau ir kilstelėjau pečiais. Po to kai visos Alisos užduoties dalys buvo sudėtos, aš negalėjau tikėtis, kad gręsiantis konfliktas išsispręs taikiai. Pagalvojau, kodėl nepasistengus kad būtų priešingai. Aš paklausiau savęs – kam tai galėjo pakenkti? Tad aš turiu bent kažkiek tikėtis – todėl aš priėjau prie lentynos ir paėmiau Aro siųstą vestuvinę dovaną.

Dabar aš užsikabinau masyvią auksinę grandinėlę ir pajutau visą didžiulio deimanto galybę ant mano kaklo.

- Gražu, - prašnibždėjo Renesmė.

Ji smarkiai mane apkabino per kaklą. Aš prispaudžiau ją prie savo krūtinės, Taip apsikabinusią aš ją išnešiau iš palapinės į kovos lauką.

Edvardas kilstelėjo vieną antakį, aki aš artėjau, bet nepasakė nieko dėl to, kad mes buvome čia. Jis tiesiog labai stipriai apkabino mus abi ir mes taip stovėjome pakankamai ilgai, o po to giliai atsidusęs paleido mus. Aš nepastebėjau atleidimo jo akyse. Galbūt jis tikėjosi kažko, kas laukė po šio gyvenimo, tai lai tikisi.

Mes užėmėme savo vietas, Renesmė užsikabarojo ant mano nugaros, kad atlaisvintų mano rankas. Aš stovėjau už kelių žingsnių nuo pirmojo gynybinio fronto, kurį sudarė Karlailas, Edvardas, Emetas, Rozali, Tania, Keitė ir Elizaras. Šalia manęs buvo Bendžaminas ir Safrina – tai buvo mano darbas – ginti tiek kiek aš galėjau. Jie buvo geriausi puolimo ginklai. Keletą akimirkų, per kurias nukreiptų savo dėmesį kitus galėjo daug ką pakeisti.

Safrina buvo nepažeidžiama ir negailestinga, tarsi veidrodinis Senos atvaizdas. Bendžaminas sėdėjo ant žemės, jo delnai buvo įkišti į purvą, jis kažką šnabždėjo apie neteisingas pozicijas. Vakar vakare jis tarsi sukūrė

riedinius, kurie atrodė itin natūraliai, nors šiandien jie buvo apsnigti. Bet jų buvo nepakankamai, kad sužeistų

vampyrą, bet pakankamai daug, kad atitrauktų dėmesio.

Liudininkai buvo iš kairės ir dešinės nuo mūsų, kai kurie buvo arčiau nei kiti. – tie, kurie norėjo aprodyti save stovėjo arčiau. Aš pastebėjau Siobaną trinančią savo smilkinius, ji užsimerkė, kad susikoncentruotų; gal ji bandė prisiderinti prie Karlailo, bandydama vizualizuoti diplomatinį susitarimą?

Miške už mūsų tarsi nematomas flangas buvo pasirengę vilkai; mes tik galėjome girdėti jų sunkų

kvėpavimą ir jų širdžių plakimą.

Debesys slinko taip, kad buvo sunku nuspręsti dabar buvo rytas ar jau diena. Edvardo akys buvo primerktos, tarsi jis atidžiai viską analizavo aplinkui ir aš buvau įsitikinusi, kad jis ir vėl matė tą pačią sceną b-pirmą kartą tai buvo Alisos regėjimas. Viskas atrodė taip, kaip prieš atvykstant Voltūrams. Mums liko tik minutės arba sekundės.

Aplink mus buvo šeima ir mūsų sąjungininkai.

Didžiulis rusvakalis vilkas Alfa išėjo iš miško, kad būtų šalia su manimi; greičiausiai tai buvo jam per sunku – laikydamasis per atstumą nuo Renesmės, kai pavojus buvo taip arti.

Renesmė tiesėsi link jo ir jos pirštai susipynė su kailiu ant jo peties ir jos kūnas šiek tiek atsipalaidavo. Šalia Džeikobo ji buvo ramesnė. Aš irgi pasijutau šiek tiek geriau. Kol Džeikobas bus su Renesme, su ja viskas bus gerai.

Edvardas atsisuko į mane. Aš pratiesiau ranką ir nutvėriau jo delną. Jis sugniaužė mano pirštus.

Praėjo dar viena minutė ir aš įsitempiau, girdėdama artėjančius garsus., girdėdama artėjančius garsus. Tas pats privertė įsitempti ir Edvardą, pro jo sukąstus dantis pasigirdo žemas urzgimas. Jo akys susikoncentravo ties mišku, į šiaurę nuo tos vietos kur mes stovėjome.

Mes nukreipėm savo žingsnius ten pat kaip ir jis, ir kantriai laukėm, kol slinko paskutinės sekundės.

Skyrius 36

Kraujo troškimas

Jų pasirodymas buvo vaizdus, galima sakyti net gražus. Jie ėjo sinchroniniu ceremoniuniu žingsniu. Jie judėjo kartu, bet tai nebuvo maršas. Idealiai sinchroniškai jie pasirodė iš už medžių, nepažeidžiamos figūros, kurie atrodo buvo pakilę kelis centimetrus virš balto sniego – tokie grakštūs buvo jų judesiai.

Išorinis perimetras buvo pilkas; bet spalva tamsėjo su kiekviena linija, kol nepavirto yra gilią juodą spalvą pačiame vidury. Visi veidai buvo uždengti gobtuvų šešėlių. Tylus šnarėjimas kylantis nuo žingsniu buvo toks ramus, kad panašėjo į muziką, į sunkų rimtą kuris ne sekundei nenutildavo.

Pagal kažkokį ženklą, kurio aš nepastebėjau – o gal jokio ženklo ir nebuvo, tik tūkstantmetinė praktiką –

visa kariauna sustojo. Judesiai buvo per daug tikslūs ir aiškūs, kad primintų išsiskleidusi žiedą, nors spalva ir buvo panaši. Greičiausiai tai buvo išskleista vėduoklė – gracinga, bet kampuota. Figūros su pilkais gobtuvais išsidėstė flangais, tuo metu kai kur kas tamsesni atsirado viduryje – kiekvienas judesys buvo griežtai kontroliuojamas.

Jų judesiai buvo lėti, bet atsargūs – be jokio nereikalingo skubėjimo, be įtampos, be nerimo. Tai buvo nenugalimieji.

Viskas buvo beveik taip kaip ir mano senuose košmaruose. Vienintelis dalykas, kurio trūko - priešiškas nusitiekimas, kurį mačiau jų veiduose mano sapnuose – buvo tik kerštingos apsitenkinimo šypsenos. Dabar visi Volterai buvo per daug disciplinuoti, kad parodytų bent kokias emocijas. Jie taip pas nerodė savo nustebimo ar išgąsčio vien žvilgtelėjus į vampyrus, kurie jų laukė čia - kompanija, kuri jų fone atrodė itin neorganizuoti ir nepasiruošę. Jie net neparodė nustebimo, kai pamatė gigantiškus vilkus, kurie buvo tarp mūsų.

Aš negalėjau susilaikyti nuo to, kad jų nesuskaičiuočiau. Jų budo trisdešimt du. Net jai neskaičiuoti dviejų

nedalyvaujančių pabalusių figūrų su juodais gobtuvais stovinčiais už visų, kurie mano manymu buvo žmonos –

jų gnybinė pozicija kalbėjo apie tai, kad jos nebus įtrauktos į kovą – mūsų vis dar buvo mažuma. Tarp mūsų

buvo devyniolika vampyrų, pasiruošusių kovoti ir dar septyni, kurie stebės mūsų sunaikinimą. Net įskaitant dešimt vilkų, Volterai vis tiek mus lenkė savo jėga.

-Kariai atvyksta, kariai atvyksta, - mįslingai sumurmėjo Garetas pats sau ir po to patenkintas sukikeno. Jis pasislinko per žingsnį arčiu prie Keitės.

- Jie atėjo, - prašnibždėjo Vladimiras Stefanui.

- Žmonos, - prašnibždėjo Stefas atsakydamas. – Visi sargyba. Visi jie kartu. Gerai, kad mes nesistengėme jų

pulti Voltere.

O po to. Tarsi jų kiekio būtų nepakakę, kai Volterai lėtai ir didingai artėjo, už jų pradėjo rodytis kiti vampyrai.

Veidai, to antro, atrodo begalinio, srauto vampyrų buvo visiškai priešingi Voltūrams - tai buvo kaleidoskopas emocijų. Pradžioje jie buvo nustebinti ir tam tikrą nerimą, kai jie pamatė netikėtą jėgą, kuri laukė