Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Kelionė atgal užėmė mažiau laiko. Naktis buvo tamsi, aš išjungiau lempas ir skriejau keliu. Kai aš privažiavau link namo, daugumos automobilių nebuvo, įskaitant ir Alisos „Porch“ ir mano „Ferari“. Vampyrai laikėsi tradicijų, keliavo kaip galima toliau, kad numalšintų savo troškulį. Aš stengiausi negalvoti apie jų

naktinę medžioklę ir net nesuvokdamas pasivaipiau, mintyse įsivaizduodama jų aukas.

Svetainėje buvo tik Keitė ir Garetas, jie linksmai ginčijosi dėl maistinės vertės gyvulių kraujo. Pasirodo, Garetas bandė medžioti vegetariškomis manieromis ir suprato, kad tai pakankamai sunku.

Greičiausiai Edvardas nuvedė Renesmę miegoti į namuką. Džeikobas be jokios abejonės buvo miške šalia namelio. Likusi mano šeimos dalis greičiausiai irgi medžiojo. Galbūt jie buvo su kitais Denaliais. Todėl taip gavosi, kad namas visiškai priklausė man ir aš paskubėjau pasinaudoti šiuo pranašumu. Aš pajutau, kad į

Džaspero ir Alisos kambarį užėjau pirmą kartą nuo tos dienos kai jie mus paliko. Be jokio triukšmo apžiūrėjau jų didžiulę spintą kol neradau reikiamos tašės. Greičiausiai ji priklausė Alisai – maža juoda odinė kuprinė, iš tų, kurios dažniausiai naudojamos kaip paprastos moteriškos rankinės, ne per didele ir net Renesmė galėtų ją nešioti ir niekam ji nekristų į akis. Tuomet aš radau jų smulkiuosius pinigus, paėmiau maždaug dukart daugiau, tiek kiek normali amerikiečių šeima neišleidžia per metus. Aš pamaniau, kad ši vagystė bus mažiau pastebima nei kur nors name, todėl kad šis kambarys priminė liūdną įvykį. Vokas su padirbtais pasais ir asmens kortelėmis keliavo tiesiai į rankinę ir pažiūrėjau į apgailėtinai nedidelė bagažą, kuris buvo viskas ką aš galėjau duoti savo dukrai ir mano geriausiam draugui, kad padėčiau išgelbėti jų gyvybes. O ką daugiau aš galėjau padaryti?

Taip palenkusi galvą aš sėdėjau keletą minučių, kol manęs neaplankė puiki mintis. Kas jeigu....

Tarkim Džeikobas ir Renesmė ruošiasi pabėgti ir tai reiškia, kad yra galimybė, kad Demetrijus bus miręs. Tai suteikė galimybė visiems kurie bėgo, taip pat ir Alisai su Džasperu.

Tuomet, kodėl Alisa ir Džasperas negali padėti Džeikobui ir Alisai? Jei jie bus kartu, tai geriausia apsauga kokios buvo galima prašyti Renesmei. Nebuvo jokios priežasties, kodėl tai negalėjo nutikti, atmetant faktą, kad Džeikobas ir Renesmė buvo baltos dėmės Alisos regėjimuose.

Aš svarsčiau akimirką, o po to išėjau iš kambario, perėjau koridorių ir atsidūriau Esmės ir Karlailo kambaryje. Kaip įprasta Esmės stalas buvo užverstas planais ir projektais, viskas atsargiai sudėta į aukštas krūveles. Virš stalo buvo eilė nedidelių stalčiukų, viename gulėjo kanceliarijos reikmenys. Aš paėmiau popieriaus lapą ir tušinuką.

Aš žiūrėjau į švarų dramblio spalvos popieriaus lapą kokias penkias minutes, bandydama susikoncentruoti ties savo sprendimu. Alisa negalėjo matyti Džeikobo ir Renesmės, bet ji galėjo matyti mane. Aš stengiausi išprovokuoti jos regėjimą, tikėdamasi, kad ji dabar ne pernelyg užsiėmusi, kad pamatytų mane.

Specialiai pavadinimą aš parašiau spausdintinėmis raidėmis išilgai lapo: RIO DE ŽANEIRO

Rio atrodė geriausia vieta, kad išsiųsti juos: tai buvo toli nuo čia, Alisa ir Džasperas jau buvo Pietų

Amerikoje, be to mano senosios problemos nedingo tik todėl, kad šiuo metu mes turėjome daug rimtesnių

problemų. Vis dar buvo paslaptinga Renesmės ateitis, baimė jos nesustojančio augimo. Taip ar kitaip, mes judame link pietų. Dabar senų legendų paiešką bus Džeikobo ir tikiuosi Alisos užduotimi.

Aš vėl palenkiau galvą, tvardydama norą pravirkti ir sukandau dantis. Aš žinojau, kad toliau bus geriau jei Renesmė bus be manęs. Bet man jau dabar taip trūko jos.

Aš giliai atsikvėpiau ir kai ką užrašiau ant rankinės dugno, kur Džeikobas suras jį pakankamai greitai. Aš sukryžiavau pirštus – buvo nepanašu, kad jo vidurinėje mokykloje buvo dėstoma portugalų – Džeikobas bent jau galėjo pasirinkti ispanų kalbą. Dabar beliko tik tai laukti.

Sekančiu kelių dienų bėgyje Karlailas ir Edvardas leido toje vietoje, kurioje pasak Alisos turėjo apsirodyti Voltūrai. Tai buvo tas pats laukas, kuriame vyko kova, kai praeitą pavasarį naujai paversti Viktorijos vampyrai

mus puolė. Aš norėjau žinoti, ar Karlailas nesijaučia lyg viskas vėl kartotųsi. Tia man buvo visai nauja. Bet šįkart aš su Edvardu stovėdami greta su savo šeima.

Mes tik galėjome spėlioti, kad Voltūrai ateis atsekti arba Edvardo arba Karlailo.Ar tai verčia juos nerimauti? Aš negalėjau įsivaizduoti Voltūrų, kuriems bent kartą būtų reikėję būti atsargiems ar dėl kažko nerimauti.

Nors aš ir buvau nematoma, na taip aš maniau, Demetrijui aš pasilikau su Edvardu. Tai buvo savaime suprantama. Mes turėjome tik kelias valandas, kad pabūtumėme kartu.

Su Edvardu neturėjo būti ilgos atsisveikino scenos ir tai nebuvo planuojama. Pasakyti žodžiai galėjo būti paskutiniai. Tai būtų tas pats jei parašytum „pabaiga“ paskutiniame kūrinio lape. Tad mes nepasakėme vienas kitam nič nieko, bet nesitraukėme vienas nuo kito ne per žingsnio. Kur bebūtų mus užklupusi pabaiga, ji neužklups mūsų nepasirengusių.

Mes pastatėme palapinę Renesmei saugesnėje miško dalyje už mūsų. Vėl mažas dežavu. Mes su Džeikobu vėl statome palapinę... Buvo beveik neįmanoma patikėti, kiek visko pasikeitė nuo praėjusio birželio. Prieš septynis mėnesius mūsų santykių trikampis atrodė neįmanomas, trys skirtingos skausmo rūšys, kurių nebuvo įmanoma išvengti. Dabar viskas buvo idealiai subalansuota. Atrodė žiauriai ironiška, kad kai visos dėlionės dalys buvo sudėtos joms buvo lemta iširti.

Pradėjo snigti prieš pat Naujuosius metus. Šįkart smulkios lengvos snaigės netirpo ant šaltos žemės. Tuo metu kai Renesmė ir Džeikobas miegojo – Džeikobas knarkė taip garsiai, kad aš net nustebau kaip Renesmė dar neprabudo. Sniegas jau padengė žemę plonu sluoksniu, palaipsniui virsdamas į klampias pusnis.

Tuomet kai pakilo saulė, scena iš Alisos regėjimo buvo galutinai įvykdyta. Edvardas ir aš laikėmės už rankų, mes žiūrėjome skersai per baltą pievą ir nei vienas iš mūsų neištarė nei žodžio.

Per kelias valandas susiriko visi. Jų akyse buvo matyti kaip nerimaudami jie laukė kada jiems reiks liudyti vienų akys buvo ausinės, kitų sodriai raudonos spalvos. Po to kai mes visi susirinkome, mes galėjome girdėti vilkus judančius mišku. Džeikobas pasirodė iš palapinės, palikdamas Renesmę vis dar miegančią, kad prisijungtų prie vilkų. Visi vampyrai buvo išsidėstė netvarkinga eile.

Aš stebėjau atstumą stovėdama prie Renesmės palapinės, nes laukiau kada ji prabus. Kai ji prabudo aš jai padėjau apsirengti. Drabužius kruopščiai parinkau prieš kelias dienas. Drabužiai buvo pakankamai moteriški ir puošnus, bet kartu ir tvirta, kad nesimatytų kiek laiko ją dėvi – turint omeny, kad ji sedėtų didžiuliam vilkolakiui ant nugaros, kai jis kirs kelias valstijas. Ant jos striukės uždėjau odinę kuprinę su dokumentais, pinigais, raktais ir mano švelniai palinkėjimais jai ir Džeikobui, Čarliui ir Renė. Ji buvo pakankamai stipri, tad tai neapsunkino jos.

Jos akys suapvalėjo, kadangi ji skausmo kupina mano veidą. Bet ji buvo pakankamai nuovoki, kad neklausinėtų apie tai, ką aš ruošiausi daryti.

- Aš myliu tave, - pasakiau aš jai. – Labiau nei ką kitą.

- Aš irgi tave myliu mama, - atsakė ji.

Ji palietė medalioną kabantį ant kaklo, kuriame buvo įdėtos miniatiūrinės nuotraukos su jos Edvardo ir mano atvaizdais – Mes visada būsime kartu.