Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Amūno veidas persikreipė.

- Bet tai ne viskas, ką jūs gausite. – Jis pasisuko į Bendžaminą, - Aš daviau tau gyvenimą, o tu jį švaistai veltui.

Bendžamino veidas atrodė atšiauresnis nei aš kada buvau mačiusi. Jo veido išraiška visai nederėjo su jo berniūkščio veido bruožais.

- Kaip gaila, kad jūs nesugebėjote sunaikinti mano valią vertimo procese. Galbūt tuomet gal jūs būtumėte kur kas labiau patenkintas manimi.

Amūno akys susiaurėjo. Jis staigiai kažką parodė Kebi ir jie abu išdidžiai praėjo pro mus link durų.

- Jis neišeina, - pasakė man Edvardas ramiai. – Bet jis dabar elgsis dar pikčiau. Jis nemelavo kai kalbėjo apie galimybę prisijungti prie Voltūrų.

- Kodėl išėjo Alisteras? – pašnibždom paklausiau aš.

- Niekas tiksliai nežino. Jis nepaliko raštelio. Iš jo pasisakymų buvo galima suprasti, jog jis mano, kad kova neišvengiama. Nepaisant jo poelgio jis labai pergyvena dėl Karlailo. Aš manau, kad jis nusprendė kad pavojus pernelyg didelis. – Kilstelėjo pečiais Edvardas.

Nors pašnekesys buvo tarp mūsų abiejų, žinoma visi galėjo jį girdėti. Elizaras atsakė į Edvardo klausimą, tarsi jis būtų adresuotas visiems.

- Sprendžiant iš to ką jis murmėjo buvo supranta ne tik tai. Mes daug nekalbėjome apie Voltūrus. , bet Alisteras jaudinosi, kad ir kaip ryžtingai mes tvirtintumėme jūsų teisumą ir nekaltumą, Voltūrai vis tiek neklausys. Jis galvoja, kad jie vis tiek ras kitą pasiaiškinimą, kurie leis jiems pasiekti jų užsibrėžtų tikslų.

Vampyrai nervingai žvalgėsi. Mintis, kad Voltūrai gali manipuliuoti įstatymais savo naudai nebuvo paklausi.

Tik rumunai buvo kitokie, šypsojosi keistomis šypsenomis. Atrodė jie yra pilnai patenkinti tuo, kad likusieji stengėsi gerai galvoti apie jų priešus.

Daug prigesintų šnabždesių girdėjosi aplinkui, bet aš bandžiau įsiklausyti ką kalba rumunai. Galbūt todėl, kad šviesiaplaukis vampyras žvelgė mano kryptimi.

- Aš tikiuosi Alisteras buvo teisus dėl savo svarstymų, - Stefanas šnibždėjo Vladimirui. – Nesvarbu koks bus rezultatas pasaulis vis tiek pasikeis. Atėjo laikas, kad mūsų pasaulis pamatytų kuo tapo Voltūrai. Jie niekad nepraras valdžios, jei kiekvienas tikės šia nesąmone apie juos ir tuo, kad gina mūsų pasaulio esmę.

- Kai mes valdėme, mes bent jau buvo sąžiningi dėl tuo kuo buvome, - atsakė Vladimiras.

Stefanas linktelėjo.

- Mes niekad nesidėjome baltų skrybėlių ir nevadinome savęs šventaisiais.

- Aš manau atėjo laikas mūšiui, - pasakė Vladimiras. – Gali tu įsivaizduoti galingą jėgą kuri kada nors atsiras? Kitą galimybė, tiek pat gera?

- Viskas įmanoma. Galbūt vieną karta...

- Mes jau laukėme penkioliką šimtmečių Stefanai. Ir jie su metais tampa vis stipresni.

Vladimiras padarė pauzę ir vėl pažiūrėjo į mane. Ir jis nekreipė dėmesio, kad pastebėjo, kad aš irgi į juos žiūriu.

- Jei Voltūrai laimės šį mūšį, jie išeis iš čia dar galingesni nei atėjo. Kiekvienas užkariavimas apdidins jų

jėgą. Pagalvok ką vien mažylė gali jiems duoti, - ir jis staigiai pakėlė smakrą rodydamas į mane, - Ir ji iki galo dar neatskleidė savo gabumų. Ir stichijų valdovas. – Vladimiras parodė į Bendžamino pusę, kuris tuoj pat įsitempė. Kaip ir aš kiekvienas dabar bandė pasiklausyti ką kalba rumunai. – Su velniškai dvyniais, bet jie neturi ugninių prisilietimų ar pragariškų iliuzijų – Jo akys nukrypo į Safriną, o po to į Keitę.

Stefanas pažiūrėjo į Edvardą.

- O minčių skaitytojas jiems būtinai reikalingas. Bet aš suprantu ką tu turi omenyje. Žinoma jie gaus didžiulę naudą jeigu laimės.

- Didelę naudą, nei mes galime jiems tai leisti, ar ne tiesa?

Stefanas atsiduso.

- Aš manau, kad esu priverstas sutikti. Ir tai reiškia ...

- Kas mes turime jiems pasipriešinti kol dar yra viltis. kol dar yra viltis.Net jei mes sugebėsime tik lengvai sužeisti juos, net priversim juos išeiti...

- Po to, kada nors, kiti pabaigs mūsų darbą.

- Ir mūsų ilgalaikiai vendeta bus apvainikuota.

Jie užsimerkė akimirką, o po to prabilo unisonu:

- Atrodo yra tik tai vienas kelias.

- Tad mes kausimės, - pasakė Stefanas.

Nors aš galėjau matyti, kad jie buvo sunerimę, kad savisaugos instinktas ima viršų kiekvieną akimirką, šypsenos, kuriomis jie pasikeitė buvo pilnos įtampos.

- Mes kovojame, - sutiko Vladimiras.

Aš pagalvojau, kad tai gerai. Kaip ir Alisteras, aš galvojau kad mūšio neįmanoma išvengti. Šiuo atveju dar du vampyrai kovos mūsų pusėje, tai galėjo tik padėti. Bet rumunų sprendimas mane vis dar gąsdino.

- Mes irgi kovosime, - pasakė Tia ir jos įprastas niurus balsas skambėjo itin išdidžiai. – Mes manome, kad Voltūrai norės peržengti savo valdžios suteiktas teises. Bet mes nesiruošiame būti jų marionetėmis. – Jos žvilgsnis sustojo ties jos draugu.

Bendžaminas pašiepė dantis ir metė žvilgsnį į rumunus.

- Akivaizdu aš populiari prekė.Ir man teks laimėti teisę būti laisvam.

- Man nebus nauja kovoti dėl to, kad apriboti save nuo karališkų taisyklių. – pranešė Garetas erzinančiu tonu.

Jis žengė keletą žingsnių ir paplekšnojo jam per petį.

- Tai ir yra laisvė nuo prievolių.

- Mes liksime su Karlailu, - pasakė Tania. – Ir mes kovosime su juo.

Pasirodė, kad rumunų pasisakymas tarsi privertė ir kitus pasisakyti.

- Mes dar nenusprendėme, - pasakė Piteris.

Jis iš viršaus pažiūrėjo į savo mažąją kompanionę. Šarlotės lūpose matėsi nepasitenkinimas. Atrodė, tarsi jau būtų nusprendusi. Aš uždaviau sau klausimą, koks gi buvo jos atsakymas.

-Aš irgi dar nenusprendžiau, - pasakė Rendalas.

- Ir aš, - pridėjo Merė.

- Gaujos kovos su Kalenais, - netikėtai pasakė Džeikobas, - Mes nebijome vampyrų. – pridėjo jis su šypsniu.

- Vaikai, - pramurmėjo Piteris.

- Jaunikliai, - pataisė jį Rendalas.

Džeikobas akimirksniu pašiepė dantis.

- Na aš irgi kovosiu, - pasakė Megė, trūkčiodama pečiais, kuriuos buvo apkabinusi Siobana. – Aš žinau, kad tiesa yra Karlailo pusėje. Aš negaliu ignoruoti šio fakto.

Siobana įdėmiai pažiūrėjo į jauniausią savo grupės narį, akyse matėsi jaudulys.

- Karlailai, - pratarė ji, tarsi jie būtų buvę vieni, nekreipdami dėmesio į netikėtai atsiradusio oficialaus susirinkimo, kur kiekvienas norėjo išreikšti savo pozicijas, - Aš nenoriu, kad tai peraugtų į skerdynes.

- Aš irgi Siobana. Tu žinai, kad tai paskutinis dalykas, kurio noriu. – Jis lengva nusišypsojo. – Greičiausiai tu turi susikoncentruoti ties tuo, kad išsaugotum taiką.

- Tu žinai, kad tai nepadės, - atsakė ji.

Aš prisiminiau Rouz ir Karlailo pokalbį apie airių lyderę: Karlailas manė, kad pas Siobaną yra kažkoks neapibūdinamas gebėjimas, su kuriuo ji gali valdyti ar daryti įtaką įvykiams norima kryptimi – bet pati Siobana tuo netiki.

- Juk tai nepadarys žalos, - pasakė Karlailas.

Siobana užvertė akis.

- Ar aš turiu aiškiai įsivaizduoti sau tą rezultatą, kurio aš siekiu? – paklausė ji sarkastiškai.

Karlailas atvirai nusišypsojo.

- Jei tai tik neapsunkins tavęs.

- Taigi, nėra jokios būtinybės mano klanui dėstyti mano planus dėl ateities, ar ne taip? – paklausė ji. – Jei nėra tikimybės, kad bus mūšis.

Ji padėjo ranką ant Megės peties ir pritraukė mergaitę arčiau savęs. Siobanos draugas Liama buvo tylus ir nerodė jokių emocijų. Beveik visi kambaryje buvo suintriguoti Karlailo ir Siobanos pašnekusiu, bet jie nieko neaiškino. Tai buvo visi dramatiškų pasisakymų šiandienai. Vampyrų grupė po truputi skirstėsi, kai kurie ėjo medžioti, kai kurie leido laiką skaitydami Karlailo knygas, arba sėdėjo prie televizoriaus ar kompiuterio.