Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

slėptuve buvo slapta po šiuo labai ilgu vienu aikšto pastatu, kuris buvo padalintas į sekcijas, kuriose buvo parduotuvės, kurios buvo išsidėsčiusios jaukų gyvenamųjų namų kvartale.

Aš užsukau ir sustojau šalia dailios pakabintos iškabos: „Džeksonas Skotas, advokatas“.

Ofiso vidus visas buvo kreminės spalvos su kontrastingomis šviesiai žalios spalvos detalėmis – toks paprastas ir niekuo neišsiskiriantis. Čia nebuvo jokio vampyrų kvapo ir šis faktas padėjo man atsipalaiduoti. Tik nepažįstami žmonių kvapai. Prie sienos stovėjo akvariumas ir simpatiška maloninė blondinė, dirbantis sekretore priimamajam, sėdėjo už savo stalo.

- Sveiki, - pasveikino ji mane. – Kuo galiu padėti?

- Aš atėjau pas poną Skotą.

- Jums paskirtas laikas?

- Ne visai.

Ji trupučiuką susiraukė.

- Tai gali užimti tam tikrą laiką. Kodėl gi jums neprisėdus kol aš....

- Eiprile, - rūstus vyriškas balsas šaukė iš telefono ragelio, kuris buvo pas ją ant stalo. – Pas mane turi ateiti ponia Kalen.

Aš nusišypsojau ir parodžiau į save.

- Nedelsiant atsiųsk ją pas mane. Tu mane supratai? Man nusispjaut, kad tai išdarko darbotvarkę.

Jo balse girdėjosi dar kažkas be nekantrumo. Įtampa. Nervingumas.

- Ji ką tik atvyko, - Eiprilė tai pasakė taip greitai kaip tik galėjo.

- Ką? Tai atsiųsk ją. Ko gi tu lauki?

- Tuoj pat ponia Skotai.

Ji pakilo nuo kėdės drebančiomis rankomis tuo metu kai vedė mane žemyn trumpiu koridoriumi, siūlydama man kavą ir arbatą, vienu žodžiu visko ko man tik norėtųsi.

- Štai ir atėjome, - pasakė ji kai lydėjo mane pro duris į pagrindinį ofisą, kuriame stovėjo masyvus medinis stalas ir siena nukabinta diplomais ir pagyrimais.

- Uždarykite paskui save duris, - pasakė susinervinęs tenoras.

Aš pažiūrinėjau vyriškį sėdintį už stalo, tuo metu kai Eipril greitai dingo. Jis buvo neaukštas ir plinkantis, amžius apie 55 metus, pilvotas. Jis buvo su raudonu šilkiniu kaklaraiščiu, marškiniai su mėlynai-baltom juostom, o jo tamsiai mėlynos spalvos švarkas kabėjo ant kėdės atlošo. Jis taip pat drebėjo, buvo pabalęs ir atrodė ligotos gelsvos spalvos; o ant kaktos buvo keli lašai prakaito, aš įsivaizdavau sau apgaviką neteisėtai pasisavinantį komisinius.

Džei atsigavo ir siūbuodamas atsistojo nuo kėdės. Jis ištiesė man ranką per stalą.

-Ponia Kalen. Aš visiškai sužavėtas.

Aš irgi greitai jam ištiesiau ja ranką ir paspausdama ją papurčiau. Jį mažumėle išgąsdino mano šalta oda, bet ji neatrodė itin nustebęs.

- Pone Džeinksai. Ar jums geriau kai jus vadina Skotu?

Jis vėl pasiraukė.

- Žinoma taip kaip jums bus patogiau.

- O kas jei jūs vadintumėte mane Bela, o aš jus Džei?

- Kaip seni draugai, - sutiko jis, šluostydamas kaktą šilkine nosine. Jis man savo gestu parodė, kad aš galiu sėstis ir pats atsisėdo. Aš turiu paklausti, nejaugi aš susitikau su nuostabia pono Džaspero žmona?

Prireikė sekundės, kad aš viską suvokčiau. Taip, ši vyras pažįsta Džasperą, bet ne Alisą. Pažįsta jį ir atrodo irgi jo bijo.

- Jo nuotaka šiaip tai.

Jis prikando lūpą, tarsi beviltiškai bandė suprasti kas aš esu.

-Aš tikiuosi su ponu Džasperu viskas gerai? – paklausė jis atsargiai.

- Esu įsitikinusi, kad jis puikiai jaučiasi. Ji šiuo metu yra išvykęs ilgų atostogų.

Atrodo tai apdėjo Džei viską suprasti. Jis linktelėjo pats sau ir pridėjo savo pirštus prie smilkinių.

- Aišku. Jūs turite ateiti į pagrindinį ofisą. Mano asistentė palydės jus tiesiai pas mane. Nereikia eiti mažiau maloniu keliu.

Aš tik linktelėjau. Aš nežinojau, kodėl Alisa man davė geto adresą.

- Na gerai, dabar jūs čia. Kuo aš galiu būti naudingas?

- Dokumentai, - pasakiau aš bandydama padaryti taip, kad mano balsas skambėtų tarsi aš žinočiau apie ką kalbu.

- Žinoma, - sutiko Džei. – Mes kalbame apie gimimo liudijimą, mirties liudijimą, vairuotojo teises, pasus, socialinio draudimo korteles ...?

Aš giliai atsidusau ir nusišypsojau. Aš buvau skolinga Maksui.

O po to mano šypsena tarsi nuvyto. Alisa atsiuntė mane dėl kažkokios tai priežasties, ir tai turėjo išgelbėti Renesmę. Tai jos paskutinė dovana man. Vienintelis dalykas, kurio man reikėjo ir ji tai žinojo. Vienintelė

priežastis dėl kurios Renesmei gali prireikti padirbtų dokumentų – tai pabėgimas. Ir vienintelė priežastis dėl kurios Renesmė bėgs, - jei mes pralaimėsime.

Jei mes su Edvardu bėgtumėme kartu, tai jei neriektų šių dokumentų. Aš buvau įsitikinusi, kad Edvardas ir pats žinojo, kad jis žinojo kaip gauti padirbtus dokumentus ir aš buvau įsitikinusi, kad jis žinojo kaip galima pabėgti ir be jų. Mes galėjome pabėgti su ja toliau nei per tūkstantį mylių. Mes su ja galėjome perplaukti vandenyną. Jei mes būtumėme šalia ir galėtumėme išgelbėti ją.

Ir visas šis slaptumas dėl to, kad tai nepatektų į Edvardo mintis. Todėl kad buvo didelė tikimybė, kad jei Edvardui viskas paaiškės apie tai sužinos ir Aro. Aro žinoma gaus reikiamą jam informaciją pieš nužudant Edvardą.

Viskas bus taip kaip aš ir tikėjausi. Mes negalime laimėti. Bet mes turime pasistengti nužudyti Demetrijų

prieš mums pralaimint leidžiant Renesmei pabėgti. Mano rami širdis atrodė yra kaip akmuo mano krūtinėje –

suskaldyta masė. Visos mano viltys žlugo, tarsi rūkas saulėtą dieną. Aš jaučiau šnypštimą akyse.

Kam aš tai patikėsiu? Čarliui? Bet jis buvo toks bejėgis žmogus. O ir kaip aš atvesiu Renesmę pas jį? Jis nesiruošė eiti kur nors kur šalia galėjo būti kova. Taip kad vienas žmogus atkrenta. Bet nieko kito nebuvo. Aš apie tai galvojau taip greitai, kad Džei ir nepastebėjo mano pauzės.

- Tu gimimo liudijimai, du pasai, vairuotojo teisės, - pasakiau aš žemu įsitempusiu tonu.

Jei jis ir atkreipė dėmesį į tai, kad mano balsas pasikeitė, tai nekreipė į tai dėmesio.

- Vardai?

- Džeikobas.... Volfas.Ir ...Vanes Volf. – Nesės trumpinys tikrų iš vardo Vanesa. O Džeikobas už pavardė

Volfas tikrai stuktels man.

Jo tušinis greitai kažką vedžiojo blankote.

- Antri vardai.

- Tiesiog parašykite ką nors nekrentančio į akis.

- Kaip norite. Amžius?

- 27 vyras, 5 mergaitė. – Džeikobui tiks. Jis buvo įtikinamų gabaritų. O ir panašiai atrodė Renesmė, aš geriau padidinsiu amžių. Jis gali būti jos patėviu...

- Man reikės fotografijų, jei jūs norite pilnai sutvarkyti dokumentus, p- pasakė Džei atitraukdamas mane nuo apmąstymų. – Ponas Džasperas buvo linkęs juos pabaigti pats.

Tai bent paaiškina, kodėl Džei nežino, kaip atrodo Alisa.

- Sekundėlę, - pasakiau aš.

Man pasisekė. Aš turėjau keletą šeimyninių nuotraukų piniginėje ir viena iš jų buvo tiesiog ideali –

Džeikobas sėdėdamas ant verandos laiptų laiko Renesmę – nuotrauka padaryta tik prieš mėnesį. Alisa davė man šia nuotrauką nesenai. Oh. O gal tai nebuvo sėkmė įskaitant viską. Alisa žinojo, kad aš turiu šią nuotrauką.

Galbūt ji turėjo miglotą regėjimą, kad jos pririeks man prieš atiduodant nuotrauką man.

- Štai laikykite.

Džei apžiūrinėjo nuotrauką kurį tai laiką.

- Dukra labai panaši į jus.

Aš įsitempiau.

- Ji labiau panaši į tėvą.

- Ir šis vyras – ne jis. – Džei prisilietė prie Džeiko veido.

Mano akys susiaurėjo, o ant Džei kaktos vėl atsirado prakaito lašeliai.

- Ne, tai labai artimas šeimos draugas.

- Atleiskite, - pamurmėjo jis ir vėl pradėjo vedžioti tušinuku. – Kaip greitai jums prireiks dokumentų?