Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Taip, Alisos strategija turėjo prasmės, bet tik tuomet jei mes sugebėsime gerai kautis. Ir tai savo ruožtu irgi bus pergalė, įskaitant tai, kad Volterai nedalyvavo rimtuose mūšiuose per pastarąjį tūkstantmetį. Tai nebus pasaulio pabaiga. Tik Kalenų pabaiga. Edvardo pabaiga, mano pabaiga.

Aš į visą tai norėjau žiūrėti būtent taip – ypač paskutinėje dalyje. Aš negalėsiu ir vėl gyventi be Edvardo. Jei jis paliks šį pasaulį, aš paliksiu jį paskui Edvardą.

Kartais aš svarsčiau ar yra kas nors kas mūsų lauktų anoje pusėje. Aš žinojau, kad Edvardas netiki tuo, bet juk Kalenai tiki. Pati aš to negalėjau įsivaizduoti. Bet iš kitos pusės, aš negalėjau įsivaizduoti ir to, kad Edvardas kaip nors kur nors neegzistuos. Jei mes galėsime būti kartu bet kurioje vietoje, tai bus pati laimingiausia pabaiga.

Taigi mano dienos linko ir dabar viskas buvo kur kas sunkiau nei anksčiau. Edvardas, Renesmė, Džeikobas ir aš ėjo aplankyti Čarlio per Kalėdas. Visa Džeikobo gauja buvo ten, o taip pat Semas, Emili ir Sju. Tai įkvėpia

– matyti juos čia mažame Čarlio namo kambarėlyje. Jų dideli šilti kūnai buvo išsidėstę pakampėmis šalia retai Čarlio namuose pasirodančios eglutės – buvo galima tiksliai pamatyti kurioje eglutės puošimo dalyje Čarliui pasidarė nuobodu ir jis metė šį užsiėmimą – ir uždengė ją badais. Visada galima buvo pasitikėti vilkolakiais, kurie su nekantrumu laukė būsimos kovos kokia ji bebūtų. Jų susijaudinimas buvo toks didelis, kad beveik įelektrino atmosferą aplink ir padėjo nuslėpti visiško entuziazmo nebuvimą iš mano pusės. Edvardas kaip įprastai buvo geresnis aktorius nei aš.

Ant Renesmė kaklo buvo pakabintas medalionas, jo liemenės kišenėje gulėjo MP3 grotuvas nuo Edvardo –

mažas dalykėlis gebantis saugoti 5000 dainų jau buvo užpildytas mėgstamiausiomis Edvardo kompozicijomis.

Ant jos riešo buvo Kvileutų versijos pinta žiedo versija. Edvardas sukandęs dantis žiūrėdavo į šią jos dovaną, bet manęs tai nejaudino.

Greitai labai greitai aš atiduosiu ją Džeikobui. Taip pat galėjo mane jaudinti bet koks įsipareigojimo simbolis, nuo kurio aš taip priklausiau?

Edvardas rado dieną, kad užsakytų dovanėlę ir Čarliui. Jį atnešė vakar – ypatingu vakariniu pristatymu – ir Čarlis praleido visą rytą nagrinėdamas didžiulę instrukciją naujoje žvejybos garsinėje sistemoje.

Matant su kokiu apetitu valgė vilkolakiai, kad pietūs paruošti Sju buvo labai skanūs. Aš svarsčiau kaip mūsų kompaniją priimtų žmogus nesusijęs su tuo? Ar pakankamai gerai mes vaidinome? Ar galėtu nepažįstamasis apie mus pagalvoti kaip apie normalią draugų kompaniją, kuri mėgaujasi švente su įprastu džiugesiu?

Aš manau Edvardas ir Džeikobas patyrė tą pati palengvėjimą, kaip ir aš, kai atėjo laikas eiti namo. Aš jaučiausi taip keistai, švaistydama energiją tokiems žmoniškiems dalykams, kai buvo tiek kitų, kur kas svarbesnių dalykų. Man buvo sunku susikoncentruoti. Bet tuo pat metu tai buvo paskutinė galimybė kai aš galėjau matyti Čarlį. Gal tai ne buvo gerai, kad aš buvau sukrėsta ir negalėjau to suprasti.

Aš nemačiau mamos nuo vestuvių, bet aš maniau, kad turiu būti dėkinga dėl tokio nutolimo nuo jos kuris vyko palaipsniui. Ji buvo per daug trapi mano pasauliui. Aš nenorėjau įtraukti jos į pačią mažiausią mano pasaulio dalį. Čarlis buvo stipresnis. Galbūt pakankamai stiprus tam, kad atsisveikintų tiesiog dabar, bet aš nesugebėjau.

Automobilyje buvo labai tylu. Lauke lietus pavirto į kažką panašaus tarp lietaus ir krušos. Renesmė sėdėjo pas mane ant kelių ir žaidė su medalionu, atidarydama ir uždarydama jį. Aš žiūrėjau į ją ir bandžiau įsivaizduoti, kad jei aš galėčiau dabar Džeikobui viską pasakyti tiesiog dabar, jei man nereiktų laikyti šiuos žodžius paslaptyje nuo Edvardo.

Jei kada nors bus pakankamai vėl saugu, atveš ją pas Čarlį. Papasakok jam visą istoriją. Papasakok jam kaip stipriai jį mylėjau, kaip aš negalėjau palikti jo, netgi tuomet kaip mano žmoniškas gyvenimas pasibaigė.

Pasakyk jam, kad jis buvo pats geriausias tėtis. Pasakyk, kad jis perduotų meilės žodžius Renė, kad aš tikiuosi, jog ji bus laiminga, kad pas ja viskas bus gerai...

Man reikės atiduoti Džeikobui dokumentus iki tol, kai bus per vėlu. Aš atiduosiu jam raštelį skirtą Čarliui.

Ir laišką Renesmei. Kažką, ką ji galės perskaityti, kai aš jau nebegalėsiu pasakyti kaip stipriai aš ją myliu.

Nebuvo nieko įprasta už Kalenų namo ribų kol mes privažiavo prie jo, bet aš galėjau girdėti tam tikrą triukšmą viduje. Triukšmas nerimo ir atrodė, kad kažkas ginčijasi. Aš sugebėjau išskirti Karlailo balsą ir Amuno, kurie skambėjo dažniau nei kiti.

Edvardas pastatė automobilį priešais namą, vietoj to, kad įvažiuotų į garažą. Mes apsikeitėme įsitempusiais žvilgsniai prieš tai, kai išlipome iš automobilio.

Džeikobas atrodė kitaip, jo veidas buvo rimtas ir atsargus. Aš galvojau, gal jis tiesiog paskendęs apmąstymuose kaip Alfa. Akivaizdu, kad kažkas nutiko ir jis ruošėsi gauti informaciją, kurios galėjo prireikti jam ir Semui.

- Alisteris išėjo, - pramurmėjo Edvardas, kol mes lipome laiptais.

Viduje konfrontacija buvo jaučiame vos ne fiziškai. Kiekvienas vampyras, kuris prisijungė prie mūsų

išskyrus Alsiterą ir tris įtrauktus į barnį, stovėjo šalia laiptų ir stebėjo. Esmė, Kebi ir Tai buvo arčiau tų trijų

vampyrų stovinčių centre: vidury kambario Amunas šnypštė ant Karlailo ir Bendžamino.

Edvardo žandikaulis įsitempė ir jis greitai atsirado arčiau Esmės, tempdamas mane už paskos. Aš prispaudžiau Renesmę prie krūtinės.

- Amunai niekas neverčia tavęs likti su mumis jei tu nori išeiti, - pasakė Karlailas ramiai.

- Tu pavogei iš manęs pusę klano Karlailai – išrėkė Amūnas, rodydamas pirštu į Bendžaminą. – Todėl tu mane čia pakvietei? Atimti jį iš manęs?

Karlailas atsiduso, o Bendžaminas užvertė akis.

- Tai, žinoma Karlailas pasirinko kovą su Volterais, sukeldamas pavojų visai savo šeimai, tik tam, kad aš būčiau čia, - pasakė sarkastiškai Bendžaminas. – Būkit protingas Amūnai. Aš čia dėl to, kad padaryčiau teisingą dalyką. Aš neprisijungiu prie jokio kito klano. O jūs galite elgtis taip kaip nuspręsite jog tai yra teisinga, kaip ir pasakė Karlailas.

- Nieko gero iš to nebus, - suurzgė Amūnas. – Alisteris vienintelis, pasielgęs protingai. Mes visi turime bėgti iš čia.

- Pagalvok, kurį tu pavadinai protingu, - prašnibždėjo Tia stovėdama netoliese.

- Šiose skerdynėse mes visi mirsime.

- Niekas nesiruošia kovoti, - pasakė Karlailas užtikrintai.

- Tai tu taip kalbi.

- Jei taip nutiks, tu visad galėsi perbėgti į kitą pusę Amūnai. Aš esu įsitikinęs, kad Volterai įvertins tavo pagalbą.

Amunas tik nusijuokė.

- Galbūt tai ir yra atsakymas.

Karlailo atsakymas buvo ramus ir nuoširdus.

- Tai negalės pakeisti mano požiūriu į tave Amūnai. Mes draugai labai senai, bet aš niekad neprašyčiau tavęs dėl manęs numirti.

Amūno balsas tapo kur kas ramesnis.

- Bet tu tempi mano Bedraminą į dugną kartu su visais.

Karlailas uždėjo ranka Amūnui ant peties. Amūnas ją nupurtė.

- Aš lieku Karlailai, bet tai gali pakenkti tau. Aš prisijungsiu prie jų jei tai bus vienintelė galimybė likti gyvu. Jūs visi tiesiog kvailiai, jei manote, kad Volterai jūsų išklausys. – Jis susiraukė, o po to atsiduso, pažiūrėjo į mane ir Renesmę ir pridėjo pyktu tonu, - Aš liudysiu, kad šis vaikas auga. Tai tiesa. Bet kuris tai pamatytų.

- Tai viską ko mes bet kurio ir prašome.