Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

jų. Bet šis nerimas greitai praėjo – jie buvo įsitikinę savo jėgų pranašumu, užtikrinti būdami už nenugalimos jėgos nugaros, kuria buvo Voltūrai. Jų veidų išraiška tapo tokie patys kaip ir iki tol, kaip ir mes pamatėme juos savo sutikimu.

Buvo pakankamai lengva nuspėti jų tolimesnius veiksmus – jie matėsi ant jų veidų. Tai buvo įniršusi minia, greita susidorojimui ir nesugebanti padaryti teisingumo. Aš pilnai nesuvokiau viso vampyrų pasaulio požiūrio į

nemirtingus vaikus, kol nepamačiau jų veidų išraiškų.

Buvo aišku kad tai pikta dezorganizuota minia – joje buvo daugiau keturiasdešimties vampyrų – tai tarsi buvo liudininkai iš Voltūrų pusės. Kai mes numirsim, būtent jie įtikins pasaulį, kad sunaikinti vampyrai buvo nusikaltėliai ir kad Voltūrai veikė tik siekdami teisingumo. Bet dauguma iš jų atrodė taip, tarsi tikėjosi tapti kažkuo daugiau ne tik liudininkais – jie norėjo dalyvauti baudžiant.

Mes neturėjome šansų. Jei mes ir galėtumėme kokiu nors būdu neutralizuoti Voltūrų pranašumą, bet jie vis tiek lenkė mus savo kiekiu. Net jei mums ir pavyks įtikinti Demetrijų, Džeikobas nesugebės pabėgti.

Aš galėjau pajausti tai, kaip ir tai, kad visa tai suprato ir visi kiti. Neviltis tarsi tvyrojo ore, gąsdindama mane kur kas daugiau nei anksčiau.

Tarp vampyrų priešingoje pusėje buvo vienas vampyras, kuris nepriklausė likusiai daliai. Aš pažinau Iriną, kuri mėtėsi tarp dviejų barikados pusių. Tik jos veido išraiška skyrėsi nuo kitų. Pilnas siaubo Irinos žvilgsnis nesitraukė nuo Tanios iki priekinės mūsų gynybinės linijos.

Edvardas suurzgė labai žemu balsu bet įniršęs.

- Alsisteras buvo teisus, - pramurmėjo Karlailas.

Aš pamačiau mirguliuojanti Karlailo žvilgsnį į Edvardo klausimą.

- Alisteras buvo teisus? – prašnypštė Tania.

- Jie – Kajus ir Aro – atėjo kad sunaikintų ir užvaldytų – Edvardas iškvėpė taip tyliai, kad tik mūsų pusė

galėjo tai girdėti. – Jie turi daugybę strategijos variantų jau vietoje. Jei Irinos kažkokiu tai būdu bus pateisinti, jei ras kitas priežastis. Bet dabar, kai jie mano Renesmę, jie jau pilnai įsitikinę savo elgesio teisumu. Mes vis dar galime pabandyti apsiginti nuo išgalvotų kaltinimų, bet pradžioje mes turime sustabdyti juos ir priversti išklausyti teisybę apie Renesmę, - o po to dar tyliau. – Kurios jie visai nesiruošia klausyti.

Džeikobas kažkaip keistai piktai suniurnėjo.

O po to, netikėtai, po kelių sekundžių visa procesija tarsi užmirė ir sustojo. Tyli muzika nuo jų sinchroninio ėjimo nutilo ir buvo visiška tyla. Nepriekaištingas disciplinumas liko toks pat: Voltūrai kaip vienas užmirė

visiškai nejudėdami. Jie užėmė savo pozicijas per šimtą jardų nuo mūsų.

Už manęs šone aš išgirdau kur kas stipresni ir dažnesnį širdies plakimą. Aš surizikavau pašnairuoti į kairę ir dešinę, kad pamatyčiau kas sustabdė Voltūrus.

Vilkai prisijungė prie mūsų.

Iš abiejų pusių mūsų nelygios linijos stovėjo vilkai. Man užteko sekundėlės, kad suprasčiau, kad ten buvo daugiau kaip dešimt vilkų ir kad pažinčiau tuos, kurie buvo nepažįstami, kuriuos mačiau primą kartą. Jų buvo

šešiolika, išsidėsčiusių aplink mus – visos septyniolika įskaitant Džeikobą. Iš jų dydžių ir didžiulių letenų buvo aišku, kad naujieji vilkolakiai buvo labai labai jauni. Aš galvojau, kad turėjau apie tai pagalvoti. Kai tiek daug vampyrų aplink, demografinis sprogimas tarp vilkolakių buvo nesulaikomas.

Dar daugiau vaikų mirs. Aš klausiau savęs, kodėl Semas tai leido, o po to supratau, kad jis neturėjo kito pasirinkimo. Jei kas nors iš vilkų liks su mumis, Voltūrai gali būti įsitikinę, kad likusieji irgi prisijungs prie mūsų. Jie rizikavo visa savo gauja šiame susirėmime.

Ir mes pralaimėsim.

Staiga aš pajutau tokį pyktį, kuris staigiai pavirto į nekontroliuojama įniršį. Mano nusivylimas visiškai išnyko. Silpnas rausvas aureolė apgaubė tamsias figūras priešais mane ir viską, ką šiuo momentu aš norėjau, tai įsmeigti savo dantis į juos, sudraskyti jų kūnus į gabalėlius ir sudeginti juos. Aš tarsi išprotėjau – man atrodė, kad aš net sušokčiau aplink laužą, kol jie degtų gyvi ir juokčiausi kol liepsnotų jų kūnai. Mano lūpos netikėtai susispaudė ir pro jas prasiskverbė žemas ir beprotiškas urzgimas iš mano gerklės, ir atrodė kad iš pačių mano gelmių. Aš pajutau, kad mano lūpų kampučiai pasikėlė tarsi aš šypsočiausi.

Šalia manęs Sabrina ir Sena apkartojo mano tylu urzgimą. Edvardas suspaudė mano ranką, kurią jis vis dar laikė savo rankoje, tarsi įspėdamas mane.

Apgaubti šešėlio Voltūrų veidai vis dar buvo neišraiškingi. Ir tik dvi akių poros nerodė jokių emocijų.

Pačiame centre, besilaikant už rankų Aro ir Kajus įvertinant laukė ir viskas aplinkui irgi užmirė laukdami įsakymo žudyti. Tie du nežiūrėjo vienas į kitą, bet buvo akivaizdu, kad jie bendravo. Markusas, kuris taip pat lietė Aro ranką atrodo nedalyvavo bendravime. Jo veido išraiška nebuvo tokia beprasmė kaip kitų, jo veidas greičiau buvo tuščias. Kaip ir tą kartą, kai aš ji mačiau anąkart, jis greičiausiai nuobodžiavo.

Voltūrų liudininkų figūros buvo pasuktos į mus, ir jų neprotiškos akys buvo nukreiptos į Renesmę ir mane, bet jie vis dar buvo netoli miško pakraščio, palikdami didelį atstumą tarp jų ir Voltūrų karių. Tik Irina buvo artimais, vos už kelių žingsnių nuo senųjų moterų – šviesiaplaukės, su puria oda ir apsiblaususiomis akimis – ir jų didžiuliai asmens sargybiniai.

Tiesiai už Aro aš pamačiau moterį su tamsiai pilku gobtuvu. Aš negalėjau būti tikra, kad ji liečiasi prie jo nugaros. Ar tai buvo Renata, dar vienas skydas? Man kilo tas pats klausimas kaip ir Elizarui anksčiau – ar ji galės pasipriešinti man?

Bet aš nešvaistyčiau savo jėgų tam, kad priartėčiau prie Aro ir Kajaus. Aš turėjau kur kas svarbesniu tikslų.

Aš akimis perbėgau per jų pulką ir lengvai radau dvi miniatiūrines figūras su pilkais gobtuvais pačiame centre. Alekas ir Džeinė greičiausiai patys mažiausi apsaugos nariai. Jie laikėsi netoli nuo Markuso, apsaugoti Demetrijaus iš kito šono. Jų veidai buvo glotnūs nieko neišreiškiantys; jie dėvėjo pačius tamsiausius gobtuvus iš visų, neskaitant pačių seniausiųjų. Raganos-dvyniai kaip juos vadino Vladimiras. Jų gebėjimai buvo pagrindinis ramstis Voltūrų puolime. Tikrosios brangenybės Aro kolekcijoje.

Man raumenys susitraukė ir aš pajutau kaip nuodai pasklido po visą mano burną.

Ryškios Aro ir Kajaus akys slydo mūsų pulku. Aš galėjau išskaityti akivaizdų nusivylimą Aro veide, kai jis vėl ir vėl įdėmiai apžiūrinėjo mūsų veidus ir nerado vieno. Jis nusivylęs sukando dantis. Šią akimirką aš buvau dėkingą, kad Alisa pabėgo. Kadangi pauzė užsitempė aš galėjau girdėti greitą Edvardo kvėpavimą.

- Edvardai? – paklausė Karlailas tyliu ir sunerimusiu balsu.

- Jie nėra įsitikinę ką toliau daryti. Jie įvertina galimybes, renkasi esminius tikslus - , aš, žinoma tu, Alizaras, Tania. Markusas nagrinėja mūsų visų tarpusavio ryšius, ieškodamas pažeidžiamų vietų. Rumunų

buvimas erzina juos. Ir dar jie jaudinasi dėl kelių veidų, kurie jie nepažįsta – Sabrina ir Sena ir savaime aišku vilkus. Jie niekad nebuvo mažuma. Tai sustabdė juos.

- Mažumoje? – netikėdama prašnibždėjo Tania.

- Jie neskaito savo liudininkų, - iškvėpė Edvardas. – Jie niekas mirtiname susirėmime. Aro tiesiog reikėjo auditorijos.

- Ar aš turiu ką nors pasakyti? – paklausė Karlailas.

Edvardas mėtėsi, o po to užtikrintai linktelėjo.