Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Tai vienintelė galimybė, kurią tu turi.

Karlais išsitiesė ir žengė porą žingsnių į priekį. Aš nekenčiau to, kad jis ten stovi vienas be jokios apsaugos. Jis išskėtė savo rankas ir atkišo delnus, tarsi sveikindamas juos.

- Aro, mano senas drauge. Rodosi mes nesimatėme šimtą metų.

Akimirką aplinkui buvo tyla. Aš galėjau jausti Edvardo įtampą, kol jis bandė įsiklausyti į tai, kaip Aro atreaguos į Karlailo žodžius. Įtampa tapo tokia juntama kaip laikrodžio rodyklių tiksėjimas. O po to Aro žengė

į priekį iš Voltūrų pulko. Renata, jo skydas, judėjo kartu su juo ir atrodė, tarsi jos pirštų galiukai lietėsi Aro gobtuvo. Pirmą kartą Voltūrų gretose pasijuto reakciją į visą tai kas vyksta. Nepatenkinti niurnėjimai nuskriejo

per visą jų pulką, visų antakiai susiraukė, pašiepė dantis. Kai kurie iš sargybinių net pasilenkė į priekį pasirengę pulti.

Aro aprodė į juos ranka.

- Taika.

Jis žengė dar kelis žingsnius į priekį, o po to pakreipė galvą į šoną. Jo pieniškos akys užsidegė nuo smalsumo.

- Teisingi žodžiai Karlailai, - pasakė jis savo plonu balsu. – Bet atrodo jie nesuderinami kai aš matau, kokią armiją tu sukūrei, kad nužudytum mane ir mano artimuosius.

Karlailas palingavo galva ir tiesė rankas į priekį, tarsi tarp jų nebuvo gero šimto jardų.

- Tu gali paliesti mano ranką kad suprastum, kad tai nebuvo mano sumanyme.

Aro primerkė savo įtarimo kupinas akis.

- Bet kaip kitaip galima suprasti tavo ketinimus mano mielas Karlailai, įskaitant tai ką tu padarei? – jis susiraukė ir liūdesio šešėlis iškreipė jo veidą – aš negaliu pasakyti ar šis liūdesys buvo tikras ar jis tik vaidino.

- Aš nepadariau jokio nusikaltimo, dėl kurio jūs atėjote nubausti mūsų.

- Tuomet atsitrauk ir duok mums nubausti kaltąjį. Patikėk manim Karlailai, niekas nepradžiugins manęs labiau, nei galimybė išsaugoti tavo gyvybę šiandien.

- Niekas nepažeidė įstatymo Aro. Leisk man paaiškinti, - ir Karlailas vėl pratiesė savo ranką.

Bet prieš tai kai Aro suspėjo atsakyti, Kajus priartėjo ir atsistojo šalia jo.

- Taip daug nenaudingų taisyklių, tiek daug nebūtinų apribojimų tu sukūrei, Karlailai – prašnibždėjo baltapūkis senasis vampyras. – Kaip įmanoma, kad tu pažeidei vieną įstatymą, kuris i tiesų yra svarbus?

- Įstatymas nepažeistas. Jei jūs paklausytumėte....

- Mes matome vaiką Karlailai, - suurzgė Kajus. – Nelaikyk mūsų kvailiais.

- Ji ne nemirtinga. Ji ne vampyre. Aš galiu tai įrodyti tiesiog per keletą akimirkų ...

Kajus pertraukė jį.

- Jei ji ne viena iš tų, ką draudžia įstatymas, tai kodėl tu surinkai šį batalioną jos gynybai?

- Tai liudininkai Kajau, taip pat kaip ir jūs juos atvedėte, - ir Karlailas parodė į įniršusią minią šalio miško pakraščio. Kai kurie iš jų suurzgė tarsi atsakydami. – Kiekvienas iš šių draugų gali tau papasakoti visą tiesą apie šį vaiką. Arba tu pats gali pažvelgti į ją Kajau. Pamatyt žmonišką raudonį ant jos skruostų.

- Tai apgaulė. – nutraukė Kajus. – Kur mūsų informatorius? – jis sukinėjo savo kaklą kol nesurado Irinos, stovinčios už žmonų. –Tu. Ateik.

Irina pažvelgė į jį nieko nesuprasdama, jos veido išraiška buvo tarsi žmogaus, kuris ką tik prabudo iš siaubingo košmaro. Kajus nekantriai spragtelėjo pirštais. Vienas iš milžiniškų žmonų asmens sargybinių

atsistojo už Irinos ir grubiai pastūmė ją į priekį. Irina dukart sumirksėjo, o po to ėjo link Kajaus su nerimu. Ji staigiai sustojo už kelėtos jardų , jos akys vis dar buvo prikaustytos prie sesers.

Kajus sutrumpino atstumą tarp jų, o po to trenkė jai per veidą. Tai negalėjo jos sužeisti, bet šiame geste buvo kažkas siaubingo. Tai buvo tas pats, kaip stebėti kai kažkas kankina šunį. Tania ir Keitė vienu metu sušnypštė. Irinos kūnas įsitempė ir ji nukreipė savo žvilgsnį į Kajų. Ji nukreipė savo pirštą į Renesmę, kuri buvo įsikabinusi į mano nugarą. Jos pirštais vis dar buvo susipainiojo Džeikobo kailyje. Mano neprotiškame regėjime Kajus visas tapo beveik raudonas. Iš Džeikobo krūtinės išsirovė urzgimas.

- Tai tas vaikas, kurį tu matei? – reikliai paklausė Kajus. – Tas pats, kuris akivaizdžiai nebuvo žmogus?

Irina pažvelgė į mus, pirmą kartą apžiūrinėdama Renesmę nuo to laiko kai pasirodė čia. Jos galva pasilenkė į

vieną šoną, abejonės atsirado jos veide.

-Na ir.. – paklausė Kajus.

- Aš. Aš neesu įsitikinusi. – atsakė ji sumišusi.

Kajaus ranka suvirpėjo, tarsi jis vėl norėjo jai trenkti.

- Ką tu turi omeny? – pasakė jis plieniniu balsu.

- Ji ne tokia pati kaip buvo anksčiau, bet aš galvoju, kad čia tas pats vaikas. Aš turiu omeny, kad ji pasikeitė.

Šis vaikas vyresnis, nei tas kurį aš mačiau ....

Įsiutęs garsas pasigirdo pro iššieptus Kajaus dantis, o Irina nutilo taip ir nebaigus sakinio. Aro akimirksniu atsirado prie Kajaus ir uždėjo jam ranką ant peties.

- Būk kantrus, brolau. Mes turime laiko išsiaiškinti su viskuo. Nėra būtinybės skubėti.

Su niūria išraiška Kajus atsitraukė nuo Irinos.

- O dabar mieloji, - pasakė Aro šiltu saldžiu šnabždesiu, - Parodyk man ką tu norėjai pasakyti, - ir jis tiesė

savo ranką link įbaugintos vampyrės.

Irina paėmė jo ranką neužtikrinta. Ji laikė ją tik penkias sekundes.

- Matai Kajau? – pasakė jis. – Štai paprastas būdas sužinoti tai, ko mums riekia.

Kajus jam neatsakė. Aro akimis peržvelgė savo auditoriją, o po to pasisuko į Karlailą.

-Ir taip, atrodo pas mus atsirado kažkas paslaptingo. Atrodo taip, kad vaikas auga. Bet pirmas Irinos prisiminimas yra niekas kitas kaip nemirtingas vaikas. Įdomu.

- Tai yra būtent tai, ką aš stengiausi paaiškinti, - pasakė Karlailas ir pagal tai kaip pasikeitė jo balsas, aš galėjau suprasti, kad jus pajuto palengvėjimą. Tai buvo viltis, kuria mes taip miglotai tikėjome.

Aš nejaučiau palengvėjimo. Aš laukiau, vos tvardydama savo įniršį, sekdama žadėta Edvardo strategija.

Karlailas vėl ištiesė savo ranką.

Aro akimirką susimėtė.

- Aš norėčiau išgirsti paaiškinimą iš kur kas svarbesnio šios istorijos dalyvio mano drauge,. Ar aš ne teisus, kad šis pažeidimas – ne tavo rankų darbas?

- Čia nebuvo pažeidimų.

- Net jei ir taip, aš turiu žinoti visas šios teisybės puses, - ploname Aro balse pasigirdo užslėptos natos. – Ir geriausias būdas tai padaryti, visą tai išgirsti iš tavo nepakartojamo talentingo sūnaus. – Jis aprodė ranką į

Edvardą. – Kadangi vaikas laikosi už jo paversto vampyres žmonos, aš manau, kad Edvardas čia prisidėjo.

Žinoma jis norėjo Edvardo. Tą pačią akimirką kai jis pateks į Edvardo smegenis, jam taps aiškios visos mūsų mintys. Visų išskyrus mano.

Edvardas greitai apsisuko ir nesutikdamas mano žvilgsnio pabučiavo mane ir Renesmę į kaktą. Jis greitai judėjo apsnigta žeme, paliesdamas Karlailo petį, kai jis traukėsi atgal. Aš išgirdau tyla rauda už nugaros –

Esmės baimė prasiveržė į išorę.

Raudonas rūkas, kurį aš mačiau aplink Voltūrų armiją sužibo ryškiau nei anksčiau. Aš negalėjau žiūrėti kaip Edvardas vienas kerta tuščia erdvę – bet aš taip pat negalėčiau ištverti jeigu Renesmė nors per žingsnį priartėtų

prie mūsų priešų. Priešingi norai draskė mane. Aš jaučiau, kad mane tarsi užšaldė ir atrodė, kad mano kaulai gali susprogti nuo įtampos. Aš pamačiau Džeinės šypseną kai Edvardas buvo praėjęs vidurį atstumo tarp mūsų, būdamas arčiau jų nei mūsų.