Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Ne visiškai unikali, - nesutiko Edvardas, - Žinoma, atvejis labai retas, bet ji ne viena tokia.

Aš iš visų jėgų kovojau su šoku, netikėtai atgijusia viltimi, kadangi tai galėjo atitraukti mane. Miglotas rūkas vis dar buvo aplink mano skydą. Ir kai tik aš susikoncentravau pajutau aš ir vėl pajutau spausimą kažko aštraus atsitrenkiančio į mano skydą.

- Aro, ar tu negalėtum paprašyti Džeinės, kad ji nustotų atakuoti mano žmoną? – mandagiai paklausė

Edvardas, - Mes vis dar nagrinėjam įrodymus.

Aro pakėlė ranką, - Užteks mano brangioji. Išklausykime jo.

Spaudimas pranyko. Džeinė spoksojo į mane, bet aš negalėjau atsakyti jai tuo pačiu.

- Kodėl gi tau neprisijungus prie mūsų Alisa?, - garsiai pašaukė Edvardas.

- Alisa, - šokiruota prašnibždėjo Esmė.

- Alisa!

- Alisa! Alisa! Alisa!

- Alisa! Alisa! – išgirdau šūkaliojimus aplink mane.

- Alisa!, - atsiduso Aro.

Palengvėjimas ir nepasakomas palengvėjimas užvaldė mane. Prireikė visos mano valios, kad sugebėčiau išlaikyti savo skydą vietoje. Aleko rūkas vis dar sklandė aplink jį ieškant pažeidžiamų vietų ir plyšių ir Džeinė

iškart tai pamatytų.

O po to aš išgirdau kaip jie lekia mišku, kaip skrenda trumpindami atstumą taip greitai kaip tai buvo įmanoma nemažindami greičio.

Abi pusės užmirė laukime. Liudininkai iš Voltūrų pusės raukėsi ir buvo sumišę.

O po to Alisa tarsi šokdama išėjo į lauką iš pietvakarių ir aš sunkiai nustovėjau ant kojų iš laimės, kad aš vėl galiu matyti jo veidą. Džesperas buvo per kelis diuimus nuo jos, jo tiriamasis žvilgsnis šįkart buvo žiaurus.

Paskui juos bėgo trys nepažįstamieji, pirma buvo raumeningas moteris su išsidarkiusiais tamsiais plaukais –

greičiausiai Kačira. Ji irgi buvo kažkokia ištempta kaip ir kitos Amazonės, joje tai buvo apstebima labiau nei kitose. Antra buvo vampyre su kremine odos spalva, jos ilgi juodi plaukai buvo supinti į kasą, kuri siūbavo pas ją už nugaros. Jos tamsios ryškios akys mėtėsi apžiūrinti susiklosčiusią nervingą situaciją prieš ją.

Paskutinis buvo jaunuolis ... ne toks greitas, jo bėgimas nebuvo toks lengvas. Jo odas buvo sodrios tamsiai rudos spalvos. Jo žvilgsnis slydo per visus susirinkusius. Jo tamsūs plaukai taip pat buvo supinti į kasą, bet ne į

tokią ilgą. Jis buvo labai gražus.

Kai tik jis priartėjo prie mūsų, naujas garsas sukėlė naują šoko bangą nuvilnijusią per susirinkusius vampyrus – tai buvo dar vienos širdies plakimo garsas.

Alisa lengvai peršoko per sklandantį rūką gaubiantį mano skydą, priėjo ir atsistojo prie Edvardo. Aš tiesiausi link jos, kad paliesčiau jos ranką, tą patį padarė Edvardas, Esmė, Karlailas. Nebuvo jokio būdo kitaip ją pasveikinti. Džasperas su kitais sekė paskui ją.

Visa sargyba su dideliu susidomėjimu stebėjo kaip atvykusieji lengvai pereina mano skydą. Stipruoliai, tokie kaip Feliksas ir jis pats, žvelgė į mane su netikėta viltimi. Jie nežinojo tiksliai, nuo ko gali apsaugoti mano skydas, bet dabar buvo akivaizdu, kad jis bevertis prieš fizinį puolimą. Kai tik Aro duos įsakymą pulti aš būsiu jų vienintelis tikslas. Aš svarsčiau kiek iš jų galės apakinti Safrina ir kaip tai galės juos sulėtinti. Ar pakaks laiko Keitei ir Demetrijui, kad sunaikintų Aleką ir Džeinę? Tai buvo viskas ko aš galėjau paklausti.

Edvardas, nepaisant to, kad buvo susikoncentravęs ties gera išeitimi, link kurio jis vedė, sustingo iš įniršio atsakydamas į jų mintis. Bet jis paėmė save į rankas ir vėl kreipėsi į Aro.

Visas šias savaites Alisa ieškojo savo liudininkų, - pasakė jis. – Ir ji grįžo ne su tuščiomis rankomis. Alisa, kodėl tau pačiai nepristatyti savo liudininkus, kuriuos tu atvedei?

Kajus suurzgė, - Laikas liudyti praėjo. Sakyk savo sprendimą Aro.

Aro kilstelėjo vieną pirštą rodydamas broliui patylėti, jo akys neatsitraukdamos žiūrėjo į Alisą.

Alisa žengė į priekį ir pristatė nepažįstamuosius, - Tai Hailin ir jos sūnėnas Nauelas.

Klausantis jos balso atrodė taip, tarsi jie niekad nebūtų mūsų palikusi.

Kajaus akys susiaurėjo, kai Alisa paaiškino santykius tarp Hailinos ir Nauelo. Voltūrų liudininkai pradėjo šnibždėti tarpusavyje. Vampyrų pasaulis pasikeitė ir visi tai suprato.

- Kalbėk Hailina, - įsakė Aro – Papasakok mums tai, dėl ko jus čia atvedė.

Neaukšta moteris nervingai pažvelgė į Alisą. Alisa tarsi palaikytų linktelėjo, o Kačira uždėjo savo ranką ant moters peties.

- Mano vardas Hailina, - prisistatė moteris kalbėdama angliškai tik su keistu akcentu. Kai ji tęsė tapo aišku, kad ji ruošėsi, kad papasakotų šią istoriją. Tai skambėjo tarsi sena pasaka – prieš pusę amžiaus aš gyvenau su savo gentainiais Mapuče gentyje. Mano sesers vardas buvo Pir. Mano tėvai pavadino ją kalnų sniego garbei dėl jos šviesios odos. Ji buvo labai graži – per daug graži. Vieną kartą ji man papasakojo apie angelą, kurį sutiko miškuose ir kuris ateina pas ją naktimis. Aš perspėjau ją, - Hailin palingavo galva, - Tarsi mėlynės ant jos kūno nebuvo pakankamas perspėjimas. Aš žinojau, kad tai buvo demonas iš mūsų legendų, bet ji manęs nepklausė.Ji buvo užburta.

- O po to kai ji buvo įsitikinusi, kad jos pilve auga vaikas tamsaus angelo, ji papasakojo man apie tai. Aš neatkalbinėjau jos dėl pabėgimo iš genties, aš žinojau, kad mūsų tėvai sutiks su tuo, kad reikia sunaikinti šį

vaiką ir Pirą kartu su ja. Aš išėjau su ja į pačią miško gilumą. Ji ilgai ieškojo savo demono angelo pavidalu, bet taip ir nerado jo. Aš rūpinausi ja, medžiojau jai kai ji visai nusilpo. Ji valgė žalią mėsą ir gėrė gyvūnų kraują.

Man tapo visiškai aišku kas auga jos viduje. Aš tik tikėjausi, kad man pavyks išgelbėti jos gyvybę iki tol, kol aš sugebėsiu nužudyti monstrą.

- Bet ji mylėjo tą vaiką jos viduje. Ji pavadino ji Nauelu, kaip laukinę miško katę iki tol, kai jis tapo stipresnis ir pradėjo laužyti jai kaulus – ir vis tiek ji mylėjo jį.

- Aš nesugebėjau išgelbėti jos. Kai vaikas išsiveržė iš jos į išorę, ji greitai mirė, visą tą laiką maldaudama, kad aš rūpinčiausi Nauelu. Tai buvo paskutinis jos noras ir aš sutikau. Jis įkando man iškart, kai išsiveržė iš jos.

Aš nušliaužiau giliau į džiungles, kad numirčiau ten. Bet jis surado mane. Naujagimis pats nusigavo per tankias džiungles, kad liktų šalia manęs. Kai skausmas nurimo, aš pamačiau jį susisukusi šalia manęs miegantį. Aš rūpinausi juo, kol jis pats neišmoko medžioti. Mes medžiojome kaimuose supančius miško, bet visad buvome tik dviese, patys sau. Mes niekad nepalikome savo namų, bet Nauelas užsimanė pamatyti vaiką čia.

Hailina nuleido galvą, kai baigė savo pasakojimą ir atsitraukė atgal, dalinai slėpdamasi už Kačiros.

Aro suspaudė savo lūpas. Jis spoksojo į tamsiaodį jaunuolį.

- Nauelai, tau dabar šimtas penkiasdešimt metų? – abejodamas pasakė jis.

- Plius minus dešimtmetis, - atsakė jis aiškiu žavinčiu šiltu balsu, - Mes neskaičiavome.

- Ir kokio amžiaus būdamas tu tapai suaugęs?

- Kažkur po septynių metų nuo mano gimimo aš tapau visiškai suaugęs.

- Ir nuo to laiko tu nesikeiti?

Nauleas kilstelėjo pečiais, - Ne, aš nepastebėjau.

Aš pajutau kaip drebulys perbėgo Džeikobo kūnu. Aš dabar nesugebėjau galvoti apie tai. Aš palauksiu kol pavojus išnyks ir galėsiu susikaupti.

- Kuo maitiniesi? – klausė Aro, kurį buvo užvaldęs smalsumas.

- Pagrinde krauju, bet galiu valgyti ir žmonių maistą. Pilnai tiks, kad išgyvenčiau.

- Tu gali sukurti nemirtingą? – Aro griežtai parodė į Hailiną ir jo balse vėl pasigirdo pasitikėjimas. Aš susikoncentravau ties savo skydu, galbūt Aro ieško naujų priekabių.