Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Mama...tėti... nereikėjo...

- Alisa neleido mums padaryti kažko daugiau, - pasakė Renė. – Kai mes tik ką nors pasiūlydavome ji buvo pasirengusi sudraskyti mus į skutelius.

Aš pradėjau isteriškai juoktis. Alisa priėjo ir įsegė segę į plaukus

- Kažkas mėlyno, kažkas seno, - mįslingai tarė Alisa, eidama porą žingsnių atgal. – o tavo suknelė nauja...

Taip, kad laikyk.

Ji kažką man metė ir aš spėjau pagauti. Mano rankoje buvo baltas keliaraištis.

- Jis mano, tad po to teks grąžinti.

Aš paraudonavau.

- Štai, patenkinta pasakė Alisa. – Truputėlis spalvų, viskas ko reikia. Tu oficialiai esi nuostabi.

Su pergalinga šypsena ji atsisuko į mano tėvus.

- Renė, tu turi nusileisti žemyn.

- Taip, mama.

Renė mane pabučiavo ir dingo už durų.

- Čarli ar negalėtum tu prigriebti puokštės?

Kai Čarlis išėjo iš kambario, Alisa griebė iš mano rankų keliaraišti ir palindo po mano suknele. Aš vos galėjau kvėpuoti, o kai jos šalta ranka palietė mano šlaunį aš pradėjau drebėti. Ji uždėjo keliaraištį.

Kaip Čarlis grįžo ji jau stovėjo šalia manęs. Jis rankose laikė dvi dideles puokštes. Apelsinmedžio žiedų ir frezijų kvapas sukėlė man lengvą apkvaitimą.

Rozali, geriausia pianistė po Edvardo pradėjo groti Nachelbelo kanoną. Mano kvėpavimas padažnėjo.

- Ramiai Bela, - pasakė Čarlis.

Jis jaudindamasis pažiūrėjo į Alisą.

- Ji atrodo mažumėle ligotai. Manai ji viską ištvers?

Čarlio balsas skambėjo kaip rūke, mano kojos tapo lyg iš vatos.

- Jai pavyks.

Ji pasistiebė, kad galėtų pažvelgti man į akis ir pagriebė mane už rankos savo šalta ranka.

- Paimk save į rankas Bela. Edvardas tavęs jau laukia apačioje.

Aš giliai įkvėpiau bandydama nusiraminti.

Muzika palaipsniui perėjo į naują melodiją. Čarlis stumtelėjo mane „Bela mes dar galime pasirinkti“. Tai

- Bela? – paklausė Alisa, vis dar įdėmiai žiūrėjo į mane.

- Taip, - vos girdimai tariau aš. Edvardas. Okei.

Aš leidau, kad ji kartu su Čarliu išvestų mane iš vonios, laikydami mane už parankių.

Koridoriuje muzika buvo dar garsesnė. Muzika kilo laiptais aukštyn kartu su neįtikėtinu gėlių aromatu. Aš bandžiau susikaupti ties tuom, kad apačioje manęs laukė Edvardas.

Muzika tapo palengva pažįstama – tai buvo Vagnerio maršas, visur aplink buvo nuostabiausi gėlių žiedai.

- Mano eilė, - skambiu kaip varpelis balsu tarė Alisa, - suskaičiuoki iki penkių ir sek paskui mane.

Ji grandioziškai žengė žemyn, taip įprasta jai. Tuomet aš supratau, kad paimti Alisa vienintelė jaunosios drauge buvo didžiulė klaida. Aš atrodysiu per daug nerangi sekdamas paskui.

Netikėtai fanfarai nutildė muziką. Aš supratau, kad tai man skirtas garsas.

- Tik neleisk man nukristi, tėti, - sušnibždėjau aš. Jis tvirtai laikė mane už parankės.

Laikas žengti pirmą žingsnį, pasakiau pati sau kai pradėjau leistis laiptais žemyn pagal melodingą muziką.

Aš neketinau nuleisti akių nuo laiptų iki tol, kol mano kojos nepalies tvirto paviršiaus, nors ir girdėjau šurmulį, kai svečiai pamatė mane. Kraujas plūstelėjo į veidą, aš tikėjausi, kad busiu kaip nekalta nuotaka.

Kai aš po kojomis pajutau tvirtą pagrindą aš pažiūrėjau į jį. Sekundei mano žvilgsnį atitraukė nuostabių

gėlių girliandos bei baltos atlasinės juostos. Aš atitraukiau žvilgsnį ir pradėjau ieškoti jo minioje. Ir supratau, kad visų svečių akys nukreiptos į mane. O štai ir jis, stovi priešais altorių, kurį puošė dar daugiau gėlių ir juostų.

Aš suspėjau suprasti tik tiek, kad šalia jo stovi Karlailas, o už jo Andželos tėvas. Aš nemačiau nei savo mamos veido, kuri turėjo sėdėti pirmoje eilėje, nei likusių svečių veidų – visi jie palauks. Aš mačiau tik jo

veidą, Edvardo veidą. Jis užėmė visą erdvę, kuri buvo priešais, jis sukrėtė visą mano pasąmonę ir apvertė viską aukštin kojom. Jo akys degė auksu, tobulas veidas buvo pilnas nenusakomų emocijų, kurias jis jautė tuo metu.

Ir tik tada kai jis pagavo mano žvilgsnį, jo veidas nušvito nuostabia šypsena.

Tuomet supratau, kad Čarlio ranka, kuri visą laiką laikė mane buvo vienintelė priežastis neleidusi man bėgti link Edvardo. Maršas buvo per lėtas, tad aš su dideliu nekantrumu tramdžiau savo norą paspartinti savo žingsnį.

Ir pagaliau buvau ten. Edvardas ištiesė savo ranką, o Čarlis sekdamas tradicijoms, padėjo mano ranką ant jo rankos. Aš galėjau pajusti užburiantį šaltį jo rankos. Aš buvau namie.

Mūsų priesaikos buvo pačios paprasčiausios, tūkstančiai porų pasaulyje sakė ją prieš mus, bet ne viena pora pasaulyje nebuvo panaši į mus. Mes paprašėme pono Vėberio padaryti tik nedidelį pakeitimą: pakeisti žodžius „

iki kol mirtis jus išskirs“ į „taip ilgai, kol tęsis mūsų gyvenimas“.

Tuomet, kai kunigas ištarė šiuos žodžius mano pasaulyje, kuriame jau ir taip viskas buvo perverstas viskas atsistojo į savo vietas. Aš supratau, kokios niekingos buvo mano baimės, lyg nenorima dovana per gimtadienį.

Aš pažiūrėjau į jo žibančias triumfuojančias akis supratau, kad aš irgi laimėjau. Nes daugiau niekas negalėjo pamaišyti būti su juo.

Aš nepastebėjau, kai pradėjau verkti ir verkiau tol, kol aš turėjau ištarti žodžius, kurie turėjo amžiams mus surišti.

- Aš sutinku. – pakankamai tyliai pasakiau aš ir stengiausi kuo dažniau mirksėti, kad greičiau nuriedėtų

ašaros.

Kai atėjo jo eilė sakyti, jo žodžiai skambėjos skardžiai ir užtikrintai:

- Aš sutinku. – prisiekdamas atsakė jis.

Ponas Vėberis paskelbė mus vyru ir žmona. Edvardo rankos staiga palietė mano veidą. Aš pro ašarų

uždangą bandžiau įsižiūrėti į nuostabų veidą, kuris dabar yra tik mano. Jo auksinės akys žiūrėjo taip, tartum ir jis verkė, tai buvo neįmanoma. Jis palenkė galvą link manęs, aš pasistiebiau linkdama link jo, numetus gėlių

puokštę ir apkabinau jį per kaklą.

Jis bučiavo mane švelniai, mylinčiai. Aš pamiršau apie viską – žmones, vietą, laiką, priežastį dėl kurios mes visi čia susirinkom. Svarbu buvo tik tai, kad jis mane mylėjo, geidė manės ir aš priklausiau jam.

Jis pradėjo mane bučiuoti ir turėjo nustoti. Aš įsikabinau į ji ignoruodama kikenimus už nugaros. Galų gale jis atsitraukė mano veidą nuo savojo taip greitai, kad net nežvilgtelėjo į mane. Jo šypsena greičiau priminė

pergalingą šypsnį.

Visi susirinkę pradėjo ploti. Jis atsuko veidą ir kūną, kad visi susirinkę matytų mane. Mano mamos rankos buvo pirmas dalykas, kurį aš pajaučiau. Jos ašaros ir laimingas veidas buvo tai ką aš pamačiau pirmiausia, atitraukusi savo žvilgsnį nuo Edvardo. Toliau visi likusieji sveikino mane, tačiau aš buvau susikoncentravusi į

Edvardo ranką, kuri laikė mano ranką. Aš tik skyriau minkštus ir šiltus apkabinimus žmonių, ir kitus šaltus apsikabinimus mano naujosios šeimos.

Tik vienintelis deginantis apkabinimas kurį aš iškart atpažinau., tai buvo Setas, kuris laikėsi drąsiai apsuptas vampyrų, jis buvo vietoj mano geriausio draugo – vilkolakio.

4 skyrius

Gestas

Patvirtinant nepriekaištingą Alisa vestuvių planą, palaipsniui ceremonija palengva persiliejo į vestuvinį

vakarėlį.

Virš upės pradėjo ryškėti sutemos; pati ceremonija truko panašiai kaip aš ir maniau, saulė kaip tik buvo pasislėpusi už debesų. Kol Edvardas vedė mane pro stiklines duris namo gale, ant medžių mirgėjo liepsnelės ir nuo jų švietė šviesios gėlės. Iš tūkstančių gėlių buvo padarytas dieviško grožio pavėsinė su šokiu aikštele, kuri buvo tarp senų kedrų.