Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Tradicijų, - prunkštelėjau aš.

- Būtent – jaunikis ir jaunoji atskirai.

- Žinai, man rodos jis jau vis tiek akies krašteliu viską matė.

- Na jau ne. Aš vienintelė kas matė tave su suknele. Aš elgiausi labai atsargiai ir negalvojau apie tai, kai jis buvo šalia.

- O, - pasakiau aš, kai mes privažiavome keliuką. – Matau tu vėl panaudojai savo lempučių girliandas nuo išleistuvių.

Iki namų likus trim myliom visi medžiai buvo apkarstyti tūkstančiais žibančių lempučių. Bet šįkart prie viso to jis dar pridėjo atlasines juostas. Grožėkis tuom, nes tu nepamatysi kaip papuoštas namas kol neateis laikas.

Ji įvažiavo į garažą, kuris buvo šiaurinėje namo pusėje. Emeto džipas dar nestovėjo savo vietoje.

- Nuo kada čia neleidžiama jaunajai matyti kaip papuošti namai? – protestavau aš.

- Nuo tada, kai viską jaunoji patikėjo man. Aš noriu kad tu būtum maloniai nustebinta kai leisies laiptais žemyn.

Ji pridengė mano akis savo rankomis kai tik mes įžengėme į virtuvę. Aš tuo pat užuodžiau tirštą aromatą.

- Kas tai? – nustebau aš.

- Nejau per daug? – jos balsas netikėtai tapo nuliūdęs.- Tu pirmas žmogus čia ir tikiuosi, kad viska padariau teisingai.

- Kvepia nuostabiai. – patikinau aš. – Beveik apgirtau nuo aromato. Skirtingų gėlių aromato harmonija buvo nepriekaištinga. – Apelsinmedžio žiedai... ir dar kažkas? Ar aš teisi?

- Labai gerai Bela. Tu praleidai tik frezijas ir rožes.

Ji neleido man atmerkti man akių iki tol, kol mes neatsidūrėme jos didžiulėje vonioje.

Aš pažvelgiau vonios kambarį, kuris greičiau priminė grožio saloną, nes tokios gausybės įvairių priemonių

aš niekur nemačiau. Pajutau paskutinės savo bemiegės nakties pasekmes. Akys merkėsi pačios.

- Tai iš tiesų yra būtina? Aš juk vis tiek atrodysiu paprastai šalia jo, ir visai nesvarbu kaip iš tiesų aš atrodysiu.

Ji privertė mane atsisėsti į žemą rožinį krėslą.

- Nieks nedrįs pasakyt, kad tu atrodai paprastai, kai aš viską pabaigsiu.

- Na tik todėl, kad jie bijos, kad tu neišgertum viso jų kraujo, sumurmėjau aš.

Aš atsirėmiau į krėslo nugarėlę ir užmerkiau akis, tikėdamasi kad galėsiu bent trumpai nusnūsti. Aš tai miegodavau, tai prabusdavau kol ji darė man įvairias kaukės, tepė kremais kiekvieną mano odos lopinėlį. Jau buvo gerokai po pietų, kai Rozali įslinko į vonią, ji buvo apsirengusi mirguliuojančia sidabrine suknele, o jos šviesūs plaukai buvo tarsi karūna ant jos galvos. Ji buvo tokia nuostabi, kad aš vos nepravirkau. Kokia prasmė

puoštis ruoštis, kai šalia tavęs yra tokia kaip Rozali?

- Jie grįžo, - pasakė Rozali.

Mano vaikiškumas ir spyriojimasis iškart išgaravo. Edvardas jau buvo čia.

- Neleiskite jam čia užeiti.

- Jis neerzins tavęs šiandien, - pasakė Rozali. – Jam kol kas dar brangi jo gyvybė. Esmė liepė jiems pabaigti tam tikrus darbus. Tau reikia pagalbos? Aš galiu padėti su šukuosena.

Mano burna atsidarė iš nustebimo. Aš papurčiau galvą, kad prisiminčiau kaip reikia užsičiaupti.

Aš niekada nebuvau Rozali numylėtinė. Po to kai kas įvyko, po ko mūsų abiejų santykiai tapo dar labiau įtempti, ji buvo įžeista mano pasirinkimu.

Taip, ji buvo nuostabi, šeima ją mylėjo, Emetas jau buvo kaip artima siela, bet ji visą tai būtų iškeitus į

vienintelę galimybė – vėl būti žmogumi. Ir štai aš ketinu viską mesti ko ji taip troško, tarsi tai būtų šiukšlė. Ir tai aišku neskatino draugiškų mūsų tarpusavio santykių.

- Aišku, - pasakė Alisa net neabejodama. – Tu gali pradėti pinti. Tai bus nuostabu, nuometas bus prisegtas čia šiek tiek žemiau.

Jos ranka pradėjo šukuoti mano palukus, pradėjo sukioti mano palukų sruogas. Alisa stengiasi detaliai parodyti, ką ji norėtų pamatyti galutiniame rezultate. Kai ji baigė rodyti, jos rankas pakeitė Rozali rankos ir ji pradėjo tarsi burti ties mano plaukais. Alisa toliau dirbo ties mano veidu.

Sekant Alisos rekomendacijas Rozali baigė su mano šukuosena, Rozali nuėjo paimti mano suknelės, o po to perspėti Džasperą, kuris turėjo paimti mano mamą ir jos vyrą Filą iš viešbučio. Aš tik galėjau girdėti kaip durys atsidarinėjo ir užsidarinėjo. Balsai atskriejo ir iki mūsų. Alisa pastatė mane taip, kad rengdama mane nesugadintų šukuosenos ir makiažo. Mano kelėniai taip drebėjo, kad kai Alisa užseginėjo ilgą eilę perlo pavidalų sagų ant nugaros, atlasas drebėjo ir mano kūnu nubėgo šiurpuliukai.

- Kvėpuok giliai, Bela. – pasakė Alisa – Ir pasistenk kad širdis plaktu ritmingiau.

Aš padariau sarkastiška veidą, aišku kiek tai buvo įmanoma.

- Aš jau beveik tvarkoje.

- Man reikia apsirengti. Tikiuosi tu galėsi laikytis bent kelias minutes?

- Emmm. Galbūt...

Ji pasivaipė ir dingo už durų.

Aš kiek galėdama susikoncentravau ties savo kvėpavimo tuo pat metu žiūrinėdama nėrinius ant mano nuostabios suknios. Aš bijojau pažvelgti į save veidrodyje, bijojau kad vaizdas kai aš stoviu su vestuvine suknele man vėl sukels panikos priepuolį.

Alisa grįžo iki tol kol aš spėjau du šimtus kartų įkvėpti ir iškvėpti. Jos suknia buvo nuostabi kai tekanti sidabro upė. - Vauu. Puikiai atrodai Alisa.

- Nieko ypatingo. Niekas į mane šiandien nežiūrės. Na bent po to kai tu išeisi iš šio kambario.

- Labai juokinga.

- Na kaip ar jau gali save kontroliuoti ar man teks kviesti Džasperą?

- Jie jau atvažiavo? Mano mama jau čia?

- Ji ką tik įėjo į namą ir eina čionai.

Renė atskrido prieš dvi dienas, ir jei bučiau galėjusi aš su ja būčiau praleidusi kiekvieną akimirką, kitaip tariant visas tas likusias minutes, bet man nepavyko jos atitraukti nuo Alisos ir namo puošimo darbų. Kiek suprantu jai tai teikė didesnį malonumą nei būti tarp keturių sienų su manimi. Kai kuriose situacijose aš jaučiausi apgavikė kaip ir Čarlis. Bet visa tai buvo tik dėl to, kad išvengti jos reakcijos...

- O Bela, - tvardimąsi sušuko ji kai tik įėjo. - O mieloji, tu tokia graži. Man rodos aš tuoj pradėsiu verkti.

Alisa tu nuostabi. Tau ir Esmei reikia atidaryti savo verslą organizuojant vestuves. Kur jūs radote šią suknelę?

Bela, tu atrodai taip lyg būtum nužengusi iš Džein Osten romano. Kokia puiki idėja viską organizuoti jos žiedo stiliumi. Taip romantiška. Mes su Alisa susižvalgėm. Mano mama kažką kalbėjo apie to stiliaus ypatumus.

Tiesą sakant visa tai buvo ne dėl mano žiedo, o dėl Edvardo.

Už durų pasigirdo pažįstamas balsas.

- Renė, Esmė pasakė, kad jau metas visiems susėsti salėje. – pasakė Čarlis.

- O Čarli, tu atrodai tiesiog ekstravagantiškai.-pasakė ji balsu, kuriame girdėjosi nuostabos gaidelė. Jis viską paaiškino nepatenkintu tonu:

- Alisos rankos pasiekė ir mane.

- Ar jau laikas? – Renė klausė pati savęs susijaudinusiu tonu. – Viskas įvyko taip greitai. Aš sukrėsta.

Tai lietė mus abi.

- Leisk man tave apkabinti, kol aš dar neišėjau, - nekantraudama pasakė ji. – Atsargiai tik nieko nesugadink.

Mama apkabino mane per liemenį, o po to apsuko ratu.

- O dieve. Aš vos nepamiršau. Čarli, kur dėžutė?

Čarlis patikrino visa kišenes ir ištraukė mažą baltą dėžutę, kurią perdavė Renė. Renė atidarė dėžutė ir tiesė ją link manęs.

- Kai kas mėlyna, - pasakė jinai.

- Ir kai kas seno. Ji priklausė močiutei Svan. – pasakė Čarlis. Mes kai ką pakeitėm, tiksliau akmenis pakeitėme į safyrus.

Dėžutėje gulėjo segė plaukams. Tamsiai mėlyni safyrai sudarė nuostabią gėlių kompoziciją. Gerklėje užstrigo žodžiai.