Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Aš turbūt niekad negalėsiu ramiai reaguoti į jo kūną` - baltas ir šaltas lyg nupoliruotas marmuras. Aš su nuostaba perbraukiau ranka per jo apnuogintą krūtinę ir plokščią pilvą. Per jo kūną perbėgo šiurpuliukas ir jo lūpos rado manąsias. Aš liežuvio galiuku atsargiai perbraukiau per jo lūpą, kuri buvo lygi lyg stiklas ir jis atsiduso. Jo šaltas švelnus ir saldus kvėpavimas apgaubė mano veidą. Jis pradėjo atsitraukti nuo manęs kaip visuomet, tai buvo tarsi refleksas, nes jis bijojo, kad užsimanys kažko daugiau, nes bijojo, kad po to negalės sustoti. Didžiąją dalį savo gyvenimo Edvardas praleido atsisakęs visų fizinių malonumų. Žinojau, kad jam sunku pakeisti savo įpročius.

- Palauk. – tariau aš, aš apglėbiau jį per pečius ir prisitraukiau prie savęs. Laisva koja apvijau jo liemenį. –

Pasikartojimas ir mokausi.

Jis nusijuokė.

- Na tuomet mes turime būti profesionalai šioje srityje, ar ne taip? Ar tau pavyko bent kartą per visą mėnesį

išsimiegoti?

- Bet tai generalinė repeticija, - priminiau aš jam. – Ir tai mes repetavome tik kai kurias scenas. Čia negalima suklysti.

Aš pamaniau, kad jis pradės juoktis, bet jis tylėjo ir jo kūnas lyg užmirė nuo įtampos. Aš bandžiau prisiminti savo žodžius ir suprasti, apie ką jis galvoja.

- Bela, - sušnabždėjo jis.

- Nepradėk visko iš pradžių. –pasakiau aš. Sandėris yra sandėris.

- Aš nežinau, man sunku susikupti, kai tu šalia. Aš.. aš negaliu mąstyti blaiviai. Aš nesugebėsiu savęs kontroliuoti. Tu gali nukentėti.

- Su manimi viskas bus gerai.

- Bela...

- Šššš. – aš prispaudžiau savo lūpas prie jo lūpų, kad sustabdyčiau šį panikos priepuolį. Aš jau esu girdėjusi tai anksčiau. Jis negali nutraukti mūsų sandėrio. Tik ne tada, kai aš sutikau už jo tekėti.

Kurį tai laiką jis bučiavo mane, bet galiu pasakyti, kad ką tik buvusios liepsneles jau nebuvo. Kas bus, kai jam daugiau neteks dėl manęs pergyventi? Ką jis darys su atsiradusiu laisvu laiku? Jam teks sugalvoti naują hobį.

- Kaip tavo kojos? – paklausė jis.

Žinant, kad jis nekalbėjo tiesiog, aš atsakiau:

- Šiltos, net paraudo. (čia kalbama apie posakį, kad pas nuotaką kojos iš baimės šąla).

- Tiesą? Ir jokių abejonių? Dar ne vėlu persigalvoti?

- Tu ruošiesi mane palikti?

Jis tyliai juokėsi.

Tiesiog noriu įsitikinti. Nenoriu, kad darytum kažką, dėl ko neesi visiškai garantuota.

Jis vėl nutilęs susimastė, o aš pagalvojus ar nesusikišus man savo pėdos į burną.

- Sugebėsi? – tyliai paklausė jis. – Aš ne apie vestuves? Aš esu tikras, kad tu jas kuo puikiausiai ištversi atsižvelgiant į tavo abejones. Aš apie tai kas įvyks vėliau... Kaip Renė ir Čarlis?

Aš atsidusau.

- Man jų trūks. Aš jų ilgėsiuos labiau nei jie manęs, bet aš nenorėjau pilti alyvos į ugnį.

-Andžela ir Benas, Džesika ir Maikas.

- Man trūks mano draugų, - nusišypsojau aš tamsoje. – Ypač Maiko. O Maikai. Ką gi man be tavęs daryti?

Edvardas suriaumojo.

Aš nusijuokiau, bet greit susitvardžiau.

- Edvardai, mes pilstom iš tuščio į kiaurą, vėl viską aptardami. Aš žinau, kad bus sunku, bet būtent to aš trokštu. Aš noriu tavęs, ir aš noriu tavęs amžiams. Vieno gyvenimo man bus tiesiog per mažai.

- Amžinai likti aštuoniolikos, - prašnabždėjo jis.

- Bet kurios moters svajonė, - tariau aš.

- Amžiam be pakitimų.. Be judėjimų į priekį.

- Ką tai reiškia?

Jis lėtai atsakė:

- Pameni, kai mes pasakojom Čarliui, jok ruošiamės tuoktis? Ir jis nusprendė, kad tu... laukiesi?

- Jis norėjo tave nušauti. – kikendama atsakiau aš. – Prisipažink, jis tikrai bent akimirką buvo apie tai pagalvojęs.

Bet Edvardas neatsakė.

-Kas nutiko Edvardai?

- Aš norėčiau, kad jis būtų buvęs teisus.

- Uhhh. – iškvėpiau aš.

- Labiausiai aš norėčiau, kad būtų bent menkiausia galimybė, kad Čarlis būtų teisus. Kad mes turėtumėme tokia galimybę. Man nepakeliama mintis, kad per mane tu to neteksi.

Man prireikė minutėlės, kad aš galėčiau atsakyti:

- Aš žinau ką darau.

- Bela, iš kur tu gali žinoti? Pažiūrėk į mano mamą ir seserį. Ne taip lengva tai paaukoti kaip tau atrodo.

- Esmė ir Rozali puikiai su tuo tvarkosi. Jei kils tokia problema, mes vėliau kaip Esmė galėsime įsivaikinti vaiką.

Jis atsiduso ir tuo tarpu jo balsas tapo duslus:

- Tai neteisinga. Aš nenoriu, kad aukotumeisi dėl manęs. Aš noriu duoti, o ne atimti. Aš nenoriu pavogti -

Tai tavo ateities. Jei aš bučiau žmogus...

Aš uždengiau jo burną savo ranka.

- Tu mano ateitis. O dabar sustok. Baik mane erzinti, nes paskambinsiu tavo broliams ir paprašysiu, kad jie tave pasiimtų. Atrodo bernvakaris tau yra būtinas.

- Atleisk man. Aš tave erzinu? Turbūt tai dėl nervų.

- O tavo kojos nenutirpo?

- Ne ta prasme. Aš visa amžinybę laukiau, kad galėčiau Jus vesti panele Svan. Aš su nekantrumu laukio vestuvių ceremonijos... – jis nutilo nepabaigęs sakyti. – Dėl Dievo meilės.

- Kas nutiko?

Jis sukando dantis. – Broliam tau nereikės skambinti. Akivaizdu, kad Emetas ir Džasperas neleis šįvakar man išsisukti.

Aš sekundei prie jo prisispaudžiau, o po to jį paleidau. Aš neturėjau jokio noro žaisti su Emetu bandant pertempti lyną.

- Pasilinksmink.

Lauke už lango pasigirdo erzinantis garsas, lyg specialiai krebždentų langą švininiais nagais, sukeldami nemalonų šiurpą keliantį garsą. Mane net nukratė.

- Jei tu mums neatiduosi Edvardo, - grasinančiai prašnabždėjo nematomoje tamsoje Emetas, - Tai mes ateisime jo.

- Eik, - nusijuokiau aš. – Kol jie nesunaikino viso namo.

Edvardas atsikėlė niurzgėdamas taip greitai, kad aš net nespėjau kaip greitai jis apsirengė marškinius, lyg jis visad būtų buvęs su jais. Jis pasilenkė virš manęs ir pabučiavo į kaktą.

- Gulk miegoti. Rytoj tavęs laukia svarbi diena.

- Ačiū, kad priminiai. Dabar aš galutiniai nusiraminau.

- Pasimatysime prie altoriaus.

- Aš busiu baltai apsirengus.

Aš nusišypsojau, negalėdama patikėti, kad taip ramiai reaguoju.

Jis pasakė mažumėle skubėdamas:

- Labai įtikinama.

Jis priėjo prie lango, jo visi raumenys įsitempė prieš šuolį ir staiga jis dingo tamsoje. Jis iššoko taip greitai pro langą, kad mano akys negalėjo to pamatyti. Iš lauko išgirdau duslų garsą ir Emeto keiksnojimus.

-Žiūrėkit man, kad nebūtų jokių vėlavimų – tyliai pasakiau aš, nes buvau įsitikinusi, kad jie išgirs.

Staiga pro mano langą įlindo Džasperas ir jo auksiniai plaukai mėnesienoje atrodė padengti sidabru.

- Nesijaudink Bela, mes pristatysime jį namo pačiu laiku.

Netikėtai pasijutau visiškai saugi ir atsipalaidavusi, visi prieš tai kamavę rūpesčiai pradingo. Kaip ir Alisa, Džasperis irgi buvo apdovanotas nenusakomais gabumais. Džaspero stichija – nuotaika, buvo neįmanoma atsispirti jo poveikiui, nebuvo įmanoma atsispirti nuotaikoms kuris priversdavo jus patirti.

Vis dar įvyniota į pledą aš atsisėdau.

- Džasperai? O kaip vampyrai švenčia per bernvakarį? Juk jūs nevesite jo į striptizo barą?

- Nieko jai nepasakok, - praurzgė Emetas iš apačios. Išgirdau dar vieną duslų garsą ir Edvardas pradėjo juoktis.

- Nusiramink, - atsakė man Džasperas, - Ir aš jo paklausiau. Pas mus Kalenus bus savo versija. Keletas pumų, keletas lokių, įprastas naktinis prasiblaškymas.

Aš galvojau ar kada noris ir aš galėsiu taip nerūpestingai kalbėti apie „vegetarišką“ vampyrų dietą?