Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Renė sukikeno.

- Tu su juo laiminga, Bela?

- Taip, bet...

- Tu dar ko nors taip geisi kada nors?

- Ne, bet...

- Tuomet kas?

- Nejau tu nesiruoši pasakyt, kad aš elgiuosi kaip apimtas euforijos paauglys?

- Mieloji tu niekada nebuvai paauglė.Tu pati žinai kas tau geriausia.

Paskutines kelias savaites Renė visa galva pasinėrė į pasiruošimą vestuvėms.

Ji valandomis kalbėdavo su Esme, Edvardo motina. Sunku bendraujant naujiems giminaičiams nebuvo.

Renė dievino Esmę, o po to aš pagalvojau kas galėtų atsispirti mano beveik tikrai uošvei?

Man palengvėjo. Mano ir Edvardo šeimos kartu buvo užsiėmusios pasiruošimui vestuvėms, man nereikėjo dėl nieko jaudintis ar apie kažką įtemptai galvoti.

Čarlis nerado sau vietos, bet nors gerai, kad jis pyko ne ant manęs. Išdavikė pasirodė buvo Renė. Jis tikėjosi, kad jinai jį palaikys kaip sunkioji artilerija. Ką jis galėjo padaryti, kai aš viską buvau papasakojus mamai? Jis neturėjo kaip prieštarauti, jam nieko neliko kaip susitaikyti. Jis slampinėjo po namus ir bambėdavo, kad šiais laikais negalima niekuo pasitikėti..

- Tėti, -sušukau aš. – Aš jau grįžau.

- Palauk Bela, stovėk vietoje.

- Kas yra? - paklausiau ir automatiškai paklusau.

- Duok keletą sekundėlių. Oi skauda. Alisa tu man įdūrei.

- Alisa?

- Atleisk Čarli. – išsigandusi balsu pasakė ji. Kaip jis?

- Aš jį aptaškysiu krauju.

- Tau viskas gerai. Nė menkiausio įbrėžimo. – patikėk manim.

- Kas čia dedasi? - paklausiau aš ir užmiriau stovėdama tarpduryje.

- Trisdešimt sekundžių Bela. Prašau. - Pasakė Alisa. – Tavo laukimas bus apvainikuotas.

- Ugu, - pasakė Čarlis.

Aš nervingai trypiau kojomis kol galėjau įeiti į kambarį.

- Čia tai bent, - sušukau aš. – Hmm... Tėti ar ne perdaug tu...

- Kvailai atrodau? – pertraukė mane Čarlis.

- Aš galvojau greičiau neįtikėtinai.

Čarlis paraudo. Alisa paėmė jį už parankės ir eidama pademonstravo šviesiai pilką smokingą.

- Alisa užteks. Aš atrodau kaip idiotas.

- Žmogus, kurį aprengiau aš niekad neatrodys kaip idiotas.

- Tėti, ji teisi. Tu atrodai nerealiai. Kokia proga?

Alisa išpūtė akis.

- Tai paskutinės primatavimas jums abiem.

Grožėdamasi Čarliu pastebėjau, kad ant sofos buvo atsargiai padėtas baltas maišas.

-Aaa.

- Greit į savo kambarį. Viskas greit praeis.

Aš giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Taip užsimerkusi ir užlipau laiptais į viršų, Išsirengiau iki apatinių ir ištiesiau rankas.

- Lyg norėčiau po nagais kišti bambukinius pagaliukus, - subambėjo Alisa.- Sek paskui.

Aš nekreipiau į ją dėmesio. Aš buvau savo laimingoje vietoje. Mano laimingoje vietoje vestuvės ir visas šis šurmulys jau buvo užmirštas. Ten būdavom tik aš ir Edvardas. Vieta buvo neapčiuopiama ir nuolat kisdavo –

tai būdavo rūkanotas miškas, tai debesimis apgaubtas miestas ar arktinė naktis – nes Edvardas viską laikė

paslaptyje. Jis nesakė, kur mes praleisime medaus mėnesį, jis norėjo man padaryti staigmeną.

Aš ir Edvardas buvom kartu, tad aš iš dalies įvykdžiau mūsų susitarimą. Aš už jo ištekėjau. Be to aš dar priėmiau visas jo dovanas ir užsirašiau studijoms rudeni, nors tai visiškai nereikalinga. Dabar buvo jo eilė.

Prieš jam paverčiant mane vampyre, jis dar kai ką turėjo padaryti. Edvardas taip bijojo, kad aš nepatirsiu visko žmogiško, tai jam buvo kaip manija, jis nenorėjo, kad aš patirčiau visus žmogiškus išgyvenimus. Bet aš reikalavau tik vieno žmogiško potyrio. Tai buvo būtent tai, apie ką aš turėjau pamiršti anot Edvardo.

Esmė tame, kad aš žinojau kokia būsiu po visko. Aš mačiau save vampyrės akimis ir įsivaizdavau mano būsimų giminaičiu pasakojimus apie jų pirmuosius potyrius pirmaisiais metais. Keletą metų aš tik ir galvosiu kaip numalšinti savo „troškulį“. Praeis kažkiek laiko kol aš vėl tapsiu savimi. Bet nors aš ir galėsiu save kontroliuoti, aš niekad nesijausiu taip kaip dabar – be galo įsimylėjusi mergaitė „žmogus“.

Aš norėjau viską patirti. Kol neiškeisiu savo trapu hormonų valdomą kūną į kažką gražaus stipraus ir nepažįstamo... Aš norėjau tikro medaus mėnesio su Edvardu. Nors jis bijojo nuskriausti manęs, bet jis sutiko dėl to.

Aš tik bijojau Alisa, nes atlaso slydimas mano kūnu gąsdino mane. Man dabar buvo tas pats, visas miestelis gali mane teisti. Aš visai negalvojau apie spektaklį, kuriame greit turėjau dalyvauti. Aš jau nebebijojau kad atsistosiu ant vualio ar susijuoksiu netinkamiausioje vietoje. Aš nebebijojau ištekėt jauna ir net negąsdino tai, kad vieta kur turėjo sėdėt mano geriausias draugas bus tuščia.

Pačioje laimingiausioje vietoje buvau aš su Edvardu.

2 Skyrius

Ilga naktis

- Aš jau ilgiuosi tavęs.

- Man nėra būtina išeiti. Aš galiu pasilikti.

- Mmm.

Kurį laiką tylą nutraukdavo tik mano širdies plakimas, nusimušęs ritmas, dažnas mano kvėpavimas ir mūsų

virpančios lūpos. Kartais taip lengva pamiršti, kad aš bučiuoju vampyrą. Ir tai ne dėl to, jog rodėsi, kad jis paprastas žmogus, nė sekundei nepamiršdavau, kad bučiuoju angelą, o ne vyrą, bet jis taip aistringai bučiavo mano lūpas veidą kaklą, kad šio jausmo neįmanoma nupasakoti. Jis prisipažino, kad jau senai jo nekankina troškulys mano kraujo. Viena tik mintis, kad gali manęs netekti išgydė jį. Bet aš žinojau, kad mano kraujo kvapas vis jį skaudino, degino jo burną iš vidaus, lyg ugnis.

Aš atsimerkiau ir pasirodė, kad ir jis žiūri į mane. Nesuprantu jo, kai jis taip žiūri į mane. Galima pagalvoti, kad aš vertingas, o laimėtojas jis, o ne aš.

Mūsų žvilgsniai susitiko: jo auksinės akys buvo tokios gilios, kad atrodė jog jose galiu pamatyti jo sielą.

Žinau, kad kvaila, bet visad neabejojau, kad jis turi sielą. Nors jis ir vampyras, bet turėjo pačią nuostabiausią sielą, neskaitant jo aštraus proto, nerealaus grožio veido ar idealaus kūno.

Jis žiūrėjo į mane taip pat, lyg matytų mano sielą ir atrodo buvo patenkintas matomu vaizdu.

Jis galėjo skaityti bet kurio žmogaus mintis, bet tik ne mano. Kas žino, kaip mano defektuotas protas sugeba atsilaikyti, bet tai tik į gerą, nes padeda atsilaikyti prieš baisių monstrų neįtikėtinus gabumus. (Tik mano protas buvo neįveikiamas daugeliui vampyrui, tačiau jie galėjo sužeisti mano kūną, nors Edvardas to niekados neleistų). Bet aš buvau labai dėkinga šiam defektui, kadangi mano mintys likdavau tik mano. Net gėda pagalvoti apie galimas alternatyvas.

Aš vėl pritraukiau jo veidą prie savęs.

- Vienareikšmiškai, aš lieku. – praėjus kelias akimirkas tarė jis.

- Ne, ne. Čia tavo bernvakaris. Tu turi eiti. – aš tariaus šiuos žodžius ir savo kairiąja ranka perbraukiau per jo bronzinius plaukus ir kita ranka stipriai ji apkabinau. Jis lėtai savo šalta ranka perbraukė per mano veidą.

- Bernvakaris skirtas tiems, kurie bijo prarasti savo laisvę, kurie gailisi, kad praeina paskutinės laisvės dienos. Aš su nekantrumu kada pasibaigs mano viengungio dienos. Tad, nėra jokios prasmės.

- Tiesa, - pasakiau aš iškvepiamo į jo ledinį kaklą.

Aš jaučiausi beveik kaip mano laimingoje vietoje. Čarlis miegojo savo kambaryje neprabusdamas ir galima skaityti, kad mes buvome vieni. Mes gulėjome apsikabinę ant mano mažos lovos ir glaudės vienas prie kito taip smarkiai, kaip tai leido pledas į kurį aš buvau įvyniota, kad nesušalčiau. Nekenčiu pledo, bet romantiška akimirką gali būti sugadinta jei aš pradėsiu kalenti dantimis. Jei aš įjungčiau šildytuvą rugpjūčio mėnesį Čarlis tikrai kažką netinkamo būtų pagalvojęs. Nors aš puvau įsukta į pledą, bet Edvardo marškiniai gulėjo ant grindų.