Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Tu atrodai nuostabiai. Nė vienas plaukelis neišsidraikė.

Aš porą kartų giliai įkvėpiau.

- Okei, einam.

Jis mane apkabino ir nuvedė į šviesą. Kai mes ėjom po mirgančiom lemputėm jis mane nuvedė į šokių

aikštelę. Mes susimaišėm tarp kitų šokančių, lyg mūsų šiokio niekas nebuvo nutraukęs.

Aš žiūrėjau į šalis ieškodama gal kas buvo įsigandęs. Tik keli išblyškę veidai, tačiau jie kuo puikiausiai slėpė savo nerimą. Džasperas ir Emetas stovėjo netoli nuo šokių aikštelės ir aš buvau įsitikinusi, kad jie buvo netoliese kaip prasidėjo konfliktas.

-Tu...

- Aš tvarkoje. – pasakiau aš. – Nesitiki, kad aš tai padariau. Kas su manimi ne taip?

- Su tavimi viskas tvarkoje.

Aš buvau tokia laiminga matydama čia Džeikobą. Ir aš žinau kaip jis aukojasi atvykdamas čia. Bet po to aš viską sugadinau, jo dovaną paverčiau į katastrofą. Mane reikia izoliuoti, kad šįvakar daugiau nieko nesugadinčiau. Aš visa tai padėsiu į šalį, užrakinsiu mažoje dėžutėje ir vėliau viską išsiaiškinsiu. Aš turėsiu begalės laiko, kad viską suprasčiau, bet vis tiek negalėsiu nieko pakeisti.

- Viskas pasibaigė, - pasakiau aš. – Gal geriau šiandien daugiau to neprisiminkime. Aš tikėjausi, kad Edvardas greit sutiks, bet jis tylėjo.

- Edvardai?

Jis užmerkė akis ir savo kaktą prispaudė prie mano kaktos.

- Džeikobas buvo teisus. – prašnibždėjo jis. – Ir apie ką aš galvojau?

- Jis ne teisus. – Aš stengiausi, kad draugai nepastebėtų mano veido išraiškos pasikeitimų.

- Džeikobas per daug viską sureikšmina ir dėl to negalėjo blaiviai kalbėti.

Jis kažką tylėjai murmėjo, kažką panašaus į:

- .. reikėjo jam leisti mane užmušti už tokias mintis.

- Liaukis, - įpykusi sušukau aš. Apglėbiau jo veidą savo rankomis ir laukiau kol jis atsimerks. – Tu ir aš.

Tik tai yra svarbu. Dabar tau leista galvoti tik apie tai. Tu mane girdi?

- Taip, - atsiduso jis.

- Pamiršk, kad buvo atėjęs Džeikobas. – Aš pajėgsiu tai padaryti ir padarysiu. – Dėl manęs. Pažadėk, kad tu pamirši visą tai.

Jis kurį tais laiką žiūrėjo į mane kol atsakė:

- Aš pažadu.

- Ačiū. Edvardai aš nebijau.

- Aš bijau, - prašnibždėjo jis.

-Nereikia, - aš giliai atsidusau ir nusišypsojau. – Beje, aš tave myliu.

Jis palengva nusišypsojo man atsakydamas. – Dėl to mes čia.

- Tu monopolizavai nuotaką, - pasakė Emetas, pasirodęs iš už Edvardo pečių. – Leisk pašokti su mano mažąja sesute. Gal tai mano paskutinė galimybė priversti ją parausti.

Jis garsiai nusikvatojo lyg jo nebūtų paveikusi nutikęs įvykis, jis visad būdavo nerūpestingas.

Pasirodė, kad dar buvo daugybė žmonių su kuriais aš dar nešokau ir aš gavau galimybę pasilinksminti ir užsimiršti. Kai Edvardas vėl perėmė mane šokiui dėžutė su prisiminimais apie Džeikobą buvo gerai užrakintos ir saugios. Kai jis mane apkabino aš supratau, kad viską mano gyvenime šįvakar grįžo į savo vietas. Aš nusišypsojau ir padėjau savo galvą jam ant krūtinės. Jis stipriau priglaudė mane prie savęs.

-Prie šito galima priprasti, - pasakiau aš.

- Tik nesakyk man, kad nugalėjai savo šokių baimę?

- Su tavim šokiai ne tokie jau ir blogi. Bet aš turėjau omeny, - aš prie jo prisispaudžiau dar smarkiau, -

Niekada nepaleisti manęs.

-Niekados, - pažadėjo jis ir pasilenkė, kad mane pabučiuotų. Tai buvo tikras bučinys- tikras, lėtai įgaunantis pagreitį.

Aš vos neužsimiršau kur esu, kai išgirdau Alisa balsą:

-Bela. Laikas

Aš mažumėle susierzinau, kad mano naujoji sesuo mane blaško. Edvardas ją ignoravo, jo lūpos mane bučiavo dar aistringiau. Mano širdis pradėjo plakti dar stipriau ir mano rankos įsikabino į jo marmurinį kaklą.

- Jūs norite nespėti į lėktuvą? - tvirtindamas pareiškė Alisa, visai šalia manęs. – Aš esu tikra, kad jūs turėsite nuostabų medaus mėnesį. – sukursite laužą aerouoste ir lauksite sekančio reiso.

Edvardas vos vos atsisuko į ją ir prakalbo:

- Eik sau Alisa, - ir jis vėl grįžo atgal prie manęs.

-Bela, tu nori su šia suknele skristi?

Aš beveik nekreipiau į ją dėmesio. Šiuo momentu man viskas buvo nesvarbu.

Alisa beveik suriko:

-Edvardai aš papasakosiu jai kur jūs skrendate. Tikrai papasakosiu.

Jis tarsi užmirė. Jis atsiskyrė nuo manęs ir krauju pasruvusiom akimis pažiūrėjo į ją.

- Tu tokia smulki, bet erzini kaip....

- Aš išrinkau nuostabią suknelę ne tam, kad ją išmesčiau.- atkirto ji ir paėmė mane už rankos. – Einam su manim Bela.

Ji tempė mane paskui, o aš atsistojau ant pirštų galiukų, kad dar kartą galėčiau jį pabučiuoti. Aplink mus pasigirdo keletas kikenimų. Aš pasidaviau ir leidau jai mane nuvesti į tuščią namą.

Jis atrodė susierzinusi.

- Atleisk Alisa, - atsiprašiau aš.

- Aš tavęs nekaltinu Bela, - atsiduso ji. – Rodos tu nieko negali su savimi padaryti.

Aš sukikenau nuo jos nelaimingos veido išraiškos ,o ji dar labiau susiraukė.

-Ačiū tau Alisa. Nuostabesnių vestuvių pas nieką niekad nebuvo – nuoširdžiai pasakiau aš. – Viskas buvo būtent taip kaip reikėjo. – Tu geriausia, protingiausia, labiausiai apdovanota sesuo visame pasaulyje.

Po tokių žodžių ji suminkštėjo ir pradėjo švytėti.

- Aš džiaugiuosi, kad tau patiko.

Renė ir Esmė laukė viršuje. Visos trys jos padėjo man nusirengti vestuvinę suknelė ir aprengė vakariniu komplektu nuo Alisos. Aš buvau dėkinga, kad mano plaukus buvo lengva išleisti ir tai išgelbėjo mane nuo kankinančio šukavimo. Mama verkė nesustodama.

- Aš paskambinsiu tau kai žinosiu kur važiuoju, - pažadėjau aš, apkabindama ją atsisveikinimui. Aš žinojau, kad medaus mėnesio paslaptis veda ją iš proto. Mama nekentė paslapčių, išskyrus tuos atvejus, kai pati būdavo prie to prisidėjus.

- Aš pasakysiu tau kai tik ji išskris, - aplenkė mane Alisa, patenkinta nusišypsojo mano įžeistai veido išraiškai. Tai neteisinga, kodėl aš viską turiu sužinoti paskutinė.

- Tu turi atvažiuoti pas mane su Filu labai labai greitai. Dabar tavo eilė važiuoti į pietus, pamatyti saulę –

pasakė Renė.

- Šiandien nebuvo lietaus, - priminiau ša jai, vengdama tiesioginio atsakymo į jos įkalbinėjimus.

- Tai stebuklas.

- Viskas paruošta, - pasakė Alisa. – Tavo lagaminai automobilyje, Džasperas juos jau nunešė. – Pastūmė

mane link laiptų, už paskos ėjo Renė ir visi mane stengėsi apkabinti.

- Aš myliu tave mama, - sušnabždėjau aš, kai mes leidomės laiptais. –Aš tokia laiminga, kad tu turi Filą.

Rūpinkitės vienas kitu.

- Aš irgi tave myliu Bela, mieloji.

- Sudie mama. Aš myliu tave, - vėl pasakiau aš, jausdama kaip spaudžia gerklę.

Edvardas laukė manęs apačioje. Aš tiesiau jo rankos, tačiau pamačiau kiek žmonių laukia mūsų išvykimo.

-Tėti? – tariau ieškodama jo akimis.

- Štai ten, - ištarė Edvardas. Jis tempė mane per svečius, jie visi padarė taką, kad mes galėtumėme praeiti.

Mes radome Čarlį, kuris stovėjo atsirėmęs į sieną pasislėpęs už visų, atrodė, kad jis kažką slepia. Raudonumas aplink akis viską paaiškino.

- O tėti.

Aš ji apkabinau ir vėl pradėjo riedėti ašaros, kaip daug šiandieną aš verkiu. Jis paglostė mane per nugarą.

-Eik jau. Juk tu nenori pavėluoti į lėktuvą.

Su Čarliu buvo sunku kalbėti apie meilę, mes abu buvome panašūs, kalbėjome apie menkniekius, kad išvengtumėme pagrindinių temų, kad nereiktų rodyti nekasdienių jausmų. Bet dabar nebuvo laiko kada kuklintis.