Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Užtektų tik minutės, kad nustebinti mane.

- Na gerai.. Ko gi tu nori?

Aš sukandau dantis akimirkai, kad nuslėpčiau šypseną. Vienintele galimybė, kuriai jis nusileistų – tai galimybė man duoti ką nors.

- Gerai, aš čia pagalvojau... aš žinau, kad Dartmutas yra kaip priedanga, bet manau nuo vienos semestro jame aš nenumirsiu, - tariau aš tiksliai pakartodama kažkada ištartus jo žodžius, kuomet jis bandydavo mane atkalbėti, kad aš neskubėčiau taip greitai tapti vampyre. Čarlis ne juokais susirūpins, kai aš Dartmute būdama ne kiek netapsiu protingesnė. Lai būna.. aštuoniolika devyniolika...Tame juk nėra didelio skirtumo.

Jis tylėjo pakankamai ilgai. Po to šnabždėsiu ištarė:

- Tu gali palaukti. Ir likti žmogumi.

Aš tylėjau.

- Kodėl tu taip darai su manimi? – tarė jis pro sukastus dantis piktai. – Nejau nepakankamai sunku be viso šito? – jis pagriebė už nėrinių ant mano klubų. Akimirka aš pagalvojau, kad jis suplėšys juos palei siūlę. –

Neturi reikšmės. Aš nesudarinėsiu su tavimi jokių sandorių.

- Aš noriu lankyti koledžą.

- Ne, nenori. Ir nėra nieko dėl ko reiktų vėl rizikuoti tavo gyvybe. Tai suteikia tau skausmą.

- Bet aš tikrai noriu lankyti. Na gerai, esmė ne koledže, aš tiesiog noriu ilgiau pabūti žmogumi.

Jis užsimerkė ir pradėjo kvėpuoti pro nosį.

- Tu vedi mane iš proto Bela. Ar mes neaptarinėjom šios priežasties milijono kartų, ir ar tu neprašei padaryti tave vampyre kuo skubiau?

- Taip, bet... – dabar aš turiu priežastį likti žmogumi, kurios pas mane nebuvo anksčiau.

- Ir kas gi?

- Atspėk, - pasakiau aš, ir numečiau nuo savęs pagalvę, kad pabučiuočiau jį.

Jis pabučiavo atsakydamas, bet ne taip, kad aš suprasčiau jog laimėjau. Tai buvo labiau panašu į tai, kad jis nenorėjo užgauti mano jausmų, jis absoliučiai ir tiksliai save kontroliavo. Po to prispaudė mane prie savęs ir pradėjo supti.

- Tu tokia žmogiška Bela. Visa valdoma hormonų. – jis nusijuokė.

- Tai daug kainuoja Edvardai. Man tai patinka manyje. Aš nenoriu to atsisakyti. Aš nenoriu laukti metų, kad naujai paversto vampyro pamišimas aprimtų ir aš vėl įgyčiau žmoniškųjų savybių.

Aš nusižiovavau ir nusišypsojau.

- Tu pavargai. Miegok mylimoji.

Jis pasilenkė paniūniuoti lopšinę, kurią jis sukūrė kai mes tik susipažinome.

- Įdomu, kodėl aš taip pavargau, - tariau aš sarkastiškai. – Gal tai dėl tavo plano ar kažko panašaus.

Jis trumpam nusijuokė ir toliau niūniavo lopšinę.

- Kuo labiau aš pavargstu, tuo geriau aš miegosiu, tu taip manai?

Lopšinė liovėsi.

- Tu miegojai kaip užmušta, Bela. Tu ir žodžio nepratarei kai miegojai, kuomet mes grįžome čionai. Jei ne knarkimas aš bučiau pradėjęs nerimauti, kad tau koma.

Aš praignoravau juokelį apie knarkimą; aš neknarkiu.

- Nė menkiausio garso? Tai tiesiog neįtikėtina. Paprastai aš sapnuoju košmarus tik atsigulus. Ir dar aš rėkiu.

- Tau sapnuojasi košmarai?

- Labai ryškūs. Jie labai stipriai vargina mane, - aš nusižiovavau, ir dėl to aš negaliu patikėti, kad tylėjau visą naktį.

- Apie ką jie?

- Skirtingai, - bet visi jie dėl šviesos.

- Šviesos?

- Viskas čia taip ryšku ir tikra. Paprastai kai aš miegu žinau, kad tai yra sapnas. O su jais aš juk nežinau, kad miegu. Ir taip tampa dar baisiau.

Jis pasirodė susijaudinęs kai vėl paklausė:

- Kas tave gąsdina?

Aš lengva sudrebėjau.

- Labiausiai.... – aš neapsisprendžiau.

- Labiausiai? – pakartojo jis.

Nežinau kodėl, bet aš nenorėjau jam pasakoti apie vaiką iš sapno, kuris kaskart kartodavosi, jame buvo kažkas per daug asmeniška. Ir vietoj to, kad viska išsamiai papasakočiau aš jam nupasakojau tik kelis epizodus.

Ir jų pakako, kad išgąsdinti mane ar ką nors kitą.

- Voltūrai, - sušnabždėjau aš.

Jis stipriau mane apkabino.

- Jie daugiau netrukdys mūsų. Greitai tu tapsi nemirtinga ir nebus jokio pagrindo nerimauti.

Aš leidau jam raminti save, nes jaučiausi mažumėle kalta, kadangi jis nepilnai mane suprato. Esmė buvo ne tame. Aš nejaučiau baimės dėl savęs, aš bijojau dėl berniuko.

Jis nebuvo tas pats berniukas kaip pirmą kartą – vaikas-berniukas su krauju pasruvusiomis akimis, kuris sėdėjo ant mirusiųjų krūtinių, žmonių kurie man buvo brangūs. Berniuką, kurį mačiau praėjusią savaitė buvo panašesnis į žmogų; jo skruostai buvo rausvi, o jo didelės akys buvo švelniai žalios spalvos. Bet taip pat kaip ir kitas vaikas jis sudrebėjo kai Voltūrai jį apsupo.

Šitame sapne, kaip ir anksčiau matytame, aš privalėjau apginti šį nepažįstamą vaiką. Ir daugiau nieko. Bet tą pačią akimirką aš suprasdavau, kad man tai nepavyks.

Jis pamatė tuštumą mano veide.

- Ką aš galiu padaryti, kad išgelbėčiau tave?

Pati savęs to paklausiau.

- Tai juk tik sapnai, Edvardai.

- Tu nori, kad aš toliau dainuočiau? Aš dainuosiu visą naktį jei tai tave apsaugos nuo baisių sapnų.

- Jie ne visi tokie blogi. Tokie ...spalvingi. Po vandeniu su žuvytėmis ir koralais. Man rodos, kad viskas vyksta ne iš tikrųjų, kaip sapne. Galbūt visa tai dėl salos. Čia tikrai viskas labai ryšku.

- Tu nori grįžti namo?

- Ne. Kol kas ne. Ar mes negalime čia likti dar truputėlį?

- Mes busime čia tiek, kiek tu norėsi, Bela, - patikino jis.

- Kol neprasidės semestras? Anksčiau aš apie tai net nesusimąstydavau.

Jis atsiduso. Galbūt ji vėl pradėjo dainuoti lopšinę, bet aš jau užmigau.

Kai aš prabudau naktį, aš jaučiausi sukrėsta. Sapnas buvo toks realus – toks ryškus, toks juntamas... Aš jaučiau, kad dūstu nesuprasdama kur esu ir ką darau. Atrodo tik prieš akimirką aš buvau po deginančia saule.

- Bela? – prašnibždėjo Edvardas, jo rankos apkabino mane ir lengvai mane papurtė. – Su tavimi viskas gerai, mylimoji?

- Ochhh. – aš vėl dusau. Tai tik sapnas. Aš pati nustebau, kai mano akys plūdo nuo ašarų be jokios priežasties ir riedėjo mano veidu.

- Bela?, - pasakė jis garsiau, ne juokais jaudindamasis. – Kas nutiko? Jis savo šaltais lediniais pirštais nušluostė mano ašaras nuo skruostų.

- Tai buvo tik sapnas.

Aš negalėjau sulaikyti ašarų, kurios tarsi išsiveržė iš mano krūtinės. Tos kvailos ašaros kėlė nerimą, bet aš niekaip negalėjau nuslopinti mane užvaldžiusio skausmo nelaimės.

Man buvo taip blogai dėl to, kad šis sapnas buvo toks realus.

- Viskas gerai mieloji, su tavimi viskas gerai ir aš šalia tavęs. – jis supo mane pirmyn atgal, bet mažumėle per greitai, kad mane nuramintų. – Tu susapnavai kažką kitą? Visa tai tik sapnas, tik sapnas.

- Tai ne košmaras, - aš papurčiau galva, šluostydama akis išorine delno puse. – Tai buvo geras sapnas, - ir balsas užlūžo.

- Tai kodėl tu verki? – su nuostaba paklausė jis.

- Todėl, kad prabudau, - aš sustenėjau ir abiem rankomis apsivijau jo kaklą, prisitraukdama arčiau jo iš visų

jėgų ir vėl pravirkau.

- Jis nusijuokė pagalvojęs apie mano logiką, bet jo juokas buvo sumišęs.

- Viskas tvarkoje Bela. Kvėpuok giliau.

- Tai buvo taip realististiška, - verkiau aš, - aš taip noriu, kad visa tai būtų iš tikro.

- Papasakok man apie tai, - pareikalavo jis. Gal palengvės.

- Mes buvo ant kranto, - aš nutilau, nutolusi, kad savo pilnomis ašarų akimis, kad pažvelgčiau į susirūpinusi jo angelišką veidą tamsoje. Aš svajingai žiūrėjau kol mano skausmas palengva lėgo.

- Na ir? – paklausė jis galiausiai.

Aš sumirksėjau.

- O, Edvardai ....