Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Pasakyk man Bela... – maldavo jis, jo balse jautėsi didžiulis nerimas dėl to, kad aš taip kentėjau.

Bet aš negalėjau. Vietoj to aš dar smarkiau apkabinau jo kaklą ir įsisiurbiau į jo lūpas. Tai nebuvo mano užgaida, tai buvo poreikis, kad nuraminčiau savo skausmą. Jis akimirksniu atsakė į mano bučinį, bet akimirksniu ir atsitraukė.

Jis akimirksniu susitvardė, nors tai pareikalavo daugybės pastangų ir paėmęs mane už pečių atitolino mane.

- Ne Bela, - susirūpinęs tarė jis, žiūrėdamas į mane lyg aš būčiau išprotėjusi.

Mano rankos nusileido, lyg būčiau pralaimėjusi ir mano akys vėl prisipildė ašarų, nauja rauda augo mano krūtinėje. Turbūt jis buvo teisus, aš tikrai išprotėjau.

Jis žiūrėjo į mane nieko nesuprasdamas, jo akyse buvo kančia.

- Atleisk, - išlemenau aš.

Bet jis pritraukė mane prie savo marmurinės krūtinės.

- Bet aš negaliu, negaliu Bela, - jo balsė buvo girdėti skausmas.

- Prašau, - pasakiau aš, ir mano balsas buvo prislopintas jo šilumos. – Prašau, Edvardai.

Aš nežinau, kas jam padarė įtaką, - mano ašaros ar mano drebantis balsas ar jis tiesiog pasidavė netikėtai mano atakai, o gal jo geismas buvo toks nepakenčiamas dabar kaip ir mano. Nesvarbu dėl ko, bet jo lūpos su atodūsiu prisilietė prie mano lūpų.

Ir manęs tęsėme ten kur viskas pasibaigė mano sapne.

Kai ryte aš prabudau, aš stengiausi ne tik, kad nejudėti, bet ir nekvėpuoti. Man buvo baisu atmerkti akis.

Aš gulėjau Edvardui ant krūtinės, bet jo rankos nebuvo manęs apkabinusios. Blogas ženklas. Aš bijojau prisipažinti, kad jau prabudau ir pamatyti jo įniršį, nepriklausomai nuo to į ką jis bus nukreiptas.

Labai atsargiai aš pažiūrėjo pro savo blakstienas. Jo akys žiūrėjo į tamsias lubas, o rankas jis buvo susidėjęs už galvos. Aš atsirėmiau ant alkūnės, kad geriau matyčiau jo veidą. Jame nemačiau nieko, jokių emocijų.

- Daug nemalonumų šiam kartui? – tyliai paklausiau aš.

- Daugybė , - pasakė jis, pasukęs galvą ir pažiūrėjo į mane.

Aš su palengvėjimu atsidusau.

- Man gaila, - pasakiau aš. – Aš neturiu omeny... na gerai, aš ir pati tiksliai nežinau kas nutiko šiąnakt, - aš papurčiau galvą, prisimindama riedančias ašaras ir mane užklupusį skausmą.

- Tu taip ir nepasakei man, ką tu sapnavai.

- Taip, nepasakiau, bet aš tau kaip ir parodžiau ką sapnavau, - aš nervingai nusijuokei.

- O , - tarė jis. Jo akys išsiplėtė ir jis mirktelėjo. – Įdomu.

- Tai buvo labai geras sapnas – sumurmėjau aš.

Jis nieko neatsakė, ir todėl po kelėtos akimirkų aš paklausiau:

- Tu atleisi man?

- Aš kaip tik apie tai galvojau.

Aš atsisėdau, nusprendusi apžiūrėti save, na bent jokių plunksnų nebuvo. Kadangi aš pradėjau judėti man pradėjo suktis galva. Aš susvyravau ir įkritau atgal į lovą.

- Kas per.... mano galva plyšo iš skausmo.

Jis mane apkabino.

- Tu labai ilgai miegojai. Visas dvylika valandų.

- Dvylika? – kaip keista.

Aš atsargiai apžiūrinėjau save kol kalbėjau su juo, kad jis nieko nepastebėtų. Mėlynės ant mano rankų buvo savaitės senumo. Vedama smalsumo aš pasirąžiau. Ir vis dėl to viskas nuostabu. Netgi geriau nei puiku.

- Su daiktais viskas gerai?

Aš nejaukiai linktelėjau.

- Visos pagalvės gyvos.

- Deja aš negaliu to paties pasakyti apie tavo apatinį trikotažą. – Jis mostelėjo ant grindų prie lovos kojos, kur gulėjo skuteliai juodų nėrinių.

- Labai gaila, - pasakiau aš. – Jie man patiko.

- Man irgi.

- Ar nutiko kas nors dar katastrofiško be to? – paklausiau aš.

- Aš Esmei turėsiu nupirkti naują galvos atlošą, - prisipažino jis, pažiūrėjęs per petį. Aš pasekiau jo žvilgsniu ir su siaubu pamačiau išlaužtus medinio atlošo gabalus.

- Hmm, - susiraukiau aš. – Ir kaip aš galėjau praleisti tai?

- Turbūt tu tampi visai nepastabi, kai būni kažkuo kitu užsiėmusi.

- Aš buvau pilnai pasinėrusi į tai, - sutikau aš ir smarkiai paraudau.

Jis palietė mano degantį skruostą ir atsiduso.

- Aš tikrai norėjau to nedaryti.

Aš žiūrėjau į jo veidą ieškodama pykčio ar apgailestavimo požymių, kuriuos aš bijojau pamatyti. Jis žiūrėjo į mane, o jo žvilgsnis buvo ramus ir skvarbus.

- Kaip tu jautiesi?

Jis nusijuokė.

- Kaip? – reikalaujančiai paklausiau aš.

- Tu atrodai tokia kalta, lyg būtum padariusi nusikaltimą.

- Aš jaučiuosi kalta – tyliai ištariau aš.

- Bet tu suviliojai savo degantį iš aistros savo vyrą. Na tai ne vienas iš rimčiausių nusikaltimų.

Jis tikrų tikriausiai tyčiojosi iš manęs.

Mano skruostai raudo vis stipriau.

- Na žodis „sugundė“ savyje turi daugybę pastangų.

- Manau tai labiausiai tinkamas žodis, - sutiko jis.

- Tu nepyksti?

Jis liūdnai nusišypsojo.

- Aš nepykstu.

- Ir kodėl gi?

- Gerai jau...- jis padarė pauzę, - Žvelgiant į tai, bent jau aš tau nepakenkiau. Šįkart buvo kur kas lengviau kontroliuoti save, nukreipiant jėgą į kažką kitą. – jo akys vėl nukrypo į sulaužytos nugarėles pusę. – Gal dėl to, kad šįkart aš žinojau ko laukti.

Laiminga šypsena nušvito mano veide.

- Aš juk sakiau tau, kad viskas priklauso nuo praktikos.

Jis užvertė akis.

Mano pilvą suurzgė ir jis susijuokė.

- Laikas žmonėms pusryčiauti? – paklausė jis.

- Greičiausiai, - pasakiau aš, pašokdama iš lovos. Aš judėjau per greitai, tad kol aš įgijau pusiausvyrą, retkarčiais mane mėtydavo į šalis. Edvardas mane pagavo prieš man vėl atsitrenkiant į spintelę virtuvėje.

- Tau viskas gerai?

- Jei man tapus nemirtinga aš būsiu tokia nerangi, aš reikalausiu kompensacijos.

Šįryt gaminau aš ir vėl buvo kiaušinienė, nes aš buvau per daug alkana. Po kelėtos minučių aš kiaušinienę įmečiau į lėkštę.

- Nuo kada tu valgai kiaušinio trynį? – paklausė jis.

- Nuo dabar.

- Ar tu žinai kiek kiaušinių tu suvalgei per šią savaitę. – jis paėmė šiukšlių kibirą iš po kriauklės- ji buvo užpildyta mėlynomis dėžutėmis nuo kiaušinių.

- Neleidžiamai daug, - pasakiau aš, prarydama kartą kąsnį. – Ši vieta veikia mano apetitą, - ir mano miegą bei niekam tikusią liksvarą, bet man čia patinka. Greičiausiai mes greitai iš čia išvyksime ir tikiuosi mes nepavėluosime į Dartmutą? Juk mus reikia rasti kur gyventi ir dar visokių kitų dalykų.

Jis atsisėdo šalia manęs.

- Tu dabar gali pamiršti savo išsigalvojimus dėl koledžo – tu juk gavai ko norėjai. Ir mes nesudarėme sandėrio, tad nėra jokių ryšių su šiuo sandėriu.

Aš krenkštelėjau.

- Aš nieko neprigalvojau,. Edvardai. Aš neleidžiu veltui savo laisvo laiko, sudarinėdama dienos užimtumo plano, kaip kai kurie. Ką reiktų nuveikti šiandien, kad Bela būtų nuvargusi? - aš stengiausi pamėgdžioti jo balsą, o jis pradėjo juoktis. – Aš iš tikro noriu dar pabūti žmogumi. – Aš ištiesiau ranką ir padėjau ją ant jo šaltos krūtinės. – Aš nesuspėjau viskuom pasimėgauti.

Jis su įtarimu pažiūrėjo į mane.

- Tuom? – paklausė jis paėmęs mano ranką, kuri jau buvo spėjusi nuslysti link jo pilvo. – Visą šį laiką viskas buvo dėl sekso? –Kodėl aš nepagalvojau apie tai? - su sarkazmu pratarė jis. – reikėjo sugalvoti daugiau argumentų.

Aš susijuokiau.

- Greičiausiai taip.

- Tu tokia žmogiška – vėl pasakė jis.

- Aš žinau.

Erzinanti šypsena palietė jo lūpas.

- Tai mes važiuojam į Dartmutą? Tikrai?

- Greičiausia mane pašalins po pirmo semestro.