Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Po to aš pradėjau sau skaičiuoti. Vienas du. Antras. Iš naujo.

Mane sustabdė garsas, kai dėžutė atsikenkė atgal lagamine.

- Tu tvarkoje? – paklausė Edvardas stovėdamas tarpduryje. – Tau vėl bloga?

- Ir taip, ir ne, - atsakiau aš, bet mano balsas buvo pridusęs.

- Bela? Galiu aš užeiti, prašau?- pasakė jis su dideliu nerimu balse.

- Gerai..

Jis įėjo ir įvertino mano pozą, aš sėdėjau sukryžiavęs kojas ant grindų, šalia lagamino ir mano veido išraiška, kuri buvo visiškai tuščia, kurio nebuvo įmanoma nepastebėti. Jis atsisėdo šalia manęs ir jo ranka palietė mano kaktą.

- Kas nutiko?

- Kiek dienų praėjo nuo mūsų vestuvių? - sušnibždėjau aš.

- Septyniolika – atsakė jis automatiškai, - Bela kas nutiko?

Aš pradėjau iš naujo skaičiuoti. Aš lenkiau pirštus versdama jį laukti ir skaičiavau vėl ir vėl. Aš net neįsivaizdavau, kad mes čia buvome ilgiau nei aš maniau. Aš pradėjau skaičiuoti iš naujo.

- Bela, - sušnabždėjo jis tyliai. – Tu vedi mane iš proto.

Aš bandžiau nuryti seiles. Tai nepadėjo. Aš pasilenkiau link lagamino ir kuičiausi ieškodama mažos melsvos dėžutės su tamponais. Aš paėmiau juos visiškoje tyloje.

Jis pažiūrėjo į mane sumišęs. – Kas? Tu nori visus negalavimus nurašyti kritinėms dienoms?

- Ne, - aš iškvėpiau. – Ne, Edvardai. Aš stengiuosi tau pasakyti, kad mano menstruacijų ciklas turėjo prasidėti prieš penkias dienas.

Jo veido išraiška nepasikeitė. Lyg aš išvis nieko nebūčiau pasakius.

- Ir aš negalvoju, kad man apsinuodijimas maistu. – pridėjau aš.

Jis nieko neatsakė. Jis lyg pavirto į statulą.

- Sapnai, - prašnabždėjo aš pati sau tyliai. – Per daug miegu. Visas tas maistas. Ohhhh...ohhhh....ohhhh..

Edvardo žvilgsnis atrodė lyg stiklinis, tartum jis nebegalėjo į mane daugiau žiūrėti.

Refleksiškai mano ranka atsidūrė ant mano pilvo.

- Ochhh – sucypiau aš vėl.

Aš žengiau lengvai išsivaduodama iš Edvardo rankų. Aš visad vaikščiojau su minkštais mažais šilkiniais šortais ir marškinėliais, kuriuos aš nešiodavau guldamasi. Aš pakėliau marškinėlius norėdama apžiūrėti savo pilvą.

- Neįmanoma.

Aš neturėjau jokios patirties su neštumais, vaikais ar bet kuom šioj srityje, bet aš nebuvau visiška idiotė. Aš mačiau pakankamai filmu ir TV šou, kad suprasčiau kaip tai nutinka. Na pas mane buvo tik penkių dienų

vėlavimas. Jei aš ir laukčiausi mano kūnas neturėjo to demonstruoti. Manęs neturėjo kamuoti rytiniai pykinimai. Mano miego ir maisto pokyčiai nebūtų taip greitai pasireiškę. Ir aš tikrai neturėjau jausti nedidelio realaus apvalumo po šonkauliais. Aš išsiriedavau į vieną ir kitą puses, lyg tai būtų padėję išnykti atsiradusiam apvalumui ant mano pilvo. Aš padėjau savo ranką ant pilvo ir pajutau koks kietas ji buvo.

- Neįmanoma, - pakartojau aš vėl, nesvarbu yra apvalumai ar jų nėra, yra mėnesinės ar jų nėra (čia tikrai nebuvo menstruacijos, nes pas mane niekad nebūdavo vėlavimo nei dienai per visą gyvenimą), nebuvo jokios galimybės būti nėščiai. Vienintelis, su kuriuo aš mylėjausi – buvo vampyras.

Vampyras, kuris vis dar sėdėjau ant grindų lyg užšalęs, ir nebuvo jokio požymio, kad jis bent kada nors sujudės. Todėl čia turėjo būti kitas paaiškinimas. Kažkas negerai su manimi. Kokia nors keista Pietų Afrikos liga su neštumo požymiais, tik pagreitintas..

Ir prisiminiau kai ką, tą rytą kai ieškojau informacijos internete, ir tai atrodo buvo prieš visą amžinybę. Aš žiūrėjau stovėdama prie stalo Čarlio namuose, skaitydama internete informacija „vampyrai nuo A iki Ž“. Buvo praėję nedaugiau 24 valandų, kai Džeikobas papasakojo man kvileutų istoriją, kuria jis ir pats tuomet netikėjo, kad Edvardas yra vampyras. Aš su nerimu peržvelginėjau puslapį, kuriame buvo visos istorijos apie vampyrus iš viso pasaulio, filipiniečių Danaga, žydų Estri, rumunų varakolakai, itališkieji Stregonai Beneficai iš tikro legenda buvo apie mano dabartinį uošvį, kuris bendradarbiavo su Volturais, bet aišku aš viso to tuomet nežinojau). Aš vis mažiau ir mažiau dėmesio kreipiau į istorijas, nes kuo toliau, tuo labiau jos darėsi neįtikėtinos. Aš prisiminiau tik mažą dalelytė viso to. Iš dalies jie atrodė kaip fantazija atsiradusi dėl didelio vaikų mirštamumo ir sutuoktinių neištikimybės.

Ne mieloji, aš buvau tau ištikimas. Ta moteris, kurią tu matei išbėgančią iš namo, buvo velnio siųsta kraujasiurbė. Aš laimingas, kad likau gyvas. ( Žinoma, dabar atsižvelgiant į tai ką aš žinau apie Tanią ir jos seseris, tad kai kurie iš šių atveju išties galėjo būti realūs). Kaip tu gali mane kaltinti neištikimybe vien todėl, kad tu grįžti iš ilgos kelionės, o aš laukiuos? Tai buvo demonas. Jis mane užhipnotizavo ir panaudojo savo mistiškas vampyriškas galias...

Tai buvo demonų aprašymo dalis – vaiko tėvo talentas ir motinos bejėgiškumas. Aš papurčiau galvą nuo sukrėtimo, bet...

Aš pagalvojau apie Esmę ir ypač apie Rozalį. Vampyrai negali turėti vaikų. Jei būtų bent menkiausias šansas, Rozali turbūt būtų juo pasinaudojusi. Mitai apie demonus nebuvo niekuo kitu kaip melas.

Išskyrus..., bet čia buvo skirtumas. Aišku, Rozali negalėtų lauktis, nes jos kūnas liks nepakitęs amžiams, tai įvyko kai ji tapo vampyre. Visiškai nesikeičia. Bet žmogaus kūnas gali keistis ir išnešioti kūdikį. Pradžiai reikalingas mėnesinis ciklas, o po to rimti kūno pakitimai, kurie leistų augti kūdikiui. Rozali kūnas negalėtų

pasikeisti.

Bet mano kūnas gali. Mano jau pasikeitė. Aš prisiliečiau prie savo suapvalėjusio pilvo, kurio dar vakar nebuvo.

Na o vyrai, - na jie nesikeičia nuo lytinio brendimo pradžios iki pat mirties. Aš prisiminiau vieną smulkmeną liečiančią Čarlį Čapliną: jam buvo septyniasdešimt, kai jis tapo savo pirmagimio tėvu. Vyrams nėra nustatytas laikas pastoti ir gimdyti vaikus, jiems nėra nustatytas ciklas.

Aišku, iš kur kas nors gali žinoti, ar vampyras gali tapti tėvu, jei jų santykiai su žmonėmis buvo neįmanomi? Koks vampyras patikrintų šią teoriją su mirtinga moterimi? Ar bent pasvarstęs šią galimybę?

Aš galėjau pagalvoti tik apie vieną.

Dalis mano smegenų buvo užimtos naujų faktų apdorojimu, prisiminimais ir spėlionėmis, kai tuo tarpu kita dalis – ta dalis, kuri atsakinga net už smulkiausių raumenų judinimą, - buvo sukrėsta ir nesugebėjo normaliai funkcionuoti. Aš negalėjau pajudinti lūpų, nors aš norėjau paprašyti Edvardo, kad jis man paaiškintų kas čia vyksta. Man reikėjo grįžti į tą vietą, kur jis sėdėjo, bet mano kūnas manęs neklausė. Aš tik galėjau žiūrėti sukrėstomis akimis, atsispindinčiose veidrodyje, o mano pirštai palengva lietė mano apvalų pilvą.

O po to, kai vakarykšteme košmare, viskas pasikeitė. Viskas kas atsispindėjo veidrodyje atrodė kitaip, nors niekas konkrečiai nepasikeitė.

Tai, kas pasikeitė – buvo silpnas smūgis, kurį aš pajutau ranka- tai buvo smūgis iš vidaus.

Tuo pat metu suskambo Edvardo telefonas, bet nei vienas iš mūsų neatsiliepė. Telefonas vis skambėjo iš naujo ir iš naujo. Aš bandžiau nuo jo apsiriboti, pridėdama savo ranką prie pilvo. Veidrodyje mano veidas nebe atrodė sumišęs, dabar jis buvo susimastęs.

Ir visiškoje tyloje pradėjo riedėti mano ašaros skruostais.

Telefonas ir toliau skambėjo. Aš tikėjausi Edvardas atsilieps – man nesinorėjo gadinti nuostabaus momento.

Galbūt pačio svarbiausio momento mano gyvenime.

Skambutis. Skambutis. Skambutis.

Pagaliau susierzinimas paėmė viršų virš kitų emocijų. Aš atsiklaupiau ant kelių šalia Edvardo – pastebėjau, kad aš dabar judėjau kur kas atsargiau, tūkstantį kartų įdėmiau stebėdama ir apgalvodama savo veiksmus- ir leisdama kiekvieną jo kišenę radau telefoną. Aš tikėjausi, kad šiuo momentu jis atsipeikės, bet jis sėdėjo visiškai nejudėdamas.