Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Aš mečiausi prie telefono, kurį jis buvo palikęs ant palangės. Tai taip buvo nepanašu į jį, užžuomaršumas –

pamiršti, kad turi ateiti Gustavas, palikti čia savo telefoną. Jis buvo toks įsitempęs, kad nebuvo panašus pats į

save. Aš atverčiau telefoną ir pradėjau ieškoti numerio. Aš buvau patenkinta, kad jis išjungė garsą. Jis vis dar valtyje? Ar jau sugrįžo? Ar išgirs jis jei aš tyliai pakalbėsiu virtuvėje?

Pagaliau aš radau numerį, kuris man buvo reikalingas. Numeris, kuriuo aš niekados neskambinau. Aš paspaudžiau mygtuką šaukti ir sukryžiavau pirštus.

- Klausau, - atsakė man balsas panašus į šimtus auksinių varpelių skambančių vėjyje.

- Rozali? – sušnibždėjau aš. – Tai Bela. Tu turi man padėti.

Knyga 2. Džeikobas

Prologas

Gyvenimas – mėšlas, ir mes visi nudvėsim.

Taip, ir aš tas vienas laimingųjų.

Skyrius 8

Kovos belaukiant

- Po velnių Polai, tu ką neturi savo namų?

Polas buvo išsidrėbęs ant mano sofos, žiūrėjo kažkokią idiotišką beisbolo žaidimą per mano sukriošusį

televizorių, tik pasivaipė prieš mane ir po to labai lėtai jis ištraukė vieną „Dorito“ (žymaus gamintojo tortilija) iš pakelio , kuris gulėjo pas jį ant kelių, ir visą sugrūdo sau į burną.

- Geriau būtų tau tai pasiimti namo.

Chrumst.

- Ne, - pasakė jis vis dar kramtydamas. – Tavo sesuo pasakė man, kad aš eičiau ir imčiau viską ko norėsiu.

Aš stengiausi, kad mano balsas skambėtų taip, jog ši žinia manęs būtų visai nenustebinusi.

- Argi Reičel dabar yra čia?

Nepadėjo. Jis girdėjo apie tai, kur aš ėjau ir parodė man į maišelį, kuris stovėjo jam už nugaros. Jis sugniaužė maišelė ir visą jo turinį ištepė ant pagalvės. Traškučiai pavirto į smulkučius trupinėlius. Polas jau suspaudė rankas į kumščius ir laikė prieš save, lyg jis būtų buvęs boksininkas.

- Padaryk tai šunyti. Man nereikalinga Reičel, kad apsiginčiau.

Aš prunkštelėjau.

- Nejaugi tu nebėgsi paverkti jai ant peties kai tik pasitaikys pirma galimybė.

Jis pradėjo juoktis ir visiškai atsipalaidavo, rankas nuleisdamas ant mano sofos.

- Aš nebėgsiu tavęs skųsti mergaitei. Ir atvirkščiai, gerai?

Kaip mielas iš jo pusės pasiūlyti tai. Aš leidau savo kūnui atsipalaiduotų, lyg jis būtų mane įkalbėjęs.

- Gerai.

Jo žvilgsnis persimetė atgal prie televizoriaus.

Staigiu judesiu aš jam trenkiau.

Jos nosis atitinkamai sutraškėjo, kai tik aš jam trenkiau. Jis norėjo mane pagriebti, bet aš vikriai išsisukau iš jo letenų, laikydamas traškučių pakelį su trupiniais savo kairioje rankoje.

- Tu sulaužei man nosį, idiote.

- Tik tarp mūsų, pameni Polai?

Aš nusisukau, kad padėčiau traškučius. Kai aš atsisukau, jis vis dar tampė savo nosį, norėdamas atstatyti ją kol ji dar nesuaugo. Kraujas jau beveik nebėgo, atrodė lyg nieko ir nebuvo įvykę, išskyrus kraujo lataką ant jo lūpų ir smakro. Jis keikėsi kol atstatinėjo kremzlę.

- Džeikobai, tu toks jautrus. Aš prisiekiu, kad šį laiką mieliau praleisčiau su Lėja.

- Vau. Dedu galvą, kad jai patiktų išgirsti apie visa tai. Ši mintis sušildytų jos širdį.

- Pamiršk, kad aš tau pasakiau apie tai.

- Kaipgi kaipgi. Aš esu tikras, kad šios mintys mano galvoje nepasirodys netyčia. ( turima omenyje, kad būdami vilkolakiais gaujos nariai girdi vieni kitų mintis).

- Ohh. – sumurmėjo jis. O po to grįžo atgal ant sofos bandydamas nusivalyti kraują savo marškinių

kalnieriumi.

Pasakius tai jis grįžo atgal žiūrėti televizoriaus.

Aš prastovėjau ten dar kelias sekundes, o po to aš išėjau lauk iš savo kambario, bambėdamas apie nelaukiamą įsiveržimą į mano kambarį.

Buvo malonu prisiminti tas dienas, kai išprovokuoti Polą muštis būdavo taip lengva. Tuomet net nereikėjo jo pirštu paliesti – bet koks nereikšmingas pastebėjimas apie jį, ir tai iškart išvesdavo iš savęs. Aišku, kiaulystės dėsnis, būtent kai dabar aš noriu užvirti šią košę ir pasimušti su juo, jis tapo kur kas ramesnis ir ne toks karštakošis.

Pagal mane to buvo per daug – dar vienas gaujos narys rado savo giminingą sielą, jau ketvirtas iš dešimties vilkolakių. Kada visa tai pasibaigs? Kvailame mite buvo kalbam, kad tai itin retas reiškinys, kad būtum jo dalimi. Visas tas įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio buvo nepakenčiama.

Kodėl tai turi būti mano sesuo? Kodėl tai būtinai turi būti Polas? Kai Reičel atvažiavo iš Vašingtono, mokslo metų pabaigoje – gavusi užskaitymus anksčiau, svarbiausia problema buvo, kaip išsaugoti savo paslaptį

nuo jos. Aš nemokėjau turėti paslapčių ir jas slėpti nuo kitų šeimos narių. Laikyti visa tai paslaptyje privertė

mane suprasti kaip sunku Embriui ir Kolinui, kurių tėvai nežino, kad jų sūnūs vilkolakiai. Embri motina buvo įsitikinusi, kad jos sūnus sunkiai pergyvena pereinamąjį laikotarpį paauglystėje. Embri stengėsi pasišalinti iš namų niekieno nepastebėtas, bet tai jam sunkiai sekėsi. Kiekvieną naktį jo motina tikrino jo kambarį, ir kiekvieną naktį rasdavo jį tuščią. Jie rėkė ant jo, o jis tylėjo. Ir jam tekdavo tai patirti vis iš naujo ir iš naujo.

Mes norėjome pakalbėti su Semu, kad jis padarytų išimti Ebri atveju, kad jo motina viską žinotų. Bet Embri tikino, kad nieko baisaus ir paslaptis yra kur kas vertingesnis dalykas nei jos žinojimas. Tad aš buvau beveik pilnai paruoštas tam, kad išlaikyčiau paslaptį. Ir praėjus kelioms dienoms kai Reičel atvyko į rezervaciją, Polas susitiko su ja pliaže. Bada-bam bada-bam amžina skaisti meilė. Jokios paslaptys nereikalingos kai tu randi tikrą savo antrąją pusę. ..

Reičel sužinojo visą tiesą, o aš gavau naują giminaitį, vardu Polas. Aš žinau, kad Bilis lengviau pernešė visa tai kas vyko nei aš. Aišku jis dažniau pradėto lankytis pas Kvileutus, ypač paskutiniomis dienomis. Bet nuo to nepasidarydavo nė kiek lengviau. Nėra Polo, bet užtat perdaug Lėjos.

Čia aš pagalvojau – įdomu, ar kulką paleista į mano smilkinį užmuštų mane ar tiesiog paliktų kraujo lataką ant mano smilkinio?

Aš nukritau ant lovos. Aš per daug ilgai nemiegojau nuo savo paskutinio patruliavimo, bet aš žinojau, kad neužmigsiu. Mano smegenys buvo per daug įaudrintos. Mintys skverbėsi mano galvoje, tarsi bičių spiečius.

Toks jausmas, lyg aš girdėčiau kaip jos atsitrenkė į mano kaukolę vapsva iškarto miršta, kai kam nors įgelia.

Bet šios mintys gėlė man vis iš naujo.

Šis laukimas veda mane iš proto. Praėjo jau beveik keturios savaitės. Šiaip ar taip aš laukiau, kad bent kažkokios naujienos mane pasieks artimiausiomis dienomis. Aš nemiegojau naktimis, mano vaizduotė nuolat piešė įvairius reginius apie tai kaip vilkolakiai galėjo priimti šią naujieną.

Čarlis kenčia sėdėdamas prie telefono, bijodamas, kad su Belai ir jos naujai iškeptu vyrui galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas. Aviakatastrofa? Sufabrikuoti tai buvo pakankamai sunku. Nebent kraugeriai nusprendė

užmušti daugybę nekaltų žmonių. Gal sudužo privatus lėktuvas? Jie turbūt turi tokį atsargoje. Grįš žudikas namo, jei jo bandymas paversti ją viena iš jų nepavyks? Ar netgi užeit daug toliau? Sulaužys ja vienu judesiu kaip smiltelę siekdamas kažko daugiau? Nes jo gyvybė jam buvo niekas palyginus su galimu malonumu...

Istorija gali būti tragiška žinia - Belos mirtis baisioje katastrofoje. Auka gatvės užpuoliko. Mirtis uždusinus pietų metu. Mirtis auto avarijos, taip pat kaip mirė mano mama. Visa tai taip banalu. Nutinka kiekvieną dieną.