Rowling K - Haris Poteris ir išminties akmuo

jeigu jis...

- Atsigaus, nebijok, - drąsindamasis pasakė Haris. - Kaip manai, kas bus toliau?

- Įveikėme Diegavirtės Velnio Raizgus... Flitvikas tikriausiai buvo užkerėjęs raktus... Makgonagal užbūrė šachmatų figūras, kad judėtų kaip gyvos... lieka Kvirlio užkeikimas - ir Sneipo...

Dar vienos durys.

- Ką darom? - sukuždėjo Haris. - Eik.

Haris pastūmė duris.

Į juos trenkė tokio šlykštumo smarvė, kad abudu užsitraukė ant nosies apsiaustus. Ašarojančiom akim jie išvydo priešais save drybsant pasliką trolį kruvina marmūze - dar didesnį negu tas, kurį jie sutvarkė.

- Gerai, kad su šituo nereikėjo kautis, - pasakė Haris, kai abu atsargiai perlipo drūtą koją. - Maunam, nėra kuo kvėpuoti.

Jis atidarė kitas duris. Abu nedrįso pakelti akių - bet nieko baisaus nepamatė, kambaryje buvo tik stalas ir ant jo stovėjo išrikiuoti septyni nevienodo dydžio buteliai.

- Sneipo, - nutarė Haris. - Ką dabar veikti?

Vos jie peržengė slenkstį, už nugaros plykstelėjo ugnis. Ne paprasta, o violetinė. Tą pačią akimirką priešais esančios durys suliepsnojo juoda ugnimi. Jie spąstuose.

- Žiūrėk! - Hermiona stvėrė šalia butelių gulintį pergamento ritinėlį. Jai per petį Haris perskaitė: Tau priešaky pavojus, saugu gr į žt atgalios, Du iš m ū s ų pad ė sim, jei mus kas rast valios. Vienas iš šito pulko leidžia eiti pirmyn,

Kitas jo paragavusi išneša užpakalin. Du iš šito septyneto dilg ė li ų vyno pilni, Trys - tai tikri žudikai, tykantys su mirtimi. Rinkis, jeigu nenori rasti č ionai kap ų , Galim šiek tiek pad ė ti, kad b ū t ų ne taip sunku. Pirma: nuodas klastingas, bet pasisl ė pt negal ė s, Jis prisišliej ę s prie vyno, stovi jam iš kair ė s.

Antra: abudu iš galo skirtingi visiškai, Bet jei nori išeiti, juodu tau ne draugai. Tre č ia: kaip pasteb ė jai, didumas vis kitoks, Nei milžinas, nei mažius tau mirtimi nesmogs. Ketvirta: antras iš kair ė s ir antras dešin ė j -Vienodas g ė ralas visai, nors skirias buteliai.

Hermiona giliai atsiduso, ir Haris nustebo pamatęs, kad ji šypsosi, - jam šypsotis tikrai nesinorėjo.

- Nuostabu, - pasakė Hermiona. - Tai ne magija, o logika. Galvosūkis. Daugelis didžiausių magų neturi nė lašelio logikos, jie čia amžinai įstrigtų.

- Na, o mes neįstrigsime?

- Aišku, ne, - atkirto Hermiona. - Viskas, ko mums reikia, surašyta šiame lape. Septyni buteliai: trys nuodų, du vyno, vienas saugiai perneš per juodąją ugnį, kitas - išneš per violetinę.

- Bet kaip žinoti, iš kurio gerti?

- Palūkėkit.

Hermiona keliskart perskaitė lapą. Paskui kelis kartus praėjo pro butelių eilę kažką murmėdama ir baksnodama juos pirštais. Pagaliau suplojo delnais.

- Supratau. Mažiausias butelis nuneš per juodąją ugnį - pas Akmenį. Haris pasižiūrėjo į buteliuką.

- Jame gėralo tik vienam, - pasakė. - Kažin ar bus vienas gurkšnelis. Jie susižvalgė.

- O kuris parneš atgal per violetines liepsnas? Hermiona parodė pilvotą butelį dešinėje iš krašto.

- Tu gerk, - liepė Haris Hermionai. - Ne, paklausyk... grįžk ir pasiimk Ronį... Tada griebkit šluotas iš skraidančių raktų kambario, ant jų iškilsite viršun pro liuko angą ir pralėksite pro Pūkelį. Bėkite tiesiai į

pelėdyną, pasiųskite Dumbldorui Hedvigą, mums jo reikia. Aš gal kiek ir užlaikysiu Sneipą, bet iš tikrųjų jis už mane stipresnis.

- Bet, Hari... kas, jeigu su juo yra Pats Žinai Kas?

- Na... vienąkart man pasisekė, ar ne? - parodė Haris į savo randą. -Galbūt ir vėl laimė nusišypsos.

Hermionai sudrebėjo lūpos, ir ji staiga puolė Hariui ant kaklo.

- Hermiona!

- Hari... juk žinai, kad esi didis burtininkas.

- Ne toks kaip tu, - baisiausiai sumišęs burbtelėjo Haris, kai jinai jį paleido iš glėbio.

- Aš?! - šūktelėjo Hermiona. - Esu tiktai knygų žiurkė! Ir gudri! Yra svarbesnių dalykų... draugystė ir drąsa, ir... ak, Hari... saugokis!

- Tu gerk pirma, - pasakė Haris. - O tikrai žinai, kas kuriame butely?

- Garantuotai. - Ji patraukė ilgą gurkšnį iš pilvotojo butelio ir nusipurtė.

- Juk ne nuodas? - susirūpino Haris.

- Ne... bet kaip ledas.

- Eik. Greičiau, kol neišsigaravo.

- Sėkmės... laikykis... - EIK!

Hermiona apsigręžė ir žengė tiesiai į violetinę ugnį. Haris giliai atsiduso ir paėmė mažytėlį buteliuką.

Jis atsisuko į juodąsias liepsnas.

- Štai ir aš ateinu, - pasakė ir vienu gurkšniu ištuštino buteliuką.

Iš tiesų Haris pasijuto taip, lyg kūnas būtų prisipildęs ledo. Pastatęs butelaitį, nuėjo prie durų ir, sukaupęs drąsą, nėrė ugnin. Matė, kaip juodi liepsnos liežuviai laižo jį, bet nieko nejautė... akimirką išvis nieko daugiau neįžiūrėjo, tik tamsią ugnį... ir štai atsidūrė anoj pusėj, paskutiniame kambaryje.

Jame jau kažkas buvo - bet ne Sneipas. Ir net ne Voldemortas.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Dviveidis žmogus

Tai buvo Kvirlis.

- Jūs! - aiktelėjo Haris.

Kvirlis nusišypsojo. Veidas nė kiek nebetrūkčiojo.

- Aš, - kuo ramiausiai tarstelėjo. - Vis spėliojau, ar susitiksime čia, Poteri.

- Bet aš maniau... kad Sneipas...

- Ar Severas? - nusijuokė Kvirlis - ne bailiai sukrizeno, bet šaltai ir šaižiai nusikvatojo. - Taip, Severas labai tinka piktadario vaidmeniui, gal ne? Labai patogu, kai jis šmaižioja aplinkui tarsi nukaršęs šikšnosparnis. Šalia jo kas galėtų įtarti vvvargšelį mmmiknių, professsorių Kvirlį?

Haris nieko nebesusigaudė. Nejaugi tiesa? Negali būti.

- Bet Sneipas mane bandė nužudyti!

- O ne, ne. Tai aš bandžiau. Per tas kvidičo rungtynes tavo draugužė Įkyrėlė, paleisdama ugnį į

profesorių Sneipą, netyčia mane pargriovė. Tada netekau akių ryšio su tavimi. Dar akimirka, ir būčiau nupurtęs tave nuo šluotos. Gal ir anksčiau būtų pavykę, bet tasai Sneipas murmėjo atkeikimus, gindamas tave.

- Sneipas mane gyn ė ?

- Žinoma, - šaltai atsakė Kvirlis. - Kaip manai, kodėl jis veržėsi teisėjauti per kitas rungtynes? Norėjo užsitikrinti, kad vėl nekenksiu. Tikrai juokinga... be reikalo vargo. Aš ir taip galėjau bet ką padaryti, net ir Dumbldorui matant. Visi mokytojai buvo įsitikinę, jog Sneipas stengiasi, kad Grifų Gūžta pralaimėtų. Iš tiesų sugebėjo užsitraukti visų nemalonę... ir kiek laiko sugaišo, kai pagalvoji, kad šiąnakt aš tave vis tiek nužudysiu.

Kvirlis spragtelėjo pirštais. Iš oro iššoko virvės ir kietai apsivijo apie Harį.

- Per daug esi smalsus, Poteri, kad galėtum gyventi. Šmirinėji po mokyklą per Heloviną, gal ir mane matei, kai ėjau pažiūrėti, kas saugo Išminties Akmenį.

- Tai jūs įleidote trolį?

- Aišku. Turiu ypatingų sugebėjimų susitvarkyti su troliais. Tikriausiai matei, ką padariau troliui anam kambaryje? Deja, kol visi davėsi po pilį jo ieškodami, Sneipas, mane jau įtaręs, nudrožė tiesiai į

ketvirtą aukštą norėdamas sukliudyti... ir ne tik trolis jūsų nenugalabijo, bet ir tas trigalvis šunpalaikis nenukando Sneipui kojos. Dabar patylėk, Poteri. Man reikia patikrinti šį įdomų veidrodį.

Tik dabar Haris pamatė, kas stovi priešais jį. Kitrošmų veidrodis.

- Šis veidrodis - tai raktas nuo Išminties Akmens paslapties, - murmėjo Kvirlis, šlepsėdamas aplinkui. -

Kad Dumbldoras šitaip sugalvotų... tačiau jis Londone... kol grįš, būsiu jau toli...