Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

Sukdamas į ketvirto namo keliuką, pirmiausia pamatė - ir nuo to ūpas nė kiek nepasitaisė - rainą katę, pastebėtą ryte. Dabar ji tupėjo ant sodo tvoros. Jis neabejojo, kad katė ta pati: aplink akis tie patys apvadai.

- Škac! - riktelėjo ponas Durslis.

Katė nė krust. Tik piktai žybtelėjo akimis. Argi normalios katės šitaip daro? Vydamas panašias mintis, jis atsirakino duris. Nusprendė žmonai nieko nesakyti.

Ponios Dursli diena buvo maloniai įprasta. Per vakarienę ji papasakojo apie kaimynės nesutarimus su dukra ir kaip Dudlis išmoko naują žodį („Nedarysiu!"). Ponas Durslis stengėsi elgtis kaip visada.

Paguldžius Dudlį, nuėjo į svetainę ir dar spėjo išgirsti paskutinį žinių pranešimą.

„Galiausiai paukščių stebėtojai iš visų šalies rajonų praneša, kad šiandien labai keistas pelėdų elgesys.

Nors paprastai jos medžioja naktį ir dienos metu nesirodo, nuo pat saulėtekio šimtai pelėdų skraidė

visomis kryptimis. Žinovai nemoka paaiškinti, kodėl šie paukščiai staiga pakeitė miego įpročius".

Televizijos diktorius santūriai šyptelėjo.

- Be galo paslaptinga. O dabar Džimas Makgafinas ir orų prognozė. Na, Džimai, ar šią naktį dar lis pelėdomis?

- Šito nežinau, Tedai, - atsakė orų pranešėjas, - tačiau šiandien keistai elgiasi ne tik pelėdos. Žiūrovai iš tokių skirtingų vietovių kaip Kentas, Jorkšyras ir Dandis skambina, jog vietoj mano žadėtųjų liūčių

vakar prapliupo krintančių žvaigždžių lietus! Galbūt žmonės pirma laiko degina Gajų Foksą, bet iki lapkričio penktosios, ponai, dar visa savaitė. Tačiau šiąnakt bus drėgna.

Ponas Durslis taip ir sustingo krėsle. Visoje Britanijoje žvaigždėm lyja? Dieną skraido pelėdos? Mieste pilna mantijom apsitaisiusių žmonių? Ir tas šnabždesys, tas šnabždesys apie Poterius...

Į svetainę, nešina dviem arbatos puodeliais, įėjo ponia Dursli. Nieko gera. Turės jai ką nors pasakyti.

Jis nervingai kostelėjo.

- Aaa... klausyk, Petunija, šiom dienom negavai kokios žinios iš savo sesers?

Kaip jis ir manė, ponia Dursli supyko ir susijaudino. Juk šiaip jie apsimesdavo, kad ji neturi sesers.

- Ne, - tarė ji. - O ką?

- Visokios keistenybės per žinias, - sumurmėjo ponas Durslis. - Pelėdos... žvaigždžių lietūs... mieste visokie juokingi praeiviai...

- Na, ir kas? - atšovė ponia Dursli.

- Supranti, man atėjo į galvą... sakau, gal... gal visa tai kažkaip susiję su jos... jos šeimynėle.

Ponia Dursli papūtusi lūpas siurbtelėjo arbatos. Ponas Durslis nežinojo, ar išdrįs jai pasakyti girdėjęs Poterių pavardę. Nusprendė, kad neišdrįs. Ir kaip mokėdamas nerūpestingiau paklausė:

- Jų sūnus... turėtų būti maždaug Dudlio amžiaus, ar ne?

- Tikriausiai, - šaltai atsakė ponia Dursli.

- O kuo jis vardu? Hovardas, ką?

- Haris. Bjaurus, prasčiokiškas vardas, jei nori žinoti.

- O taip, - pritarė ponas Durslis, nukabindamas nosį. - Visiškai sutinku. Daugiau jis apie tai nebeužsiminė, ir jie nuėjo gulti. Kol ponia Dursli

buvo vonioje, ponas Durslis prisėlino prie miegamojo lango ir pasižiurėjo žemyn į priekinį sodelį. Katė

tebetupėjo. Ji spoksojo į gatvę tarsi ko laukdama.

Nejaugi jis išsigalvoja? Ar iš tiesų dėl viso šito galėtų būti kalti Poteriai? Jeigu taip... jei išeitų aikštėn, kad toji porelė jiems giminės... ką gi, vargu ar jis tai pakeltų.

Dursliai atsigulė. Ponia tuoj pat užmigo, bet ponas Durslis gulėjo atsimerkęs ir vėl galvoje perkratė ką matęs. Prieš užmigdamas pasiguodė mintimi, jog jei Poteriai ir kalti dėl visos tos velniavos, nėra jokios priežasties, kad atsidurtų pas Durslius. Poteriai puikiai žino, ką jis su Petunija mano apie juos ir panašius į juos. Jis neįsivaizdavo, kaip juodu su Petunija galėtų įsipainioti į šituos įvykius.

Nusižiovavęs apsivertė ant šono. Ne, jie ramiai liks nuošaly...

Kad žinotumėt, kaip jis klydo.

Kol ponas Durslis nelengvai migdėsi, katė ant tvoros nė neketino miegoti. Ji tupėjo sustingusi kaip statula, įsmeigusi akis į tolimą Ligustrų gatvės kampą. Nė nekrustelėjo, kai gretimoje gatvėje trinktelėjo automobilio durelės ir kai viršum jos pranėrė dvi pelėdos. Katė sujudėjo tik vidurnaktį.

Iš už kampo, kurį sekė katės akys, išlindo žmogus - pasirodė taip staigiai ir tyliai, sakytum išdygo iš po žemių. Katės uodega krustelėjo, akys prisimerkė.

Ligustrų gatvėje niekas nebuvo regėjęs šitokio žmogaus. Jis buvo aukštas, plonas ir labai senas, jei tikėtume žilais plaukais ir barzda, tokiais ilgais, kad galėjo susikišt už diržo. Jis buvo su apsiaustu iki kulnų ir violetine mantija, šluojančia žemę, o apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais

akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys, nosis buvo ilgėliausia ir kuprota, tarsi mažiausiai dviejose vietose sulaužyta. Šitas žmogus buvo Albas Dumbldoras.

Albas Dumbldoras, regis, nesuvokė patekęs į gatvę, kurioje yra nepageidaujamas: nuo pat vardo ir pavardės iki batų. Jis kaip niekur nieko ėmė kažko raustis mantijoje. Tačiau, matyt, pajuto, jog jį stebi, nes ūmiai pakėlė akis ir pažiūrėjo į katę, dėbsančią į jį iš kito gatvės galo. Kažkodėl katė jį prajuokino.

Sukikenęs burbtelėjo:

- Turėjau žinoti.

Pagaliau vidinėje kišenėje rado ko ieškojęs. Sidabrinį žiebtuvėlį. Žmogus jį atidarė, spragtelėjo, ir artimiausias gatvės žibintas pokštelėdamas užgeso. Vėl spragtelėjo, ir mirktelėjęs užtemo dar vienas žibintas. Dvylika kartų jis suspragsėjo Gesikliu, o tada visoje gatvėje liko šviesti tik du maži taškeliai tolumoje - jį stebinčios katės akys. Jeigu dabar kas nors būtų pažvelgęs į gatvę, nieko nebūtų įžiūrėjęs, net akyloji ponia Dursli. Dumbldoras įsikišo kišenėn Gesiklį ir nužingsniavo ketvirto namo link, ten atsisėdo ant tvoros mūrelio šalia katės. Į ją nežiūrėjo, bet po valandėlės prabilo:

- Tik pamanykite, ir jūs čia, profesore Makgonagal.

Jisai su šypsena atsigręžė į rainę, bet katė buvo išgaravusi. Jos vietoj sėdėjo rūstoka moteriškė

kvadratiniais akiniais, lygiai tokios pat formos kaip apvadai apie katės akis. Ir ji dėvėjo mantiją, smaragdo žalumos. Juodi plaukai buvo susukti į kietą kuodą. Atrodė suirzusi.

- Iš kur žinote, kas aš?

- Miela profesore, niekad nesu matęs, kad katė tupėtų it apmirusi.

- Ir jūs būtumėt kaip apmiręs, jei būtų reikėję visą dieną prakiurksoti ant tvoros, - atkirto profesorė.

- Visą dieną? Kai galėjote švęsti? Keliaudamas čia mačiau ne vieną vakarėlį ir pasilinksminimą.

Profesorė Makgonagal piktai prunkštelėjo.

- O taip, visi švenčia, aišku, - nekantriai pasakė ji. - Atrodo, galėtų bent kiek pasisaugoti, bet kur tau -

net Žiobarai pastebėjo, kad kažkas darosi. Pranešė per savo žinias. - Ji galva parodė į tamsų Durslių

svetainės langą. - Aš girdėjau. Pelėdų tuntai... krintančios žvaigždės... Cha, jie nėra visiškai kvaili.

Aišku, kad kai ką pastebėjo. Krintančios žvaigždės Kente - dedu galvą, jog Dedalo Diglio darbas.

Niekad protu nepasižymėjo.

- Negali jų kaltinti, - švelniai tarė Dumbldoras. - Vienuolika metų nelabai turėjome ko švęsti.

- Žinau, - piktai atšovė profesorė. - Tačiau tai ne priežastis pamesti galvą. Visi neįtikėtinai lengvabūdiški, vidury dienos vaikštinėja gatvėmis ir aptarinėja gandus - o net nepersirengę žiobariškais drabužiais. -Ji pašnairavo į Dumbldorą tarsi tikėdamasi, kad jis ką nors pasakys, bet jam tylint kalbėjo toliau: - Būtų gražu, jei tą pačią dieną, kai, rodos, pagaliau išnyko Pats Žinote Kas, Žiobarai sužinotų