Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

apie mus visus. Turiu vilties, jog jis tikrai išnyko, Dumbldorai?

- Regis, taip, - atsakė Dumbldoras. - Turime už ką būti dėkingi. Gal norėtumėt citrininio ledinuko?

- Ko ko?

- Citrininio ledinuko. Tai toks Žiobarų saldumynas, man labai patinka.

- Dėkui, ne, - šaltai padėkojo profesorė Makgonagal, lyg nusprendusi, kad dabar nedera lepintis citrininiais ledinukais. - Taigi net jeigu Pats Žinote Kas tikrai išnyko...

- Gerbiama profesore, nejaugi, būdama tokia praktiška, negalite pavadinti jo vardu? Jau tokia nesąmonė

tasai „Pats Žinote Kas". Vienuolika metų visus įkalbinėju vadinti jį tikruoju vardu - Voldemortu. -

Profesorė krūptelėjo, bet Dumbldoras, atkrapštydamas du ledinukus, lyg ir nepastebėjo. - Per didelė

painiava visą laiką sakyti „Pats Žinai Kas". Nematau, dėl ko būtų galima bijoti ištart Voldemorto vardą.

- Žinau, kad nematot, - ir nepatenkinta, ir žavėdamasi tarė profesorė Makgonagal. - Tačiau jūs kitoks.

Visi žino, kad esate vienintelis, kurio Pats Žinote... na, gerai - Voldemortas - bijojo.

- Perdedate, - ramiai tarė Dumbldoras. - Voldemortas turi galių, kurių aš niekad neturėsiu.

- Tik todėl, kad jūs... hm... per kilnus jomis naudotis.

- Laimė, kad tamsu. Nebuvau taip nuraudęs nuo to karto, kai madam Pomfri pagyrė mano naująsias ausines nuo šalčio.

Dėbtelėjusi į Dumbldorą, profesorė pasakė:

- Pelėdos - niekis, palyginti su pasklidusiais gandais. Ar žinote, ką visi šneka? Apie tai, kodėl jis išnyko? Kas jį pagaliau sustabdė?

Atrodo, profesorė Makgonagal ištarė klausimą, kuris jai labiausiai rūpėjo, dėl kurio ji kiaurą dieną snapsojo ant šalto mūrelio, nes lig tol nei kaip katė, nei kaip moteris dar nebuvo žiūrėjusi į Dumbldorą tokiu įdėmiu žvilgsniu. Buvo aišku, kad nesvarbu, ką „visi šneka", ji nepatikės, kol Dumbldoras nepatvirtins, jog tiesa. Tačiau Dumbldoras lukšteno dar vieną ledinuką ir nieko nesakė.

- Girdėjau kalbant, - neatlyžo ji, - kad praeitą naktį Voldemortas pasirodė Godriko Dauboje. Jis ieškojo Poterių. Šnekama, kad Lilė ir Džeimsas Poteriai... kad jie negyvi.

Dumbldoras nulenkė galvą. Profesorė Makgonagal aiktelėjo.

- Lilė ir Džeimsas... Negaliu patikėti... Nenoriu tuo tikėti... Oi, Albai... Dumbldoras paglostė jai petį.

- Žinau žinau, - liūdnai tarstelėjo.

- Dar ne viskas, - drebančiu balsu vėl prabilo profesorė. - Sakoma, jog jis mėgino nužudyt ir Poterių

sūnelį Harį. Bet nepajėgė. Berniuko neįstengė nužudyti. Niekas nežino, nei kodėl, nei kaip, bet

pasakoja, kad kai Voldemortui nepavyko nužudyti Hario Poterio, jo galios kažkokiu būdu dingo - šitaip jis ir išnyko.

Dumbldoras niūriai linktelėjo.

- Nejaugi... nejaugi tiesa? - sumikčiojo profesorė Makgonagal. - Po viso to, ką yra padaręs... pražudęs šitiek žmonių... negalėjo susidoroti su mažu berniuku? Tiesiog neįtikėtina... kad kūdikis būtų jį

sustabdęs... tačiau, po galais, kaip Haris išliko gyvas?

- Galima tik spėlioti, - tarė Dumbldoras. - Gal niekad ir nesužinosime. Profesorė Makgonagal išsitraukė

nėrinių skepetėlę ir nusišluostė akis

po akiniais. Dumbldoras sušnarpštė ir, išsiėmęs iš kišenės auksinį laikrodį, pasižiūrėjo. Labai jau keistas buvo tas laikrodis. Turėjo dvylika rodyklių, bet buvo be skaitmenų, jų vietoj ratu slinko mažytės planetėlės. Dumbldorui, matyt, buvo viskas aišku, nes įsidėdamas laikrodį atgal pasakė:

- Hagridas vėluoja. Tarp kitko, jis gal ir pasakė, kad aš čia busiu?

- Taip. Bet tikriausiai neprisipažinsite, kodėl esate kaip tik čia?

- Atėjau atiduoti Hario tetai su dėde. Daugiau jis neturi jokių giminių.

- Nejau... nejau šitiems žmonėms? - sušuko profesorė Makgonagal, pašokdama ant kojų ir rodydama į

ketvirtą namą. - Dumbldorai, negalima. Aš visą dieną nenuleidau nuo jų akių. Niekur nerasite į mus nepanašesnių žmonių. Be to, jie turi sūnų. Mačiau, kaip eidamas visą kelią spardė motiną rėkdamas saldainių. Kad šituos namuos gyventų Haris Poteris!

- Jam čia geriausia vieta, - tvirtai tarė Dumbldoras. - Teta ir dėdė viską jam paaiškins, kai jis paaugs.

Aš jiems parašiau laišką.

- Laišką? - vangiai pakartojo profesorė, vėl atsisėsdama ant tvoros. -Dumbldorai, jūs tikitės laišku visa tai paaiškinti? Šie žmonės niekad Hario nesupras! Jis taps garsenybe, legenda, nesistebėčiau, jei ši diena ateityje bus pavadinta Hario Poterio diena. Apie Harį bus rašomos knygos, visi mūsų pasaulio vaikai žinos jo vardą!

- Taip ir bus, - labai rimtai patvirtino Dumbldoras, žvelgdamas per savo akinukų viršų. - Bet kokiam vaikui apsisuktų galvelė. Išgarsėti dar net nepradėjus vaikščioti ir kalbėti! Būti garsiam tuo, ko pats net neprisimeni! Nejau nesuprantate, kad kol pasiruoš tai atlaikyti, jam bus geriau augti toliau nuo visko?

Profesorė Makgonagal norėjo atsikirsti, bet apsigalvojo ir nurijusi seilę pasakė:

- Taip... taip, aišku, jūs teisus. Bet kaip berniukas čia atkaks, Dumbldorai? - Jį įsmeigė akis į jo mantiją, lyg po ja būtų slėpęs Harį.

- Hagridas jį neša.

- Manot, išmintinga Hagridui patikėti tokios svarbos dalyką?

- Hagridui savo gyvybę patikėčiau, - atsakė Dumbldoras.

- Aš nesakau, kad jis beširdis, - nenorom tarė profesorė, - bet sutikite, jog yra nerūpestingas. Jis linkęs... čia dabar kas?

Tylą aplinkui sudrumstė negarsus burzgimas. Jis tolydžio stiprėjo. Juodu ėmė dairytis gatvėje šviesų.

Burzgimas virto kriokimu, jie pakėlė akis -ir staiga iš dangaus ant asfalto nusileido didžiulis motociklas.

Taip, motociklas buvo didžiulis, bet ant jo sėdėjo tikras milžinas: beveik dukart aukštesnis už paprastą žmogų ir mažiausiai penkis kartus storesnis. Buvo neįmanomas gremėzdas ir pabaisa: kone visą veidą slėpė juodi susivėlę plaukai ir barzda, plaštakos kaip šiukšliadėžių dangčiai, o blauzdos, įspraustos į

batus - kaip delfinukai. Glėbyje jis laikė į antklodę susuktą ryšulėlį.

- Hagridas, - apsidžiaugė Dumbldoras. - Pagaliau. Iš kur gavai tą motociklą?

- Pasiskolinau, profesoriau Dumbldorai, - atsargiai nulipdamas atsakė milžinas. - Sirijus Blekas paskolino. Aš jį turiu, pone.

- Jokių nesklandumų, ką?

- Ne, pone, namas buvo beveik sugriautas, bet man pavyko jį ištraukti, kol dar nesulėkė Žiobarai.

Skrendant virš Bristolio užmigo.

Dumbldoras su profesore Makgonagal palinko prie ryšulio. Jame kietai miegojo vaikelis. Žemiau juodutėlių plaukų sruogos kaktoje buvo matyti keista žaibo formos žymė.

- Ar tai čia?.. - sušnibždėjo profesorė.

- Taip, - atsakė Dumbldoras, - tas randas jam niekad neišnyks.

- Ar negalite ko nors padaryti, Dumbldorai?

- Net jei galėčiau, nenorėčiau. Randai kartais praverčia. Aš irgi turiu viršum kairiojo kelio - puikų

Londono metro planą. Na, Hagridai, duokš jį čia, reikia pagaliau užbaigt šitą reikalą.

Dumbldoras paėmė Harį ir pasuko į Durslio namus.

- Ar galima... ar galima su juo atsisveikinti, pone? - paklausė Hagridas.

Jis palenkė savo gauruotą galvą ir pabučiavo Harį - pabučiavimas tikriausiai buvo labai dygus. Staiga Hagridas sustaugė it sužeistas šuo.

- Ššš! - sušnypštė profesorė Makgonagal. - Žiobarus prikelsi!

- At... atsiprašau, - sukūkčiojo Hagridas ir, išsitraukęs didelę žirniuotą nosinę, įsikniaubė į ją. -

Neišturėsiu... Lilė ir Džeimsas negyvi... o vargšelis Haris turės gyvent su Žiobarais...

- Taip, taip, labai liūdna, bet valdykis, Hagridai, antraip išsiduosim, -kuždėjo profesorė Makgonagal, atsargiai glostydama Hagridui ranką, o Dumbldoras peržengė žemutę sodo tvorą ir nuėjo prie didžiųjų