Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

durų. Švelniai paguldė Harį prie slenksčio, iš mantijos išėmė laišką, įkišo tarp Hario vystyklų ir grįžo pas anuodu. Ilgai visi trys stovėjo ir žiūrėjo į ryšulėlį; Hagridui krūpčiojo pečiai, profesorė Makgonagal įnirtingai mirksėjo, o Dumbldoro akyse, regis, išblėso visad žibėję žiburiukai.

- Ką gi, - pagaliau tarė Dumbldoras, - štai ir baigta. Nebėra čia ko būti. Galim keliauti ir linksmintis.

- Aha, - kimiai tarė Hagridas. - Parvešiu Sirijui motociklą. Labanakt, profesore Makgonagal, profesoriau Dumbldorai.

Į švarko rankovę šluostydamasis ašarotas akis, Hagridas apžergė motociklą ir paspaudė pedalą; urgzdama mašina pakilo į dangų ir išnyko naktyje.

- Tikiuosi, greit susitiksime, profesore Makgonagal, - tarė Dumbldoras, linktelėdamas jai. Profesorė

atsakydama tik šniurkštelėjo.

Dumbldoras apsigręžė ir nuėjo gatve. Ant kampo sustojo ir išsiėmė sidabrinį Gesiklį. Sykį spragtelėjo, ir dvylika žibintų vėl užsidegė, Ligustrų gatvė nušvito oranžine šviesa, ir joje jis pamatė, kaip kitame gatvės gale už namo užlindo raina katė. Prie ketvirto numerio durų tebegulėjo ryšulėlis.

- Sėkmės, Hari, - sumurmėjo jis. Apsisukęs ant kulno, švystelėjo mantijos skvernu ir prapuolė.

Vėjelis judino dailutes gyvatvores, tykiai ir tvarkingai išsirikiavusias po tamsiai mėlynu dangum gatvėje, kurioje, atrodo, niekaip negalėjo nutikti kas nors stebuklinga. Haris Poteris pasivertė ant šoniuko, bet nepabudo. Maža rankytė suspaudė šalimais padėtą voką, ir jis toliau miegojo nenutuokdamas, jog yra nepaprastas, nenutuokdamas, jog yra įžymybė, nenutuokdamas, jog po kelių

valandų jį prikels ponios Dursli riksmas, kai ji atidarys duris pastatyti tuščių pieno butelių, ir kad kelias savaites jį niukins ir žnaibys pusbrolis Dudlis... Negalėjo žinoti, kad jam miegant visoje šalyje slapčia susirinkę žmonių būreliai kėlė taures skelbdami tostą:

- Už Harį Poterį - berniuką, kuris liko gyvas!

ANTRAS SKYRIUS

Išnyk ę s stiklas

Praėjo kone dešimt metų nuo tada, kai Dursliai atsikėlę prie durų rado savo sūnėną, tačiau Ligustrų

gatvė beveik nepasikeitė. Patekėjusi saulė išvysdavo tuos pačius dailučius sodukus ir apšviesdavo žalvarinę ketvirto numerio lentelę ant Durslių lauko durų; jos spinduliai įslysdavo į svetainę, lygiai tokią pačią, kokia buvo tą vakarą, kai ponas Durslis per televizijos žinias išgirdo pranešimą apie pelėdas. Tik fotografijos ant židinio atbrailos rodė, kiek iš tiesų praėję laiko. Prieš dešimt metų

daugybėje nuotraukų buvo tarsi koks didelis rausvas paplūdimio sviedinys vis kitokia kepuryte su bumbulu - dabar Dudlis Durslis - jau nebe kūdikis, fotografijose matyti stambus šviesiaplaukis berniokas, važiuojantis pirmuoju savo dviračiu, paskui mugės karuselėje, paskui su tėvu žaidžiantis kompiuterinį žaidimą, paskui apkabintas ir bučiuojamas mamytės. Šiame kambaryje nebuvo nė ženklo, kad namuose yra dar vienas berniukas.

Bet Haris Poteris čia tebegyveno, šią valandėlę miegojo, tačiau neilgai. Pabudo teta Petunija, ir jos šaižus balsas paskelbė naują dieną.

- Kelkis! Tuojau pat!

Haris krūptelėjęs pabudo. Teta vėl pabarbeno į duris.

- Kelkis! - suspiegė. Haris girdėjo, kaip ji šlepsi į virtuvę ir ant viryklės pateškia keptuvę. Jis atvirto aukštielninkas ir pabandė prisiminti sapną. Gražus buvo. Su skraidančiu motociklu. Keista, bet, kaip kaži ką, tą sapną jau kažkada sapnavo.

Teta vėl atitrepsėjo.

- Dar neatsikėlei? - piktai paklausė.

- Jau beveik, - atsakė Haris.

- Na, judinkis, reikia pakepinti kumpio. Tik nedrįsk sudeginti, nes noriu, kad Dudžio gimtadienį viskas būtų nepriekaištinga.

Haris sudejavo.

- Ką pasakei? - riktelėjo už durų teta.

- Nieko nieko...

Dudlio gimtadienis - kaip jis galėjo pamiršti? Haris lėtai išsirito iš lovos ir ėmė ieškoti kojinių.

Sugraibęs po lova, iš vienos ištraukė vorą ir tada užsimovė. Haris vorų nebijojo, nes sandėliuke po laiptais jų buvo pilna, o jis jame miegodavo.

Apsirengęs nuėjo į virtuvę. Stalas net lūžo nuo dovanų Dudliui. Regis, Dudlis gavo naują kompiuterį, kurio taip troško, o kur dar antras televizorius ir sportinis dviratis. Tiesą sakant, kodėl Dudlis užsimanė

sportinio dviračio, Hariui buvo mįslė, mat Dudlis buvo labai storas ir nekentė judėti - na, nebent ką nors pribakindavo. Dudlis labiausiai mėgo treniruotis kumščiuodamas Harį, bet dažnai jo nepagaudavo.

Haris toks neatrodė, bet buvo greitas kaip kiškis.

Gal dėl to, kad gyveno tamsiame sandėliuke, Haris augo per daug smulkutis ir liesas. Atrodė dar smulkesnis ir sudžiūvesnis, negu buvo iš tikrųjų, nes visada dėvėdavo tik Dudlio išaugtus drabužius, o juk Dudlis buvo gal keturiskart stambesnis. Haris turėjo prakaulų veidelį, smailius keliukus, juodus plaukus ir skaisčiai žalias akis. Jis nešiojo apskritus akinius, daugybę kartų suklijuotus lipnia juostele, mat nuo Dudlio dažnai gaudavo į nosį. Iš savo išvaizdos Hariui patiko tik siaurutis randas kaktoje, panašus į žaibą. Kiek prisimena, visą laiką jį turėjo, ir gyvenime pirmas jo klausimas tetai Petunijai buvo apie tai, kur jis gavo šitą randą.

- Automobilio avarijoje, kai žuvo tavo tėvai, - atsakė ji. - Ir daugiau jokių klausimų.

„Daugiau jokių klausimų" - štai svarbiausia taisyklė, jei norėjai ramiai gyventi pas Durslius.

Hariui vartant keptuvėje kumpį, virtuvėn įžengė dėdė Vernonas.

- Susišukuok! - užriko vietoj „labo ryto".

Maždaug sykį per savaitę dėdė Vernonas žvilgtelėdavo per laikraščio viršų ir imdavo šaukti, kad Hariui reikia apsikirpti. Haris tikriausiai kirposi daugiau sykių negu visi kiti klasės berniukai kartu paimti, bet iš to nebuvo jokios naudos - plaukai jam augo kaip pašėlę ir styrojo į visas puses.

Haris kepė kiaušinius, kai virtuvėje apsireiškė Dudlis su mama. Dudlis buvo kaip iš akies trauktas dėdė

Vernonas: platus rausvas veidas, striukas kaklas, pavandenijusios melsvos akytės, stori šviesūs plaukai, lygiai prigludę prie apskritos galvos. Teta Petunija dažnai kartodavo, jog Dudlis atrodo kaip angelėlis; Haris dažnai sakydavo, jog Dudlis - tikras paršelis su peruku.

Haris šiaip taip rado vietos ant stalo ir padėjo lėkštes su kumpiu ir kiaušiniene. Dudlis tuo tarpu skaičiavo dovanas. Staiga jo veidas ištįso.

- Trisdešimt šešios, - pasakė žiūrėdamas į tėvus. - Dviem mažiau negu pernai.

- Branguti, tu praleidai tetos Mardžės dovaną. Žiūrėk, ji po ta didele, kur nuo mamytės ir tėvelio.

- Gerai, tegu bus trisdešimt septynios, - užraudonijo Dudlis. Haris, matydamas, jog Dudliui artinasi pasiutimo priepuolis, ėmė stačiais kąsniais ryti kumpį, nes Dudlis galėjo apversti stalą.

Teta Petunija irgi aiškiai pajuto pavojų, todėl greit paaiškino:

- Be to, šiandien nuvažiavę į miestą, nupirksime dar dvi dovanas. Ką pasakysi, pupuli? Dar dvi dovanas. Ar bus gerai?

Dudlis ėmė galvoti. Atrodo, sekėsi sunkiai. Pagaliau iš reto prašneko:

- Tada turėsiu trisdešimt... trisdešimt...

- Trisdešimt devynias, vaikeliuk, - padėjo teta Petunija.

- Aa... - Dudlis sunkiai klestelėjo ant kėdės ir čiupo arčiausiai gulintį paketą. - Tada gerai.

Dėdė Vernonas sukikeno.

- Ot išdykėlis, savo nė šapelio neužleis, visai kaip tėvas. Bravo berniukas! - Jis sušiaušė Dudliui plaukus.

Tą akimirką suskambo telefonas, teta Petunija nuskubėjo atsakyti; Haris su dėde Vernonu stebėjo, kaip Dudlis išvynioja sportinį dviratį, filmavimo kamerą, nuotolinio valdymo lėktuvėlį, šešiolika naujausių