Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

Haris priėjo prie stiklinio narvo ir įbedė žvilgsnį į gyvatę. Nebūtų nustebęs, jei ji pati būtų mirusi iš nuobodulio, - juk visą dieną tas pats ir tas pats: kvaili žmonės neduoda ramybės barškindami į stiklą.

Jai dar blogiau negu jam sandėliuke, prie kurio prieina tik teta Petunija ir žadina barbenimu į duris, - jis bent jau gali vaikščioti po visus namus.

Staiga gyvatė atmerkė blizgančias akutes. Lėtai lėtai pakėlė galvą, ir jos akys atsidūrė tiesiai priešais Hario.

Gyvatė jam mirktelėjo.

Haris nustėro. Paskui mikliai apsidairė, ar kas nežiūri. Ne. Jis atsisuko į gyvatę ir savo ruožtu mirktelėjo.

Gyvatė pakreipė galvą dėdės Vernono ir Dudlio pusėn ir užvertė akis į lubas. Jos žvilgsnis Hariui aiškiai bylojo: „Visada šitaip".

- Žinau, - sumurmėjo Haris, nors nežinojo, ar gyvatė per stiklą gali girdėti. - Tikrai įkyru.

Gyvatė energingai linktelėjo.

- O iš kur tu esi? - paklausė Haris.

Gyvatė bakstelėjo uodega į nedidelę lentelę ant narvo. „Brazilijos smauglys", - perskaitė Haris.

- Ar gera ten buvo?

Smauglys vėl bakstelėjo į lentelę, ir Haris perskaitė: „Sis eksponatas gimęs zoologijos sode".

- A, suprantu... Vadinasi, niekad nesi buvusi Brazilijoje? Smauglys papurtė galvą, bet staiga nuaidėjo toks riksmas, jog abu net

pašoko. DUDLI! PONE DURSLI! ATEIKITE ČIONAI! TIK PAŽIŪRĖKITE, KĄ DARO ŠITA GYVATĖ!

Dudlis kaip galėdamas greičiau atkurnėjo.

- Ei tu, pasitrauk, - žiebė kumščiu Hariui šonan. Iš netikėtumo Haris pargriuvo ant cementinių grindų.

Po to viskas įvyko taip greit, kad niekas nespėjo susigaudyti: Pirsas su Dudliu, ką tik stovėję prie pat stiklo, rėkdami iš siaubo šoko atgal.

Haris atsisėdęs tik aiktelėjo - stiklinis narvo priekis dingo. Milžinas smauglys, vikriai rangydamasis, nuslydo ant grindų. Roplių skyriuje buvę žmonės žviegdami puolė prie durų.

Smaugliui greitai prašliaužiant pro šalį, Haris tarėsi tikrai išgirdęs tylų šnypštimą: „Brazilija, keliauju pas tave... Ačččiū, amigo".

Roplių skyriaus budėtojas buvo pritrenktas.

- O stiklas? Kur prapuolė stiklas?

Zoologijos sodo direktorius, be galo ir be krašto atsiprašinėdamas, išvirė tetai Petunijai saldžios arbatos. Pirsas su Dudliu tik kažką vebleno. Kiek Haris matė, smauglys nieko nepadarė, tik prabėgantiems žmonėms žaismingai grybščiojo už kulnų, bet kai visi susėdo į dėdės Vernono automobilį, Dudlis ėmė aiškinti, kaip roplys vos nenukandęs jam kojos, o Pirsas dievagojosi, kad smauglys mėgino jį pasmaugti. Bet blogiausia, jog pusėtinai apsiraminęs Pirsas pasakė:

- Haris su juo šnekėjosi, juk taip, Hari?

Dėdė Vernonas palaukė, kol Pirsas pakankamai nutolo nuo namų, ir ėmėsi Hario. Iš pykčio vos galėjo šnekėti. Išstenėjęs: „Sandėliukan... neduot valgyt", susmuko į krėslą, ir teta Petunija nubėgusi atnešė

jam didelę taurę brendžio.

*

Haris gulėjo tamsiame sandėliuke apgailestaudamas, kad neturi laikrodžio. Nenumanė, kiek valandų, ir nežinojo, ar Dursliai jau sumigę. Kol jie nemiega, negalėjo rizikuot ir nuslinkęs į virtuvę pasiieškot ko valgomo.

Jis gyveno pas Durslius jau beveik dešimt metų, dešimt nelaimingų metų, kiek tik siekė atmintis: nuo pat to laiko, kai avarijoje žuvo jo tėvai. Jis neprisiminė, kad būtų su jais važiavęs. Retkarčiais, kai ilgas valandas tūnodavo sandėliuke, nepaprastai įtempęs atmintį išvysdavo keistą vaizdą: akinantis žalias blyksnis ir skausmas kaktoje. Matyt, tada automobilis ir trenkėsi, bet negalėjo įsivaizduoti, iš kur radosi toji žalia šviesa. Tėvų visiškai neprisiminė. Teta su dėde niekad jų neminėdavo, o jam, aišku, buvo uždrausta klausinėti. Namuose nebuvo jokių jų nuotraukų.

Būdamas mažesnis Haris svajodavo ir svajodavo, kaip jo pasiimti atvyks koks nors giminaitis, bet šito neatsitiko; Dursliai buvo vieninteliai jo giminės. Bet kai kada jam atrodydavo (o gal to tikėdavosi), kad

praeiviai gatvėje jį atpažįsta. Tie praeiviai būdavo be galo keisti. Sykį, su teta Petunija ir Dudliu einant apsipirkti, jam nusilenkė mažas žmogutis violetiniu cilindru. Tūžmingai paklaususi Harį, ar jis pažįstamas su tuo žmogum, teta Petunija ištempė juos iš parduotuvės taip nieko ir nenupirku-si. Kitą kartą autobuse jam linksmai pamojo klaikokos išvaizdos senutė. Prieš kelias dienas gatvėje kažkoks plikas vyras ilgėliausia violetine mantija netgi paspaudė ranką ir nuėjo sau. Keisčiausia, kad visi tie žmonės tarsi išgaruodavo, kai tik Haris mėgindavo į juos įsižiūrėti.

Mokykloje Haris draugų neturėjo. Visi žinojo, kad Dudlio gauja nekenčia keistuolio Hario Poterio suskilusiais akiniais, vilkinčio senom duksliom drapanom, ir niekas nenorėjo eiti prieš tą gaują.

TREČ IAS SKYRIUS

Laiškai nuo Nieko

Brazilijos smauglio pabėgimas užtraukė Hariui ilgiausią bausmę. Kai jis pagaliau gavo leidimą išlįsti iš sandėliuko, jau buvo prasidėjusios vasaros atostogos, Dudlis jau buvo sudaužęs naująją kino kamerą, sulaužęs nuotolinio valdymo lėktuvėlį, o pirmą kartą išvažiavęs sportiniu dviračiu partrenkė senutę ponią Fig, su ramentais kiūtinančią Ligustrų gatve.

Haris džiaugėsi, kad nebereikia eiti į mokyklą, bet nežinojo, kur dėtis nuo Dudlio gaujos, kasdien ateinančios į namus. Pirsas, Denis, Malkolmas ir Gordonas buvo dideli ir kvaili, bet Dudlis buvo didžiausias ir kvailiausias, todėl jiems vadovavo. Visi su džiaugsmu užsiimdavo mėgstamiausiu Dudlio sportu - medžioti Harį.

Štai kodėl Haris kuo mažiau būdavo namie, klajodavo gatvėmis galvodamas, kaip baigsis atostogos, -

vis šiokia tokia viltis. Rugsėjį jis pradės lankyti vidurinę mokyklą ir pirmą kartą gyvenime bus atskirtas nuo Dudlio. Dudlis gavo vietą buvusioje dėdės Vernono mokykloje - Smeltingse. Ten mokysis ir Pirsas Polkisas. Na, o Haris atiduotas į Stounvolį, vietos vidurinę. Dudliui tai pasirodė labai juokinga.

- Stounvolyje pirmą mokslo metų dieną naujokams įmurkdo galvą į klozetą, - paaiškino jis Hariui. -

Gal nori išbandyti?

- Ne, dėkui, - atšovė Haris. - Vargšas klozetas nebuvo matęs baisesnio dalyko, kaip tavo galva jame, -

ko gera, dar subloguotų. - Ir išbėgo, kol Dudlis nesuprato ką išgirdęs.

Vieną liepos dieną teta Petunija nusivežė Dudlį į Londoną pirkti Smeltingso mokyklos uniformos, palikusi Harį pas ponią Fig. Ponia Fig buvo visai nieko. Paaiškėjo, kad ji susilaužė koją pasipainiojus ant tako vienai iš jos kačių, todėl jomis taip baisiai nebesižavėjo. Ji leido Hariui žiūrėti televizorių ir davė riekutę šokoladinio torto, regis, laikyto kelerius metus.

Tą vakarą Dudlis stypinėjo po svetainę naujutėlaite uniforma. Smeltingso berniukai vilkėdavo rusvos spalvos frakus, oranžinius bridžius, nešiodavo plokščias šiaudines skrybėles. Dar nešiodavosi gumbuotas lazdas, kuriomis, mokytojams nematant, vieni kitus tvatydavo. Tai turėjo gerai parengti gyvenimui.

Žvelgdamas į Dudlį su naujais bridžiais, dėdė Vernonas kimiai pasakė, jog tai esąs iškiliausias jo gyvenimo momentas. Teta Petunija apsipylė ašaromis ir pareiškė tiesiog netikinti, kad čia jos pupuliukas, - toks išaugęs ir išgražėjęs. Haris stengėsi neprasižioti. Bijojo, kad nuo tramdomo juoko nebūtų trūkę pora šonkaulių.

Kai kitą rytą Haris nulipo į virtuvę, joje tvyrojo siaubinga smarvė. Ji berods vertėsi iš metalinės vonelės kriauklėje. Jis priėjo pažiūrėti. Vonelė buvo pilna purvino vandens, kuriame plaukiojo lyg ir kokie skudurai.

- Kas čia? - paklausė jis tetą Petunija. Jos lūpos kietai susičiaupė, kaip visad jam ko nors paklausus.