Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

- Tavo naujoji mokyklinė uniforma, - atsakė ji. Haris vėl pažiūrėjo į vonelę.

- Oo... nemaniau, kad ji turi būti tokia šlapia.

- Nebūk paikas, - atrėžė teta Petunija. - Noriu tau perdažyti pilkai keletą Dudlio drabužėlių. Kai baigsiu, atrodys kaip visų.

Haris rimtai tuo abejojo, bet nutarė verčiau nesiginčyti. Atsisėdęs prie stalo stengėsi negalvoti, kaip atrodys pirmą mokslo metų dieną Stounvolio vidurinėje, - tikriausiai lyg apsikarstęs nusišėrusiomis dramblio odos skiautėmis.

Įžengė Dudlis su dėde Vernonu, abu suraukė nosį, kai į jas trenkė Hario uniformos kvapelis. Dėdė

Vernonas, kaip paprastai, atsivertė laikraštį, o Dudlis trinktelėjo ant stalo Smeltingso lazdą, kurios niekur nepaleisdavo iš rankų.

Barkštelėjo pašto dėžutės dangtelis ir ant kilimėlio sučežėjo laiškai.

- Atnešk paštą, Dudli, - burbtelėjo už laikraščio dėdė Vernonas.

- Liepk Hariui atnešti.

- Atnešk paštą, Hari.

- Liepkite Dudliui atnešti.

- Bakstelėk jam Smeltingso lazda, Dudli.

Atstūmęs Dudlio lazdą, Haris nuėjo pašto. Ant kilimėlio prie durų gulėjo trys daiktai: atvirukas nuo dėdės Vernono sesers Mardžės, atostogaujančios Vaito saloje, rudas vokas, atrodantis kaip sąskaita, ir -

laiškas Hariui.

Haris paėmė voką ir įbedė į jį akis, širdis daužėsi lyg padūkus. Per amžius niekas jam nerašė. Ir kas galėtų? Draugų nėra, giminių taip pat, bibliotekos skaitytojo bilieto neturi, taigi negauna ir piktų

įspėjimų grąžinti knygas. Bet atėjo laiškas, štai jo adresas, jokios klaidos.

p. H. Poteriui

Sand ė liukas po laiptais

Ligustr ų gatv ė 4

Litl Vingingas

Saris

Vokas buvo storas ir sunkus, gelsvo pergamentinio popieriaus, adresas parašytas ryškiai žaliu rašalu.

Pašto ženklo nebuvo.

Drebančia ranka apvertęs voką, Haris pamatė raudoną vaško antspaudą, jame buvo liūtas, erelis, barsukas ir gyvatė, aprietusi H raidę.

- Paskubėk, vaike! - šaukė iš virtuvės dėdė Vernonas. - Ką ten veiki, tikrini, ar nėra bombos? - Ir pats nusijuokė iš savo pokšto.

Haris grįžo į virtuvę tebežiūrėdamas į laišką. Padavė dėdei Vernonui sąskaitą ir atviruką, atsisėdo ir iš lėto ėmė plėšti savąjį voką.

Dėdė Vernonas drykst išėmė sąskaitą, piktai suprunkštė, po to permetė akimis atviruką.

- Mardžė serga, - pasakė tetai Petunijai. - Suvalgė nešviežią jūrų sraigę...

- Tėti! - riktelėjo Dudlis. - Tėti, Haris kažką turi!

Haris jau buvo beišskleidžiąs laišką, irgi parašytą tokiame pat storame pergamentiniame popieriuje, iš kokio buvo vokas, bet dėdė Vernonas išplėšė iš rankų.

- Čia mano! - mėgino atsiimti laišką Haris.

- Kaži kas tau gali rašyti? - nusišaipė dėdė Vernonas, viena ranka purtydamas lapą, kad atsiverstų, ir ėmė skaityti. Jo marmūzė šviesoforo greičiu iš raudonos virto žalia. Ir dar ne viskas. Per kelias sekundes liko pilkšvai balta kaip užvakarykštė kruopų košė.

- Pppetunija... - išlemeno jis.

Dudlis bandė nutverti laišką ir perskaityti, bet dėdė Vernonas jį aukštai iškėlė. Teta Petunija smalsiai paėmė ir perskaitė pirmą eilutę. Akimirką atrodė, kad nualps. Švokšdama stvėrėsi už gerklės.

- Vernonai! O Dieve, Vernonai!

Jie spoksojo vienas į kitą tarsi pamiršę, kad kambaryje dar yra Haris su Dudliu. Dudlis nebuvo pratęs, kad jo nepastebėtų. Smeltingso lazda jis kaukštelėjo tėvui per galvą.

- Noriu perskaityti laišką, - garsiai pareiškė.

- Aš noriu! - įtūžęs sušuko Haris. - Čia mano laiškas.

- Nešdinkitės abudu, - suniurzgė dėdė Vernonas, įgrūsdamas laišką atgal į voką.

Haris nepajudėjo.

- NORIU SAVO LAIŠKO! - šaukė.

- Duokš man! - pareikalavo Dudlis.

- LAUK! - užkriokė dėdė Vernonas. Čiupęs abiem už pakarpos, bloškė į koridorių ir užsitrenkė duris.

Haris su Dudliu trumpai, bet įnirtingai pešėsi, katras klausysis prie rakto skylutės; Dudlis laimėjo, tada

Haris su akiniais, makaluojančiais ant vienos ausies, prisiplojo ant grindų norėdamas ką nors išgirsti pro plyšį.

- Vernonai, - drebančiu balsu prabilo teta Petunija, - pažiūrėk į adresą - kaipgi jie sužinojo, kur jis miega? Nejaugi stebi namą?

- Stebi... šnipinėja... gal net seka mus, - paklaikęs sumurmėjo dėdė Vernonas.

- Bet ką mums daryti, Vernonai? Atrašyti? Kad mes nenorime... Haris matė, kaip blizgantys dėdės Vernono batai mina po virtuvę.

- Ne, - pagaliau atsakė. - Ne, nieko nedarysim. Jeigu jie negaus atsakymo... taip, geriausia... nieko nedaryti...

- Tačiau...

- Nė už ką nepakęsiu to savo namuose, Petunija! Argi neprisiekėme jį priimdami padaryti galą tai pavojingai nesąmonei?

Tą vakarą, grįžęs iš darbo, dėdė Vernonas padarė tai, ko niekad nedarydavo, - aplankė Harį sandėliuke.

- Kur mano laiškas? - paklausė Haris, vos tik dėdė įsispraudė pro dureles. - Kas man rašo?

- Niekas. Per klaidą tau adresuota, - atšovė dėdė Vernonas. - Aš jį sudeginau.

- Visai ne per klaidą, - piktai pasakė Haris. - Buvo parašyta „sandėliukas".

- TYLĖT! - užriko dėdė Vernonas, ir nuo lubų šlumštelėjo keletas vorų. Porą kartų giliai įkvėpęs, išspaudė šypseną, deja, skausmingą.

- Aa... taip, Hari... dėl to sandėliuko. Mudu su teta pagalvojom... tu jau per didelis čia miegoti...

manome, būtų gerai, jeigu persikeltum į antrąjį Dudlio miegamąjį.

- Kodėl? - nustebo Haris.

- Jokių klausimų! - nukirto dėdė. - Neškis viską viršun.

Durslių namuose buvo keturi miegamieji: vienas dėdei Vernonui su teta Petunija, vienas svečiams (paprastai dėdės Vernono seseriai Mardžei), trečiame miegodavo Dudlis, o ketvirtame Dudlis laikė

žaislus ir viską, kas netilpdavo jo pirmame miegamajame. Haris vienu žygiu visą savo turtą užsinešę viršun. Atsisėdęs ant lovos apsižvalgė. Beveik viskas sulaužyta ir sudaužyta. Mėnesio senumo kino kamera gulėjo prie nediduko veikiančio tanko, kurį Dudlis vienąkart paleido ant kaimynų šuniuko; kampe riogsojo pirmutinis Dudlio televizorius, jo ekraną Dudlis išspyrė, kai buvo nukelta jo mėgstama laida; stovėjo didelis paukščių narvelis, kuriame kitados gyveno papūga, bet ją Dudlis mokykloje iš-

mainė į tikrą pneumatinį šautuvą - šis gulėjo ant lentynos sulenktu vamzdžiu, nes Dudlis kartą jį

prisėdo. Kitos lentynos buvo pilnos knygų. Jos vienintelės kambaryje atrodė nė nejudintos. Apačioje Dudlis bliaudamas skundėsi motinai:

- Aš jo tenai nenoriu... Man reikia to kambario... išvaryk jį...

Haris atsidusęs išsitiesė ant lovos. Vakar būtų kaži ką atidavęs, kad tik čionai atsidurtų. Šiandien mieliau liktų sandėliuke su laišku, negu būtų čia, bet be laiško.

Kitą dieną per pusryčius visi neįprastai tylėjo. Dudlis buvo pritrenktas. Jis rėkė, tėvui užtvojo savo lazda, tyčia ėmė vemti, įspyrė motinai ir šiltnamin per stiklo stogą įmetė savo vėžlį, bet kambario vis tiek neatgavo. Haris galvojo apie vakarykštį rytą: ak, reikėjo koridoriuje atplėšti voką. Dėdė Vernonas ir teta Petunija vis niauriai susižvelgdavo.

Įmetus paštą, dėdė Vernonas, stengdamasis Hariui pasigerinti, įsakė Dudliui jį atnešti. Buvo girdėti, kaip savąja Smeltingso lazda jis viską daužo koridoriuje. Staiga ėmė plyšoti:

- Dar vienas! Ponai č iui H. Poteriui, Mažiausias miegamasis, Ligustr ų gatv ė 4...

Dusliai surikęs, dėdė Vernonas pašoko nuo kėdės ir išbėgo į koridorių. Norėdamas atimti laišką, jis turėjo Dudlį pargriauti, o tai buvo nelengva, nes iš užpakalio už kaklo sugriebė Haris. Po netrumpų