Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

grumtynių, per kurias visi gerokai gavo Smeltingso lazda, dėdė Vernonas atsistojo gaudydamas kvapą, bet suspaudęs rankoje laišką Hariui.

- Drožk į sandėliuką... tai yra į savo miegamąjį, - sušnypštė Hariui. -Dudli, eik... eik sau.

Haris kambaryje suko ir suko ratu. Kažkas žino, kad jis išsikraustė iš sandėliuko, ir, regis, žino, kad negavo pirmojo laiško. Taigi tikriausiai bandys dar kartą? Tada jis jau pasistengs neapsižioplinti. Ir sugalvojo planą.

*

Kitą rytą šeštą valandą sučirškė pataisytas žadintuvas. Haris skubiai jį išjungė ir tyliai apsirengė. Kad tik Dursliai nepabustų... Nejungdamas jokios šviesos, nusėlino apačion.

Jis palauks paštininko ant Ligustrų gatvės kampo ir pats paims ketvirto namo pastą. Tykinant tamsiu koridoriumi prie lauko durų, širdis lipo pro gerklę.

-AAAA!..

Haris net pašoko. Jo užminta ant kažko didelio ir minkšto - ant kažko gyvo!

Viršuje plykstelėjo šviesa, ir Haris pakraupo pamatęs, kad tas didelis ir minkštas daiktas buvo dėdės veidas. Dėdė Vernonas gulėjo ant kilimėlio prie durų miegamajame maiše, neabejotinai pasiryžęs sutrukdyti Hariui įvykdyti savo sumanymą. Gal pusvalandį jis rėkė ant Hario, pagaliau liepė išvirti

arbatos. Haris nusiminęs nušlepsėjo į virtuvę, o kai grįžo, paštas jau buvo įmestas - tiesiai dėdei Vernonui į sterblę. Haris matė tris vokus, adresuotus žaliu rašalu.

- Aš noriu... - pradėjo jis, bet dėdė Vernonas jam matant vieną po kito laiškus suplėšė.

Tą dieną jis nėjo darban. Likęs namie užkalė pašto dėžutę.

- Matai, - paaiškino tetai Petunijai vinių pilna burna, - kai negalės pristatyti, nustos rašę.

- Abejoju, ar taip bus, Vernonai.

- O, tų žmonių galvos, Petunija, veikia labai keistai, jie ne tokie kaip mes, - pasakė dėdė Vernonas, tetos Petunijos atnešto vaisinio pyrago gabalu kaldamas vinį.

Penktadienį Hariui atėjo ne mažiau kaip dvylika laiškų. Kadangi pašto dėžutė buvo užkalta, laiškai įkišti pro tarpą po durimis, pro plyšelį tarp staktos ir sienos ir net įgrūsti pro pirmo aukšto tualeto langelį.

Dėdė Vernonas vėl liko namuose. Sudeginęs visus laiškus, pasiėmė plaktuką, vinių ir užkalė priekinių

ir užpakalinių durų kraštus, kad neliktų jokių tarpelių, taigi niekas nebegalėjo išeiti. Darbuodamasis niūniavo „Ant pirštų galų per tulpyną" ir krūpčiojo nuo menkiausio garso.

Šeštadienį padėtis tapo nebevaldoma. Dvidešimt keturi laiškai Hariui vis tiek pateko į namus susukti ir paslėpti kiaušiniuose, kuriuos didžiai suglumęs pienininkas įteikė tetai Petunijai pro svetainės langą.

Kol dėdė Vernonas įsiutęs skambino į paštą ir pieno parduotuvę ieškodamas kaltų, teta Petunija laiškus sumalė maišikliu.

- Kas, po galais, taip nori tave pasiekti? - nustebęs paklausė Harį Dudlis.

*

Sekmadienio rytą dėdė Vernonas prie pusryčių stalo atsisėdo pavargęs ir prastai atrodantis, bet laimingas.

- Sekmadienį pašto nenešioja, - linksmai priminė džemu tepdamas laikraščius, - nebus tų prakeiktų

laiškų...

Staiga virtuvės kaminu kažkas atšvilpė ir nukrito jam ant galvos. Tada iš židinio kaip kulkos pasipylė

keliasdešimt laiškų. Dursliai pasilenkė, bet Haris pašoko bandydamas sugauti nors vieną...

- Lauk! LAUK!

Dėdė Vernonas sugriebė Harį per pusiaują ir išmetė į koridorių. Kai teta Petunija su Dudliu išbėgo užsidengę veidus, dėdė užtrenkė duris. Jie girdėjo, kaip laiškai tebelekia į kambarį ir, atsimušę į sienas, krenta ant grindų.

- Gana, - tarė dėdė Vernonas, stengdamasis kalbėti ramiai, tačiau raudamasis ūsus. - Noriu, kad po penkių minučių prisistatytumėt. Mes išvažiuojam. Įsidėkite drabužių. Jokių kalbų!

Nusipešęs pusę ūsų atrodė taip grėsmingai, jog niekas nedrįso ginčytis. Po dešimties minučių jie išsiveržė pro užkaltas duris, sėdo į automobilį ir nudūmė plento pusėn. Gale šniurkščiojo Dudlis, gavęs nuo tėvo per makaulę, kam visus užlaikė mėgindamas į sportinį krepšį sukišti savo televizorių, vaizdo magnetofoną ir kompiuterį.

Jie važiavo ir važiavo. Net teta Petunija bijojo klausti, kur. Retkarčiais dėdė Vernonas staigiai apsisukdavo ir lėkdavo priešinga kryptimi.

- Atsikratysiu jų... atsikratysiu, - murmėdavo apgręždamas automobilį.

Visą dieną jie nesustojo nei pavalgyti, nei atsigerti. Vakare Dudlis jau žliumbė. Per visą gyvenimą neturėjo tokios baisios dienos. Buvo alkanas, nepamatė penkių norėtų televizijos laidų, be to, niekad šitiek ilgai neištverdavo kompiuteriu neišsprogdinęs kokio ateivio.

Dėdė Vernonas pagaliau sustojo prie niūraus viešbučio kažkokio didelio miesto pakrašty. Dudlis ir Haris gavo vieną kambarį su dviem sustumtom lovom ir sudususia patalyne. Dudlis knarkė, bet Haris nemiegojo, sėdėjo ant palangės žiūrėdamas žemyn į pravažiuojančių automobilių šviesas ir galvodamas...

*

Rytą pusryčių jie valgė senų dribsnių ir konservuotų pomidorų su skrebučiais. Vos baigė, kai prie jų

priėjo viešbučio savininkė.

- Atsiprašau, ar tarp jūsų yra ponaitis Haris Poteris? Ant stalo turiu gal šimtą tokių. - Ji iškėlė voką, ir jie perskaitė žaliu rašalu užrašytą adresą:

p. Hariui Poteriui

17 kambarys

Reilvju viešbutis

Koukvortas

Haris norėjo pagriebti laišką, bet dėdė Vernonas šėrė jam per ranką. Moteris išvertė akis.

- Aš juos paimsiu, - skubiai atsistojo dėdė ir išsekė paskui ją iš valgomojo.

*

- Ar nebūtų geriau, mielasis, grįžti namo? - po kelių valandų nedrąsiai pasiūlė teta Petunija, bet dėdė

Vernonas tarsi negirdėjo. Niekas nežinojo, ko jis ieško. Įvažiavęs į miško tankmę, išlipo, apsižvalgė, papurtė galvą, vėl įsėdo ir jie nudulkėjo. Tą patį jis padarė vidury arimo, ant kabamojo tilto ir daugiaaukščio garažo viršuje.

- Tėtis išprotėjo, ar ne? - vakare Dudlis tingiai paklausė tetą Petuniją. Mat dėdė Vernonas apsistojo prie jūros, juos užrakino automobilyje, o pats kažkur dingo.

Ėmė lyti. Didžiuliai lašai bubeno į stogą. Dudlis verkšleno.

- Pirmadienis, - tarė jis motinai. - Šįvakar „Didysis Humbertas". Aš noriu nakvoti, kur yra televizorius.

Pirmadienis. Haris prisiminė. Jei iš tiesų pirmadienis, - Dudliu galėjai pasikliauti, nes savaitės dienų jis nesupainios dėl televizijos programų, -vadinasi, rytoj, antradienį, vienuoliktasis Hario gimtadienis.

Aišku, jo gimtadienį nebūna jokių linksmybių - pernai Dursliai jam dovanojo pakabą ir porą sunešiotų

dėdės Vernono puskojinių. Vis dėlto ne kasdien sukanka vienuolika.

Dėdė Vernonas grįžo su šypsena ir nešdamasis ilgą ploną paketą, bet kai teta Petuniją paklausė, ką jis pirkęs, neatsakė.

- Radau nuostabią vietą! - pranešė. - Drožiam! Visi išlipkit!

Lauke buvo labai šalta. Dėdė Vernonas mostelėjo į didžiulę uolą, kyšančią jūroje. Ant tos uolos kiūksojo visiškai sukiužusi trobelytė. Viena buvo aišku - joje nėra televizoriaus.

- Sinoptikai pranešė, kad šiąnakt bus audra! - džiugiai suplojo rankom dėdė Vernonas. - Tas ponas maloniai sutiko paskolinti mums valtį.

Prie jų prikėblino bedantis senis ir piktai vypsodamas parodė pirštu į seną valtį, šokinėjančią pilkame vandenyje jiems po kojų.

- Maisto nupirkau, - tarė dėdė Vernonas, - taigi visi į valtį!

Valtyje buvo kaip Šaldytuve. Tiško lediniai purslai, nuo kaklo per nugarą žliaugė lietus, veidus Čaižė

atšiaurus vėjas. Regis, ištisas valandas plaukė iki uolos, o tenai dėdė Vernonas slidinėdamas ir klupinėdamas nuvedė juos prie lūšnelės.