Rowling K - Haris Poteris ir išminties akmuo

Viduje buvo klaiku: trenkė jūros dumbliais, pro sienų plyšius švilpė vėjas, židinys žiojėjo tuščias ir šlapias. Lūšnelė turėjo tik du kambariukus.

Dėdės Vernono nupirktą „maistą" sudarė keturi pakeliai traškučių ir keturi bananai. Jis mėgino uždegti ištuštintus šiugždžius pakelius, bet šie tik smilko.

- Dabar praverstų glėbelis tų laiškų, ką? - smagiai pasakė jis.

Buvo puikiai nusiteikęs. Matyt, nutarė, kad per audrą niekas jų nepasieks ir nepristatys pašto. Haris širdyje su tuo sutiko, bet geriau nepasidarė.

Sutemus užgriuvo žadėtoji audra. Lūšnelės sienas talžė aukštų bangų keteros, purvini langeliai barškėjo nuo žiauraus vėjo. Kitame kambarėlyje teta Petunija rado keletą suplėkusių apklotų ir ant kandžių

sukapotos sofos paklojo Dudliui šiokį tokį patalą. Pati su dėde Vernonu atsigulė už sienos, į lovą

gumuliuotu čiužiniu, na, o Hariui liko pasiieškoti minkščiausio grindų plotelio ir susiriesti tenai apsiklojus ploniausia ir netikiausia antklode.

Naktį audra dar labiau įsišėlo. Haris negalėjo užmigti. Drebėdamas vartėsi nuo šono ant šono ieškodamas, kaip patogiau atsigulti, o pilvas gurgė iš alkio. Dudlio knarkimą užgožė vidurnaktį

prasidėjusi perkūnija. Apšviestas Dudlio laikrodėlis ant riebaus riešo, nukarusio nuo sofos krašto, rodė, jog po dešimties minučių Hariui sukaks vienuolika metų. Jis gulėjo žiūrėdamas, kaip artėja gimtadienis, galvodamas, ar Dursliai prisimins, spėliodamas, kur dabar paslaptingasis laiškų rašytojas.

Dar penkios minutės. Haris išgirdo lauke kažką girgždant. Na, gal stogas neužgrius, nors jei taip atsitiktų, ko gera, pasidarytų šilčiau. Keturios minutės. Galbūt grįžus namas Ligustrų gatvėje bus taip prigrūstas laiškų, kad kaip nors vieną pavyks nučiupti?

Trys minutės. Ar čia bangos taip daužo kranto akmenis? Ir (likus dviem minutėms) kas ten trankosi?

Nejau akmenys ritas į jūrą?

Po minutės jam bus vienuolika. Trisdešimt sekundžių... dvidešimt... dešimt... devynios... gal pažadinti Dudlį, bent tam, kad paerzintų? Trys... dvi... viena...

DUNKST.

Visa trobelė sutraškėjo, Haris staigiai atsisėdo įsmeigęs akis į duris. Kažkas beldėsi.

KETVIRTAS SKYRIUS

Raktininkas

DUNKST. Vėl beldimas. Krūptelėjęs pabudo Dudlis.

- Kur ta patranka? - kvailai paklausė.

Jiems už nugarų kažkas driokstelėjo ir į kambarį įlėkė dėdė Vernonas. Jo rankose buvo šautuvas - dabar jie suprato, ką jis turėjo ilgame ploname pake, kurį vežėsi.

- Kas ten? - suriko. - Perspėju - aš ginkluotas! Tyla. Tada...

TRINKT!

Į duris spirta su tokia jėga, kad jos nusprūdo nuo vyrių ir padrioksėjo ant grindų.

Tarpdury išdygo milžinas. Jo veidą visiškai slėpė ilgi plaukų karčiai ir susivėlusi barzda, bet iš po visų

tų gaurų akys blykčiojo lyg juodi vabaliukai.

Milžinas įsispraudė į trobelę susilenkęs, bet galva vis tiek brūkštelėjo lubas. Jis pakėlė duris ir lengvai vėl įstatė. Audros staugimas pritilo. Milžinas atsigręžė.

- Ar nepavaišintumėt puodeliu arbatos? Kelionė buvo nelengva... Jis žengė prie sofos, ant kurios, pastėręs iš baimės, kiurksojo Dudlis.

- Pasitrauk, pilvūze, - tarė nepažįstamasis.

Dudlis kvyktelėjęs užlindo už mamos, o ši persigandusi - už dėdės Vernono.

- Štai ir Haris! - nudžiugo milžinas.

Haris pažvelgė į piktą apžėlusį veidą ir pamatė, kad tos vabališkos akutės šypsosi.

- Kai pirmą kartą tave išvydau, buvai kūdikis, - prabilo milžinas. -Labai panašus į tėtį, bet akys mamos.

Dėdė Vernonas keistai sugergždė.

- Pone, reikalauju tučtuojau išeiti! - pasakė. - Jūs įsilaužėlis!

- Užsičiaupk, Dursli, tu mulki, - atšovė milžinas. Persilenkęs per sofą, ištraukė dėdei Vernonui iš rankų

šautuvą, sulenkė tarsi guminį ir nusviedė kertėn.

Dėdė Vernonas vėl išleido keistą garsą - sakytum cyptelėjo užminta pelė.

- Ką gi, Hari, - Dursliams atsuko nugarą milžinas, - sveikinu tave sulaukus gimtadienio. Va, kai ką tau atnešiau. Tiesa, ko gera, būsiu jį prisėdęs, bet vis tiek gardus.

Iš vidinės juodo apsiausto kišenės jis ištraukė priplotą dėžutę. Drebančiais pirštais ją atidarė. Viduje buvo didelis šokoladinis tortas, ant jo žaliu glajumi išraityta Laimingo gimtadienio!

Haris pakėlė akis į milžiną. Norėjo padėkoti, bet žodžiai įstrigo gerklėje ir jis paklausė:

- Kas jūs? Milžinas nusijuokė.

- Aa, juk neprisistačiau. Rubėjus Hagridas, Hogvartso raktininkas ir miško sargas.

Jis atkišo didžiulę leteną ir pakratė visą Hario ranką.

- Tai kaip dėl arbatėlės, a? - priminė trindamasis rankas. - Neatsisakyčiau ir ko nors stipresnio, jei tik turite.

Jo žvilgsnis užkliuvo už tuščio židinio su susiraičiusiais traškučių pakeliais, ir jis prunkštelėjo. Palinko prie ugniakuro; jie nematė, ką jis veikia, bet kai po valandėlės milžinas atsitiesė, židinyje pleškėjo ugnis. Visa lūšnelė nušvito mirguliuojančiais atšvaitais. Harį užplūdo šiluma, lyg būtų paniręs į karštą vonią.

Milžinas atsidrėbė ant sofos, ta net įlinko nuo jo svorio, ir iš kišenių ėmė traukti visokiausius daiktus: varinį virdulį, suniurkytą dešrelių paką, iešmą, keletą įtrūkusių puodelių ir butelį kažkokio gintarinės spalvos

skysčio; prieš taisydamas arbatą, patraukė iš to butelio. Netrukus pakvipo čirškinamos dešrelės. Kol milžinas darbavosi, visi tylėjo, bet kai nuo iešmo jis numovė pirmą šešetą riebių rausvai paskrudusių

dešrelių, Dudlis krustelėjo. Dėdė Vernonas griežtai įspėjo:

- Nevalgyk nieko, ką jis tau duos, Dudli. Milžinas piktai nusijuokė.

- Nesijaudink, Dursli, neduosiu, tavo sūnelis ir taip storas.

Jis padavė dešreles Hariui. Tas buvo toks alkanas, jog, rodės, nieko gardesnio pasaulyje neteko valgyti, bet vis tiek nenuleido akių nuo milžino. Pagaliau, niekam nieko nesiteikiant paaiškinti, jis prabilo:

- Atsiprašau, bet aš vis tiek nežinau, kas jūs toks.

Milžinas gurkštelėjo arbatos ir atgalia ranka nusišluostė lūpas.

- Vadink mane Hagridu. Visi taip daro. Ir, kaip jau sakiau, esu Hogvartso raktininkas. Tu, aišku, viską žinai apie Hogvartsą.

- Kad ne... Hagridas apstulbo.

- Atsiprašau, - skubiai tarstelėjo Haris.

-Atsiprašau? - suniurzgė Hagridas, atsigręždamas į šešėlyje susitraukusius Durslius. - Tai jie turi atsiprašyti! Žinojau, kad negauni laiškų, bet nė neįtariau, kad gali nežinoti apie Hogvartsą, garbės žodis! Nejau niekada nepagalvojai, iš kur tavo tėvai viską mokėjo?

- Ką viską? - paklausė Haris.

- KĄ VISKĄ? - sugriaudė Hagridas. - Palūkėk!

Jis pašoko perpykęs, rodos, užpildydamas visą trobelę. Dursliai prisispaudė prie sienos.

- Gal sakysit, - staugė jis ant Durslių, - kad šis berniukas - šis berniukas! - nieko nežino? NIČNIEKO

nežino?

Haris pamanė, kad milžinas perdeda. Juk jis lankė mokyklą, gaudavo neblogus pažymius.

- Kai ką žinau, - tarė jis. - Moku aritmetikos veiksmus ir šiaip. Hagridas tik ranka numojo.

- Aš kalbu apie mūsų pasaulį. Tavo pasaulį. Mano pasaulį. Tavo tėvų pasaulį.

- Kokį pasaulį?

Atrodė, Hagridas sprogs iš pasiutimo.

- DURSLI!

Dėdė Vernonas, išbalęs kaip drobė, kažką sumurmėjo. Hagridas išpūtė akis į Harį.

- Vis dėlto tikriausiai žinai apie savo tėtį ir mamą, - pasakė. - Supranti, jie garsenybės. Ir tu garsenybė.

- Ką? Nejaugi... nejau mama ir tėtis buvo kuo nors garsūs?