Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

- Tai tu nežinai... nežinai... - Išsproginęs akis į Harį, Hagridas susikišo pirštus į plaukus. - Vadinas, nežinai, kas tu esi? - pagaliau paklausė.

Dėdė Vernonas ūmiai atgavo amą.

- Ne! - sukomandavo. - Ne, pone! Draudžiu ką nors berniukui sakyti. Hagridas pervėrė jį tokiu žvilgsniu, kad ir drąsesnis už Vernoną Durslį būtų pabūgęs. Tada Hagridas prašneko, ir kiekvienas garsas buvo sklidinas įniršio.

- Tu jam nepapasakojai? Nepasakei, kas buvo tame laiške, kurį jam paliko Dumbldoras? Aš ten buvau!

Mačiau, kaip Dumbldoras padėjo laišką, Dursli! Ir visuos tuos metus nuo jo slėpei?

- Ką nuo manęs slėpė? - gyvai paklausė Haris.

- NE! AŠ DRAUDŽIU! - išsigandęs suriko dėdė Vernonas. Teta Petunija aiktelėjo.

- A, trauk jus galas, abudu, - suburbėjo Hagridas. - Hari, tu esi burtininkas.

Trobelėje tapo tylu. Tik ošė jūra ir švilpė vėjas.

- Kas toksai? - išsižiojo Haris.

- Burtininkas, kas gi dar? - atsakė Hagridas, vėl plumptelėdamas ant sofos, o toji dar gailiau sugirgždėjo ir dar giliau įdubo. - Ir ne bet koks, tik reikia pasimokyti. Kas dar galėtum būti, kai turėjai tokius tėvus? Ir, man rodos, tau laikas perskaityti laišką, kurio negavai.

Haris atkišo ranką ir pagaliau paėmė gelsvą voką, skaisčiai žaliu rašalu adresuotą: p. H. Poteriui,Grindys, Trobel ė ant uolos, J ū ra. Išėmęs laišką perskaitė:

HOGVARTSO BURT Ų IR KER Ė JIMO MOKYKLA

Direktorius Albas Dumbldoras

(Merlino ordino pirmojo rango didysis magas, vyriausiasis žynys, Tarptautin ė s burtinink ų s ą jungospirmininkas)

Gerbiamasis p. Poteri,

Su malonumu pranešame, kad esate priimtas i Hogvartso burtinink ų mokykl ą . Pridedame reikaling ų

knyg ų ir priemoni ų s ą raš ą .

Mokslo met ų pradžia rugs ė jo 1 d. Laukiame j ū s ų pel ė dos ne v ė liau kaip liepos 31 d.

Pagarbiai

Minerva Makgonagal Direktoriaus pavaduotoja

Hario galvoj lyg fejerverkai sproginėjo klausimai, nebežinojo, ko pirmiausia klausti. Po valandėlės išlemeno:

- Ką reiškia „laukiame jūsų pelėdos"?

- Kad tave vilkolakiai, vos nepamiršau, - susigriebė Hagridas, voždamas sau į kaktą taip, jog ir arklys būtų nugriuvęs, ir iš kitos apsiausto kišenės ištraukė pelėdą - tikrų tikriausią, gyvą, tik gerokai sušiauštą, po to ilgą plunksną ir pergamento ritinėlį. Prikandęs liežuvį, jis paskrebeno laiškelį, Haris atvirkščiai perskaitė:

Gerbiamasis p. Dumbldorai,

laišk ą Hariui į teikiau. Rytoj visk ą supirksime. Oras klaikus. Tikiuosi, j ū s laikot ė s gerai. Hagridas

Hagridas susuko ritinėlį, įkišo pelėdai į snapą ir nuėjęs prie durų paleido ją į audrą. Grįžęs atsisėdo ant sofos tokia mina, lyg būtų padaręs normaliausią dalyką, tarkim, paskambinęs telefonu.

Haris susivokė, kad stovi išsižiojęs, ir greit užsičiaupė.

- Apie ką aš kalbėjau? - prabilo Hagridas, bet į židinio šviesą išlindo dėdė Vernonas, vis dar perbalęs, bet baisiai piktas.

- Niekur jis nevažiuos, - pareiškė.

- Norėčiau pažiūrėti, kaip toks Žiobaras jo neleis, - susijuokė Hagridas.

- Kas toksai? - susidomėjo Haris.

- Žiobaras, - atsakė Hagridas. - Šitaip mes vadinam žmones, kurie svetimi burtų pasauliui. Tavo nelaimė, kad išaugai didžiausių Žiobarų šeimoje.

- Kai jį paėmėm, pasižadėjom užkirsti kelią šitoms nesąmonėms, -tarė dėdė Vernonas. - Prisiekėm išrauti iš jo visa šita. Atsirado mat burtininkas!

- Jūs žinojot? - nutirpo Haris. - Žinojot, kad aš... burtininkas?

- Ar žinojom! - staiga sušuko teta Petunija. - Ar žinojom! Aišku, kad žinojom! Ar galėjo būti kitaip, kai tavo nelemtoji motina buvo to paties plauko? Taip, ji kadaise irgi gavo tokį patį laišką ir išnyko... į tą

„mokyklą". Per atostogas grįždavo pilnom kišenėm varlių kurkulų, o namie arbatos puodelius paversdavo žiurkėmis. Aš viena mačiau, kas ji tokia, -išsigimėlė! Bet tėvui ir motinai tiko, vis Lilė ir Lilė, jie didžiavosi, kad šeimoje turi raganą!

Nutilusi giliai įkvėpė ir varė toliau, regis, seniai nekantravusi viską iškloti.

- Paskui mokykloje ji susipažino su tuo Poteriu, jie išvažiavo, susituokė, paskui gimei tu, aš iškart supratau, kad būsi toks pat, toks pat svetimas, toks pat nenormalus, galų gale ji ėmė ir išlėkė į orą, o tu buvai primestas mums!

Haris išbalo kaip kreida. Atsitokėjęs išspaudė:

- Išlėkė į orą? Man sakėt, kad ji žuvo automobilio avarijoje!

- AUTOMOBILIO AVARIJOJE! - suriaumojo Hagridas, taip smarkiai pašokdamas, kad Dursliai spruko į savo kertę. - Tarsi Lilė ir Džeimsas Poteriai būtų galėję žūti dėl kažkokios avarijos! Gėda!

Siaubas! Haris Poteris nežino savo GYVENIMO, nors visi pasaulio vaikai žino jo vardą!

- Bet kodėl? Kas atsitiko? - puolė klausti Haris. Hagrido veide užgeso pyktis. Dabar atrodė susirūpinęs.

- Niekad šito nesitikėjau, - tarė tyliai ir neramiai. - Kai Dumbldoras pasakė, kad gali būti nelengva tave paimti, nemaniau, jog tu visai nieko nežinai. Ak, Hari, abejoju, ar man dera apie tai kalbėti... Bet kas nors turi, negali stot į Hogvartsą nežinodamas.

Jis nuožmiai dėbtelėjo į Durslius.

- Ką gi, geriausia, jei sužinosi tiek, ką turiu teisę pasakoti. Ne viską galima sakyti, didelė paslaptis...

Jis atsisėdo, ilgokai žiūrėjo į ugnį, paskui tarė:

- Atrodo, viskas prasidėjo nuo... nuo kai ko, vadinamo... bet negali būti, kad nežinotum jo vardo, visas pasaulis žino...

- Ką tokį?

- Na, jei tik įmanoma, stengiuosi neištarti jo vardo. Niekas jo nemini. -Kodėl?

- Kad tave vilkolakiai, Hari, žmonės tebėr įsibaiminę. Supranti, keblus reikalas. Matai, kartą buvo toks burtininkas, kuris... pagedo. Blogesnis nebegalėjo pasidaryti. Buvo blogesnis už blogiausią. Vardu...

Hagridas žagtelėjo, bet nieko nebepasakė.

- Ar negalėtumėt parašyti? - pasiūlė Haris.

- Oi ne... Na, tegu - Voldemortas. - Hagridas sudrebėjo. - Neversk dar kartą ištarti to vardo. Taigi šitas... šitas raganius maždaug prieš dvidešimt metų ėmė ieškoti padėjėjų. Ir susirado - vieni bijojo, kiti geidė nors

dalelės jo galios, nes jis vaje koks buvo galingas. Tamsus laikai, Hari. Nežinojai, kuo pasikliauti, bijojai draugaut su nepažįstamais magais ar raganomis... Baisių dalykų pasitaikydavo. Jis vis labiau įsigalėjo. Aišku, buvo tokių, kurie jam priešindavosi, - ir jis juos nužudydavo. Siaubingai. Hogvartsas liko vienintelė saugi vieta. Matyt, Anas tik Dumbldoro ir privengė. Nedrįso užimti mokyklos, bent tuo tarpu.

Na, o tavo mama ir tėtis buvo puikūs burtininkai. Hogvartso pirmūnai. Tikrai keista, kad Anas nebandė

jų prisivilioti... gal žinojo, jog jie per daug artimi Dumbldorui ir nenorės prasidėti su Tamsiąja Puse. O

gal jis manė galėsiąs juos įtikinti... arba norėjo jais atsikratyti, kad nekliudytų. Šiaip ar taip, žinoma tik tiek, kad prieš dešimt metų Helovino vakarą jis pasirodė miestelyje, kur jūs gyvenote. Tau buvo metukai. Jis atėjo pas jus ir... ir...

Hagridas staiga išsitraukė nešvarią taškuotą nosinę ir nusišnypštė -lyg rūko sirena sukaukė.

- Atsiprašau, bet baisiai graudu... Aš pažinojau tavo tėvelius, malonesnių žmonių nerasi... na, bet...

Anas juos nužudė. Tada - tai ir yra didžiausia paslaptis - bandė ir tave nužudyti. Norėjo švariai pasidarbuoti, o gal paprasčiausiai buvo pamėgęs žudyti. Bet jam nepavyko. Niekad nepagalvojai, iš kur turi tą žymę kaktoj? Tai nėra paprastas randas. Jis lieka nuo galingo pikto užkeikimo. Anas sunaikino