Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

kompiuterinių žaidimų ir vaizdo grotuvą. Jam plėšiant popierių nuo auksinio laikrodėlio, grįžo teta Petunija, pikta ir susirūpinusi.

- Blogos naujienos, Vernonai, - tarė. - Ponia Fig susilaužė koją. Negalės jo paimti, - maktelėjo galva Hario pusėn.

Dudliui iš siaubo atvipo žiauna, bet Hariui linksmai suspurdo širdis. Kasmet per Dudlio gimtadienį

tėvai jį su draugu veždavosi į miestą, kur eidavo į atrakcionų parkus, mėsainių barus ir kiną. Kasmet Harį jie palikdavo pas ponią Fig, pakvaišusią senę, gyvenančią už dviejų gatvių. Haris negalėdavo ten ištverti. Visas namas būdavo pradvisęs kopūstais, o ponia Fig, jį pasisodinusi, išrodydavo visų

gyvenime turėtų kačių fotografijas.

- Kas dabar bus? - paklausė teta Petunija, perliedama Harį rūsčiu žvilgsniu, lyg jis pats būtų viską suplanavęs. Haris žinojo, kad reikia gailėti ponios Fig, bet buvo nelengva tai daryti prisiminus, jog turės praeiti ištisi metai, kol jam vėl bus kaišiojama po nosim Tiblsas, Snieguolė, Ponas Letenuotis ir Kuokštutė.

- Galim paskambinti Mardžei, - pasiūlė dėdė Vernonas.

- Nebūk kvailas, Vernonai, ji nepakenčia berniūkščio.

Dursliai dažnai kalbėdavo apie Harį taip, tarsi jo nebūtų šalia, tikriau - tarsi būtų koks bjaurus padaras, negalintis jų suprasti, pavyzdžiui, roplys.

- O kaip ta... kuo ji vardu... Ivona?

- Atostogauja Maljorkoje, - atkirto teta Petunija.

- Galite mane čia palikti, - viltingai įsiterpė Haris (būtų proga pažiūrėti televizorių ir gal net išbandyti Dudlio kompiuterį).

Teta Petunija susiraukė, lyg atsikandusi citrinos.

- Kad grįžę rastume sugriautus namus?

- Aš jų neišsprogdinsiu, - patikino Haris, bet niekas jo nesiklausė.

- Gal, sakau, nuvažiavę į zoologijos sodą, - lėtai sumąstė teta Petunija, - palikim jį automobilyje...

- Automobilis naujutėlis, nepaliksiu jame vieno...

Dudlis ėmė žliumbti. Iš tikrųjų nežliumbė, jau daug metų nebuvo verkęs, bet jis žinojo: pakanka išsiviepti ir užklykti, kad mama išpildytų bet kokį užgaidą.

- Dudliuk auksiuk, neverk, mamytė neleis, kad jis tau sugadintų šventę! - surypavo apglėbdama sūnelį.

- Aš... ne... nenoriu... kad jis važiuotų! - žviegė Dudlis neva kūkčiodamas. - Vvviską su... sugadina! -

Pro tarpą tarp motinos rankų jis bjauriai išsišiepė Hariui.

Tuo laiku sučirškė durų skambutis.

- O Dieve, jie jau čia! - subruzdo teta Petunija, ir po valandėlės įėjo Pirsas Polkisas, geriausias Dudlio draugas, su motina. Pirsas buvo sudžiūvęs vaikigalis žiurkišku snukeliu. Paprastai jis laikydavo vaiko rankas, kai Dudlis tą kuldavo. Dudlis beregint užsičiaupė.

Po pusvalandžio Haris, netikėdamas savo laime, sėdėjo Durslio automobilio gale su Pirsu ir Dudliu ir pirmą kartą gyvenime važiavo į zoologijos sodą. Teta su dėde nieko kito nesugalvojo, bet prieš išvažiuojant dėdė Vernonas pasivedė Harį šonan.

- Perspėju, - sušnypštė prikišęs savo didelį raudoną veidą, - perspėju, berniuk. Nors kokia, nors menkiausia išdaiga - ir tupėsi sandėliuke iki Kalėdų.

- Aš nieko nedarysiu, tikrai... - prižadėjo Haris. Dėdė Vernonas nepatikėjo. Niekas juo netikėdavo.

Matote, aplink Harį dažnai dėdavosi keisti dalykai, ir buvo beviltiška aiškinti Dursliams, jog jis nieko nedaręs.

Kartą teta Petunija, nebeapsikentusi, kad Hariui grįžus iš kirpyklos nematyti, jog buvo kirptas, paėmė

virtuvines žirkles ir nurėžė plaukus

iki pašaknų, paliko tik kirpčius ant kaktos - „vis pridengs tą klaikų randą". Dudlis visą dieną krizeno iš Hario, o jis pernakt nesumerkė akių galvodamas, kas bus rytoj mokykloje, kur ir taip visi šaiposi iš jo drabužių ir suklijuotų akinių stiklų. Bet rytą plaukus rado lygiai tokius pat kaip prieš nušniorijant tetai Petunijai. Už tai jis savaitę buvo uždarytas sandėliuke, nors ir mėgino paaiškinti nesuprantąs, kaip tie plaukai galėjo taip greitai ataugti.

Kitą sykį teta Petunija norėjo jį apvilkti šlykščių senu Dudlio megztiniu (rudu su oranžiniais spurgeliais). Kuo atkakliau ji movė jam ant galvos megztinį, tuo labiau tas traukėsi, galų gale liko kaip pirštinė. Teta Petunija nusprendė, kad drabužis susitraukė nuo skalbimo, ir, laimei, Hario nenubaudė.

Paskui jam baisiausiai kliuvo, kai buvo rastas ant mokyklos virtuvės stogo. Jį, kaip paprastai, vijosi Dudlio gauja, ir staiga, didžiausiai visų vaikėzų ir paties Hario nuostabai, jis atsidūrė ant kamino.

Dursliai gavo labai piktą direktorės laišką, kuriuo ji pranešė, jog Haris laipioja mokyklos pastatais.

Tačiau jis nieko blogo nepadaręs (šaukė dėdei Vernonui per užrakintas sandėliuko duris), tik mėginęs stryktelėti už didžiulių šiukšlių konteinerių. Haris manė, kad darant šuolį jį pagavo vėjas ir užnešė ant stogo.

Bet šiandien viskas bus gerai. Jis net sutinka būti su Dudliu ir Pirsu, kad tik nereikėtų praleisti dienos mokykloje, sandėliuke ar kopūstais trenkiančioje ponios Fig svetainėje.

Važiuojant dėdė Vernonas skundėsi tetai Petunijai. Jis mėgo skųstis: bendradarbiais, Hariu, savivaldybe, vėl Hariu; bankas ir Haris buvo jo mėgstamiausios temos. Šį rytą juos pakeitė motociklai.

-... laksto riaumodami kaip maniakai, tikri chuliganai, - pasakė juos pralenkus motociklui.

- Aš sapnavau motociklą, - staiga prisiminęs pranešė Haris. - Juo skridau.

Dėdė Vernonas vos neįsirėžė į priešais važiuojantį automobilį. Atsigręžęs suriko Hariui, o jo veidas buvo kaip didžiulis ūsuotas burokas:

- MOTOCIKLAI NESKRAIDO! Dudlis su Pirsu sukikeno.

- Žinau, kad ne, - tarė Haris. - Tai buvo tik sapnas.

Pasigailėjo išvis prasižiojęs. Labiau negu klausimų Dursliai nekentė, jeigu jis prabildavo apie daiktus, veikiančius ne taip, kaip turėtų, - nesvarbu, ar tai sapnas, ar animacinis filmukas: jie, atrodo, bijodavo, kad jam nekiltų pavojingų minčių.

Sekmadienis buvo nepaprastai saulėtas, ir zoologijos sodas buvo pilnas tėvų su vaikais. Prie vartų

Dursliai Dudliui ir Pirsui nupirko po didelį kūgį šokoladinių ledų, o Hariui, kadangi šypsanti pardavėja jį paklausė, ko norėtų, paėmė pigų citrininį ledinuką ant pagaliuko. Visai nieko, pamanė Haris, laižydamas saldainį ir žiopsodamas į besikasančią gorilą, kuri atrodė visai kaip Dudlis, tik tamsaus plauko.

Seniai Haris neturėjo tokio puikaus ryto. Stengėsi eiti atokiau nuo Durslių, kad Dudlis su Pirsu, kuriems žvėrys jau ėmė pabosti, nesigriebtų savo mėgstamo užsiėmimo - kumščiuoti Harį. Jie pietavo zoologijos sodo restorane, ir kai Dudlis įniršo, kad jo taurėje per maža ledų, dėdė Vernonas užsakė jam kitą, o Hariui leido pabaigti aną.

Vėliau Haris manė turėjęs suprasti, jog ilgai tokia laimė trukti negali.

Papietavę jie nuėjo į roplių skyrių. Ten buvo vėsu ir tamsu, o pasieniais švietė stikliniai narvai. Už stiklų per akmenis ir medgalius raitėsi ir šliaužiojo visokiausi driežai ir gyvatės. Dudlis su Pirsu norėjo pamatyti nuodingąsias kobras ir storus, galinčius žmogų pasmaugti pitonus. Dudlis greit rado didžiausią skyriuje gyvatę. Ji būtų galėjusi du kartus apsivyti apie dėdės Vernono automobilį ir jį

suknežinti - bet kol kas tam nebuvo nusiteikusi. Tiesą sakant, kietai miegojo.

Dudlis stovėjo prispaudęs nosį prie stiklo ir spoksojo į rudas blizgančias ringes.

- Padaryk, kad judėtų, - suinkštė jis tėvui. Dėdė Vernonas pabarškino į stiklą, bet gyvatė nė krust.

- Dar pabelsk, - įsakė Dudlis. Vernonas stipriai pabeldė krumpliais, tačiau gyvatė toliau pūtė.

- Nuobodu, - pasiskundė Dudlis ir nukėblino.