Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Stefanija atrodė sutrikusi.

– Aš daugiau nebenoriu apie tai kalbėti, Džordanai.

Džordanas prisimerkęs piktai nužvelgė ją. Jis labai norėjo ją dar kartą pabučiuoti, kita vertus, mielai būtų įkrėtęs šiai užsispyrėlei į užpakaliuką. Kad ir kaip jis nuspręstų pasielgti, Stefanija tik dar labiau supyktų, turint omenyje dabartinę jos nuotaiką.

– Gal mes galėtume pasikalbėti, kai nusiraminsi? – iškošė jis pro sukąstus dantis.

Piktai sužaibavusi žaliomis akimis ji išsiveržė iš jo gniaužtų.

– Aš labai abejoju, kad artimiausiu metu nusiraminsiu, – kandžiai metė ji. – O dabar prašau išeiti!

Stefanija nužingsniavo į šalia miegamojo esančią vonią ir garsiai užtrenkė duris. Apdovanojusi Džordaną erzinančiu nuogo tobulos formos užpakaliuko švystelėjimu!

Ne pačios geriausios jo gyvenimo minutės, skausmingai pripažino Džordanas išgirdęs bėgant dušą – tarsi taip Stefanija būtų jam sakiusi, kad neketina išeiti iš vonios, jei jis neišsinešdins.

Džordanas lėtai apsivilko drabužius, paskui atsistojo ir pasirėmęs lazda rūsčiai dėbtelėjo į vonios kambario duris. Stefanija nenori su juo kalbėti, bet privalės išklausyti, ką jis nori jai pasakyti. Ir taip bus netrukus!

Įėjęs į šalimais esančią svetainę jis staiga sustojo pamatęs Gideoną – įsitaisęs ant sofos brolis tingiai sklaidė žurnalą.

– Ar seniai tu jau čia? – Džordanas įtariai prisimerkė.

Gideonas pašaipiai nužvelgė jį, padėjo žurnalą ir atsistojo.

– Legendinis meilužis? – abejodamas lėtai ištarė jis.

– Eik po velnių, Gidai! – Džordanas nušlubčiojo per kambarį į miegamąjį ir užtrenkė paskui save duris taip pat garsiai, kaip prieš kelias minutes Stefanija trinktelėjo vonios durimis.

Ir su tokiu pat ryžtu...

Stefanijai prireikė maždaug dešimt minučių nusiprausti ir apsirengti vonioje, tada ji grįžo į miegamąjį pasiimti švarko ir lagamino – tyčia nežiūrėjo į sujauktą patalynę ant lovos su baldakimu.

Ji taip skubiai išskuodė iš miegamojo, tarsi būtų vijęsis pats velnias. O gal tai buvo erotiniai prisiminimai, kaip juodu su Džordanu nuogi mylėjosi toje lovoje!

– Taip greitai paliekate mus, Stefanija?..

Uždariusi miegamojo duris ji staigiai atsigręžė ir už Džordano kambario durų pamatė Gideoną, atsainiai atsirėmusį į sieną.

Pastebėjusi nepatiklų jo žvilgsnį Stefanija lėtai pakėlė smakrą.

– Akivaizdu, kol jūsų motina čia, jūs visi kelias artimiausias dienas būsite smarkiai užsiėmę, todėl pamaniau irgi galinti grįžti į savo butą.

Jis pažvelgė jai tiesiai į akis.

– Aš visiškai jums pritariu. Džordanas – tikras asilas.

Stefanija vėl pajuto, kaip nuraudo jos skruostai ir prakeikta blyški oda.

– Nepamenu, kad būčiau minėjusi Džordaną...

– Bet taip galvojate, – atsitiesęs pranašiškai ištarė jis. – Mūsų mama norėtų susitikti su jumis.

Pagalvojus, kad tuoj gali būti pristatyta Sent Klerų šeimos motinai, o juk ką tik mylėjosi su jos jauniausiuoju sūnumi, iš panikos Stefanijai suspaudė krūtinę.

– Nemanau, kad tai geras sumanymas.

– Kodėl?

– Na... todėl... – Stefanija atsilošė ir įbedė į jį akis. – Po to, kas šiandien nutiko, aš nebegrįšiu čia, Gideonai.

Jis kilstelėjo šviesius antakius.

– Ar tai trukdo jums susipažinti su mūsų motina?

– Tai gali sukelti... nereikalingų problemų. – Stefanija pažvelgė į jį tyliai maldaudama suprasti, ką ji nori pasakyti.

Gideonas liūdnai šyptelėjo.

– Ar gali judviejų su Džordanu santykiai dar labiau komplikuotis?

Stefanija pajuto, kad raudonis iš skruostų atslūgo taip pat ūmai, kaip neseniai užplūdo. Šis vyras tiksliai žinojo, kas ką tik atsitiko jos miegamajame.

– Ko gero, negali. – Ji nebepajėgė atlaikyti jo protingų tamsių akių žvilgsnio.

– Vadinasi, tiesiog nusprendėte pabėgti? Ar ne? – paklausė Gideonas.

Stefanija tvirtai suspaudė lūpas.

– Lukanas mane pasamdė Džordanui kaip fizioterapeutę. Akivaizdu, kad dabar jau negalėsiu dirbti savo darbo. Todėl nebeturiu čia ką veikti, – ryžtingai pareiškė ji Gideonui, kuris žiūrėjo į ją pro primerktas blakstienas.

– Jūs jau dabar Džordanui padėjote labiau nei kas nors kitas po to nelaimingo atsitikimo.

– Tai aš supratau, – droviai prisipažino Stefanija.

Gideonas liūdnai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, aš neturėjau omenyje jokių artimų santykių, kurie judu sieja, o gal ir nesieja.

– Kad ir ką jūs manote ar įsivaizduojate, manęs su jūsų broliu nesieja jokie artimi santykiai, – kategoriškai pareiškė Stefanija. – O dabar man iš tikrųjų reikia eiti... – Ji ištraukė ranką, nes Gideonas pamėgino ją švelniai sulaikyti.

– Iki jums atvykstant į Glosteršyro grafystės rūmus Džordanas nutraukė ryšius su visais. Tapo atsiskyrėliu. Atsiribojo nuo pasaulio. – Jis paleido Stefaniją ir niūriai papurtė galvą. – Tai truko taip ilgai, kad mes pradėjome galvoti, jog jis jau nebeatsikratys tokios būsenos. Džordanas pasikeitė, kai jūs nuvykote ten, Stefanija. – Jo veido išraiška sušvelnėjo. – Kai vakar vakare nuskridau į Malberio dvarą, iškart pamačiau, koks jis pasikeitęs.

– Aš nieko nepadariau...

– Jums nereikia nieko daryti, tik būti savimi... – patikino ją Gideonas. – Stebėdamas judu aš supratau, kad tokiu savo charakteriu jūs jį kurstote. Metate jam iššūkį.

– Nesu tikra, kad man patinka jūsų tvirtinimas, jog nervindama Džordaną aš verčiu jį keistis...

– Jūs tyčia apsimetate nesuprantanti, – įžvalgiai pasakė Gideonas.

– Ne, Gideonai. – Stefanija atsiduso ir paėmusi jį už rankos atsiprašomai spustelėjo – suprato, kad rūpinimasis broliu dvyniu yra nuoširdus. – Man malonu, jei manote, jog aš taip suerzinau Džordaną, kad pagaliau ištraukiau jį iš vienatvės, bet apsisprendimas išvykti paremtas tik mano poreikiais, o ne jo. Aš tiesiog nebegaliu čia ilgiau pasilikti po... na, paprasčiausiai negaliu, – jausmingai pasakė ji.

– Manote, kad Džordanas taip lengvai leis jums pasišalinti?

Stefanija išpūtė akis.

– O jūs taip nemanote?

Jis šelmiškai nusišypsojo – tikras Džordano brolis dvynys.

– Pažįstu Džordaną, todėl tuo abejoju.

Stefanija suspaudė staiga pradėjusius linkti kelius.

– Esu įsitikinusi, kad jūs klystate.

Ji bent jau tikėjosi, kad jis klysta.

Stefanija buvo įsitikinusi, jog jos ir Džordano santykiai neturi ateities. Net jeigu ir įtikintų jį, kad jos ir Ričardo Niumano niekas nesiejo, Džordanas vis tiek yra pasaulinio garso aktorius, o ji – tik fizioterapeutė. Džordanas gyveno ir dirbo Amerikoje – ji gyvena ir dirba Anglijoje. Šis namas, nuosavas sraigtasparnis, prabangus Malberio dvaras – visi šie turtai skyrė juodu it praraja ir socialiniu, ir finansiniu požiūriu.

O blogiausia, kad Stefanija žinojo, jog ji Džordanui – tik pramogai. Jo įžeistai savimeilei paglostyti. Kai tik jis visiškai pasveiks, sugrįš į Los Andželą ir užmirš, jog Stefanija Makinli išvis egzistavo!

Vienuoliktas skyrius

– Ką tu čia veiki, Džordanai?

Džordanas susiraukė, nes Stefanija, tyčia laikydama vos pravertas buto duris, aiškiai parodė neketinanti įsileisti jo į vidų.

– Net neabejoju, kad pati supranti, kodėl aš čia, – atkirto jis sunkiai remdamasis lazda.

Visą rytą Džordanas praleido poliklinikoje su motina, todėl dabar jam skaudėjo klubą ir koją; žinoma, prireikė nemažai jėgų, kol atsidangino iki Stefanijos daugiabučio, jau nekalbant apie tai, kad paaiškėjo, jog čia nėra lifto ir jam teko iki jos buto antrame aukšte lipti laiptais.