Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

Stefanija pajuto, kad svaigsta galva.

– Aš... Bet tu negali manęs mylėti!

Džordanas tikėjosi visai ne tokios reakcijos.

– Kodėl negaliu?

– Na, todėl... todėl, kad aš esu visai paprasta mergina. O tu... tu...

– Džordanas Simpsonas. Aš tai žinau, – pailsęs pripažino jis. – Iš tikrųjų reikalai dar blogesni. Bet tai mudu aptarsime po kelių minučių, – abejodamas pasakė jis. – Stefanija, aš tave myliu ir man labai svarbu žinoti, ką tu manai apie ilgalaikius mudviejų santykius. Tikrai ilgalaikius, – ryžtingai pridūrė.

Stefanija sunkiai atsiduso ir pagalvojo, kas gali būti dar blogiau už tai, kad jis – Džordanas Simpsonas, bet šiuo metu jautėsi per daug apsvaigusi, kad pasidomėtų.

– Tu ryžaisi operuotis dėl to, ką aš pasakiau apie Džordaną Simpsoną? – aiktelėjo Stefanija, kai tokia mintis netikėtai šovė jai į galvą. – Manei, kad aš nenoriu tavęs tokio, koks buvai?

– Ne visai taip. – Džordanas išsišiepė. – Aš, aišku, negalėjau likti toks, koks buvau. Bet neneigiu, noras dėl tavęs sustiprėti ir visiškai pasveikti, man padėjo apsispręsti.

Stefanija papurtė galvą.

– Džordanai, kai aš išvykau iš Sent Klerų namų... kai tu atėjai čia... aš bandžiau... jaučiausi suglumusi dėl to, kas tarp mūsų įvyko. – Ji susijaudinusi žvelgė į jį. – Aš prikalbėjau tau visokių dalykų, nes maniau, kad tu paprasčiausiai pasinaudojai manimi... ir bandžiau išgelbėti bent dalelę savigarbos.

Džordanas pažvelgė į ją su ūmai atgijusia viltimi.

– Ar tai reiškia, kad nesi įsimylėjusi Džordano Simpsono?

– Argi ne visos moterys jį įsimylėjusios? – su šypsena paklausė atsistojusi Stefanija.

– Ne, tikrai ne visos, – atšovė Džordanas. – Be to, manęs visai nedomina, ką kitos moterys apie mane galvoja. – Jis sugriebė ją už rankų. – Tu nesi visai paprasta mergina , Stefanija. Tu nepaprasta. Graži. Protinga. Išprususi. Tiesa, pernelyg tiesmuka, tačiau tau tai nekenkia. – Jis meiliai jai nusišypsojo, bet tuoj surimtėjo. Susikaupęs įdėmiai pažvelgė į ją. – Laiko, kurį praleidome Malberio dvare ir Sent Klerų namuose, man pakako suprasti, kad kaip tik tokios moters kaip tu aš geidžiu. Tokios man reikia ir visada reikės, – tvirtai pridūrė jis ir stipriau suspaudė jai rankas. – Stefanija, man nesvarbu, kad esi įsimylėjusi Džordaną Simpsoną. Tik tu pasakyk ir aš būsiu tas, kurio tu nori, ir toks, kokio tu nori... O Dieve, tu vėl verki! – suaimanavo Džordanas, kai jos skruostais pradėjo riedėti ašaros.

– Dabar aš verkiu dėl to, kad esu laiminga! – jausmingai patikino jį Stefanija, iš apačios žvelgdama į jį spindinčiomis akimis. – Daugiau aš nebesu įsimylėjusi Džordano Simpsono. Jis buvo nuostabus visų slaptų mano svajonių objektas. Tačiau per kelias pastarąsias savaites Džordanas Sent Kleras visiškai užvaldė mano fantazijas. Aš įsimylėjau Džordaną Sent Klerą. Ir su Džordanu Sent Kleru mylėjausi jo namuose.

– Tu myli mane? – Jis atrodė priblokštas. – Juk aš taip ilgai buvau grubus, irzlus ir elgiausi klaikiai nepadoriai. Ypač tada, kai pasakei, jog alpsti dėl Džordano Simpsono, – niūriai pridūrė.

– Aš myliu tave, Džordanai. Kad ir koks būtum, – aistringai patikino jį Stefanija. – Šiurkštus ir irzlus ar patrauklus ir seksualus. Myliu tokį, koks esi. Visokį! – Ji puolė jam į glėbį.

Džordanui neberūpėjo, kurią jo asmenybės pusę myli Stefanija, nes ji bučiavo jį taip, tarsi nenorėtų liautis niekada. Dvi pastarąsias savaites praleidęs Los Andžele be Stefanijos jis suprato, kad nenori likusio gyvenimo nugyventi be jos. Be savo gyvenimo meilės!

– Stefanija, ar tekėsi už manęs? – dusliai paklausė jis daug vėliau, kai juodu gulėjo apsikabinę nuogi ir pasisotinę.

Stefanija švytėdama pažvelgė į vyrą, kurį mylėjo.

– Su didžiausiu malonumu, Džordanai.

Jis tyliai sukikeno.

– Mūsų gyvenimas kartu tikrai nebus nuobodus, ar ne?

Stefanija tikėjosi, kad jųdviejų gyvenimas kartu bus ilgas, kupinas didelės meilės ir vaikų.

– Ar ketini man paaiškinti, ką turėjai omenyje sakydamas, kad reikalai dar blogesni? – paerzino jį Stefanija.

Epilogas

– Nori pasakyti, kad nuo šiol aš turiu kreiptis į tave ledi Sent Kler? – nusišaipė Džoja, kai Džordanas ir Stefanija pozavo prieš kameras pjaudami savo vestuvių tortą.

– Stefanija visada buvo ledi , – savininkiškai apkabinęs žmoną per liemenį lėtai ištarė Džordanas.

Šiuo metu Stefanija jautėsi esanti iš laimės apsvaigusi ledi!

Pastarosios šešios savaitės buvo beprotiškos, vestuvėms jie ruošėsi tarp skrydžių į Los Andželą ir atgal, nes Stefanija nutraukė savo kaip fizioterapeautės veiklą Londone ir ketino ją vėl pradėti Los Andžele, kai praėjus kelioms savaitėms jie sugrįš po medaus mė­­nesio.

Be visų šių nerealių dalykų Stefanijai paaiškėjo Džordano dar blogesni reikalai – juodu su Gideonu iš tikrųjų buvo lordai, Lukanas – Stauerbridžo hercogas, o Malberio dvaras – jo rezidencija.

Po šiandien įvykusių vestuvių ji oficialiai tapo ledi Stefanija Sent Kler.

Bet širdyje vis dar buvo tiesiog Stefanija. Kaip ir Džordanas buvo Džordanas. Visi jie. Džordanas Simpsonas. Džordanas Sent Kleras. Lordas Džordanas Sent Kleras. Stefanija beprotiškai mylėjo juos visus!

– Ne, tau aš esu tiesiog Stefa, – liūdnai patikino ji Džoją, tada sesuo pasitraukė, akivaizdžiai norėdama paerzinti Gideoną, kuris sustojo pasikalbėti su jųdviejų tėvais ir Mole Sent Kler.

Stefanija šypsodamasi apsižvalgė po sausakimšą Sent Klerų namų banketų salę, kurioje jos ir Džordano šeimos nariai smagiai bendravo tarpusavyje.

Ji atsigręžė į savo vyrą.

– Aš labai myliu tave, Džordanai, – tyliai pasakė jam.

Jis apkabino ją.

– Stefanija, aš mylėsiu tave amžinai, – karštai prisiekė.

Ji pasistiebė ant pirštų galų ir erzindama sušnibždėtų jam į ausį:

– Gal norėtumėte pasprukti ir asmeniškai apžiūrėti mano balto šilko nėriniuotus apatinius, lorde Sent Klerai?

Džordanas nusišypsojo.

– Jau maniau, kad niekada nepaprašysi, ledi Sent Kler!

Taip, ji amžinai bus su Džordanu – Stefanijai neįsivaizdavo, kad kas nors gali būti dar geriau...