Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

– Džoja, liaukis! – įsakmiai nutildė seserį Stefanija, nes žinojo – jeigu leistum, Džoja galėtų taip tęsti valandų valandas, pasiremdama tik prielaida, kad žmogus, su kuriuo ji kalba, turėtų tiksliai suvokti, apie ką ji kalba. Tačiau Stefanija nesuprato. – Pradėk iš pat pradžių ir galų gale man paaiškink, dėl ko Gideonas paskambino tau, atvyko pas tave į kontorą ir ko jam iš tavęs reikėjo.

Džoja nukėlė kojas nuo stalo, pasilenkė ir vėl prisipylė taurę raudonojo vyno.

– Tai nuostabu – žmogus ėmėsi bylos vos prieš kelias dienas ir sugebėjo viską išspręsti, mums net neprireikė eiti į teismą. Reikia pripažinti, kad darbas atliktas puikiai, – nenoromis žavėdamasi pridūrė ji.

– Džoja, aš vis tiek nesuprantu, ką tu čia tauški! – susierzinusi suaimanavo Stefanija.

– Viskas baigta, Stefa, – kantriai paaiškino sesuo. – Padedant privačiam sekliui Gideonui Sent Klerui pavyko nustatyti, kad Ričardas Niumanas iš tikrųjų buvo užmezgęs romaną su savo boso žmona. Aišku, tai nėra gera žinia Rozalindai... nei Ričardui Niumanui, nes jis neteks darbo, o ir jo santuoka sužlugs, bet dabar jau visiškai aišku, kad tu neturi su juo nieko bendra, – karštai pareiškė Džoja. – Ir už viską reikia dėkoti arogantiškajam Gideonui Sent Klerui.

Stefanijai apsvaigo galva. Ji negalėjo patikėti.

– Bet kodėl jis taip padarė? – pagaliau pajėgė išspausti.

– Dėl to, kad paprašė jo žavusis ir seksualusis brolis, dėl ko daugiau, – linksmai pranešė Džoja.

– Džordanas ?

– Ar jis turi ir daugiau žavingų ir seksualių brolių?

– Turi, – nedrąsiai patvirtino Stefanija, pagalvojusi apie šaltą gražuolį Lukaną Sent Klerą.

– Oho. – Jos sesuo kelias sekundes atrodė sumišusi. Bet Džoją ne taip lengva sutrikdyti, ji greitai atsitokėjo. – Na, šį kartą jo paprašė Džordanas Simpsonas.

Stefanija tebebuvo visiškai priblokšta.

– Ar tau Gideonas pasakė?

– Taip, ir dar daugiau, – nekantriai linktelėjo Džoja. –

Džordanas prieš dvi savaites leidosi paguldomas į privačią kliniką Los Andžele, jam atlikta dar viena ope­racija.

– Ar pavyko? – Stefanija negalėjo paslėpti nerimo balse.

– Kuo puikiausiai. – Džoja dar gurkštelėjo vyno. – Pasak Gideono, klubo sąnarys šiek tiek pasislinko... esu tikra, kad tu geriau už mane supranti, ką tai reiškia, – pridūrė ji. – Šiaip ar taip, galutinis rezultatas toks: Džordanas Simpsonas vėl stovi ant abiejų nepriekaištingo grožio kojų. Viskas einasi kaip per sviestą, jis jau sustiprėjo ir yra pasirengęs atlikti pagrindinį vaidmenį kino filme, kurio scenarijų parašė per pastaruosius šešis mėnesius.

Tai buvo pačios geriausios naujienos, geresnių Stefanija negalėjo nei norėti, nei tikėtis. Be to, paaiškėjo, ką Džordanas veikdavo Malberio dvare, užsidaręs savo kabinete...

Tačiau vis tiek liko neaišku, kodėl Džordanas paprašė savo brolio dvynio tarpininkauti ir padėti Stefanijai, netyčia įsipainiojusiai į bjaurias Niumanų skyrybas, nei kodėl Gideonas Sent Kleras elgiasi taip, kaip jam nebūdinga, ir su Džoja atvirai aptarinėjo savo brolio reikalus!

Ji atsistojo.

– Aš nesuprantu...

– Nejaugi? – Džoja supratingai pažvelgė į ją. – Stefanija, ar labai judu su Džordanu suartėjote per tas kelias dienas Malberio dvare?

Kelias pastarąsias savaites Stefanija atkakliai neleido sau net galvoti apie Džordaną, jau nekalbant apie kančias, kurioms save pasmerktų prisiminusi, kaip juodu mylėjosi. Ir kaip karštai ji myli jį. Bet Džordano prašymas, kad Gideonas įsikištų į Niumanų skyrybų bylą ir padėtų Stefanijai išsipainioti iš tų pinklių, buvo toks netikėtas, kad ji nežinojo, ką ir galvoti.

Nei ką jausti.

Jai reikėjo pasikalbėti su Džordanu. Jai reikėjo sužinoti, kodėl jis taip stengėsi ir paprašė brolio jai padėti, kai jam pačiam buvo ne pyragai. Ji privalėjo sužinoti, ar Džordanas paprasčiausiai stengėsi būti jai malonus, ar kažkokios kitos paskatos vertė jį taip pasielgti. O gal?..

Suskambėjo durų skambutis ir Stefanija susiraukė.

– Lauki svečių? – smalsiai paklausė Džoja.

– Ne, – atsakė Stefanija. – Tačiau bent jau žinau, kad tai ne Rozalinda Niuman atėjo manęs užgaulioti.

– Gal ji atėjo atsiprašyti? – liūdnai spėjo Džoja.

– Vargšė moteris. – Stefanija užjaučiamai palingavo galvą ir nuėjo atidaryti durų.

Tačiau kai atidariusi duris pamatė koridoriuje stovintį Džordaną, neteko žado. Po to, ką jai pasakė Džoja, šito jau buvo per daug... krūtinėje ir taip siautėjo jausmai, o tai buvo paskutinis lašas. Stefanija neatlaikė ir netikėtai pratrūko raudoti – garsiai, pasikūkčiodama!

Džordanas suraukęs antakius pagalvojo, kad visai ne tokios reakcijos tikėjosi, ir žengęs į priekį apkabino kūkčiojančią Stefaniją.

Jis net neįsivaizdavo, kaip bus sutiktas, kai jie daugiau negu dvi savaites nebuvo susitikę ir nesikalbėjo, bet šito neturėjo būti!

– Kas yra, Stefa? Ką jūs jai padarėte? – suraukusi antakius piktai paklausė mergina cinamonų spalvos plaukais, kai pasirodžiusi svetainės tarpduryje pamatė Džordano glėbyje kūkčiojančią Stefaniją. – Ar ką nors bloga sužinojai? – Ji nuskuodė prie Stefanijos. – Kas atsitiko? – žiūrėdama į Džordaną griežtai paklausė. – O Dieve! – atpažinusi jį ji išpūtė žalias akis.

Džordanas liūdnai nusišypsojo.

– Jūs tikriausiai Džoja. – Iš veido ji buvo labai panaši į Stefaniją, tik plaukai trumpai nukirpti, o ir apsirengusi oficialų kostiumėlį.

Šiek tiek apstulbusi ji linktelėjo galvą, bet akių nuo jo neatitraukė.

– Gal norėtumėte pabūti vieni?

– Ne!

– Taip! Taip , Stefanija, – tvirtai pareiškė Džordanas, stipriai spausdamas ją prie savęs, tarsi ji bandytų atsitraukti. – Malonu su jumis susipažinti, – draugiškai tarė jis Džojai žvilgtelėjęs Stefanijai virš galvos.

– Ir man malonu, – tyliai sumurmėjo Džoja. – Paskambink man, Stefa.

Atrodė, ji negali liautis spoksojusi į Džordaną, nenuleido nuo jo akių net atsainiai bučiuodama seseriai į skruostą, o tada neskubėdama išėjo.

Likusi su Džordanu viena Stefanija jautėsi gerokai apsikvailinusi, kad taip sureagavo jį pamačiusi. Ką, po galais, jis pagalvojo apie ją? Kad pratrūko ašaromis dėl to, jog aptiko jį stovintį ant savo namų slenksčio?

Stefanija paskubomis nusišluostė nuo skruostų ašaras ir atsitiesė.

– Džordanai, ką tu čia veiki? – atsitraukusi nuo jo paklausė. – Abejoju, ar tau iš viso reikėjo skristi į Angliją, juk neseniai buvai operuotas, – nerimaudama pridūrė.

Stefanija pirmą kartą įdėmiai pažvelgė į jį ir jai užgniaužė kvapą. Džordano plaukai dabar buvo trumpesni, nei ji prisiminė, paprastai, bet stilingai apkirpti, o tai galėjo padaryti tik brangiai kainuojantis profesionalas. Jo veidas nebebuvo paniuręs ir įsitempęs. Atrodė, kad paakiuose ir aplink burną sumažėjo raukšlių, smakras neseniai nuskustas, jo viduryje matyti žavi duobutė. Auksaspalvės akys buvo giedros ir skvarbios, jis atlaidžiai atlaikė jos žvilgsnį. Atrodė stiprus ir sveikas su dizainerių siūtu tamsiai pilkos spalvos švarku ant juodų marškinių ir juodomis kelnėmis. Ir nebeturėjo lazdos...

– Operacija pavyko, – apsidžiaugė Stefanija.

Džordanas plačiai nusišypsojo.

– Taip, pavyko. Ir dėl to turiu dėkoti tau, – dusliu balsu pridūrė jis.

Stefanija susiraukė.

– Aš nieko nepadariau.

– Tu nuolat man sakei, kad esu verksnys ir tikras pusgalvis, raginai iš naujo išsitirti koją, – tyliai priminė Džordanas. – Ar neketini pakviesti manęs vidun, Stefanija? O gal aš pasidariau tau toks nemalonus, kad laikysi koridoriuje?