Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

– Ji dabar rūpinasi šiuo reikalu.

– Nepakankamai rezultatyviai, sprendžiant iš tavo nervinės būsenos!

Sunerimusi Stefanija atsitraukė.

– Tai tik skambučiai, tas asmuo niekada nieko nesako, Džordanai. Ji... jie galiausiai pavargs ir liausis.

– Ji? – Džordanui tai neprasprūdo pro ausis.

– Jis. Ji... – Stefanija susiraukė susierzinusi dėl tokio jo įžvalgumo. – Argi svarbu, kokios lyties žmonės man skambina?

– Nesvarbu, – sutiko Džordanas. – Nebent tu žinai , kas skambina.

– O kodėl tu manai, kad aš galiu žinoti?

– Pati ir paaiškink, – pasakė Džordanas.

Vakar vakare jis baisiai įsiuto sužinojęs, kad Stefanija, jo net neperspėjusi, išvyko iš Sent Klerų namų. Taip įsiuto, jog nusprendė geriau atidėti vizitą ir aplankyti ją rytoj – tikėjosi, kad per naktį pyktis atslūgs. Tačiau pabendravęs su ja kelias minutes Džordanas suprato: dvylikos valandų delsimas buvo beprasmis laiko švaistymas!

– Stefanija! – griežtai paragino jis.

Piktai dėbtelėjusi į jį Stefanija dar stipriau sugniaužė rankas.

– Tai ne tavo reikalas, Džordanai.

– Dabar jau mano reikalas, – nė nemanė nusileisti jis.

Stefanija papurtė galvą.

– Tu neturi teisės ateiti čia ir klausinėti apie mano asmeninį gyvenimą.

– Atsiduodama man tu suteikei tokią teisę, – tiesiai šviesiai pareiškė jis.

Stefanija aiktelėjo, jos skruostai nuraudo.

– Tavo pastaba visiškai nepateisinama, Džordanai!

Džordanas numetė lazdą ant sofos ir palinkęs sugriebė ją už rankų.

– Tavo išvykimas vakar neatsisveikinus su manimi taip pat buvo visiškai nepateisinamas! – Jis piktai žvelgė į ją. – Kaip tu manai aš jaučiausi, Stefanija? – Jo balsas sušvelnėjo. – Aš suprantu, vakar vakare tu jauteisi sutrikusi, bet tai vis tiek ne pasiteisinimas, kad išėjai nieko daugiau man nepaaiškinusi.

– Pats faktas, jog išvykau, turėjo būti gana iškalbingas, – supykusi atšovė ji.

Džordanas išblyško, paleidęs ją susvirduliavo ir žengtelėjo atatupstas.

– Ar tokiu būdu leidai man suprasti, kad mūsų santykiai nesitęs?

– Tarp mūsų nėra jokių santykių, Džordanai, – jausmingai pareiškė Stefanija. – Tu iš pat pradžių pasakei, kad tik žaidi su manimi...

– Kodėl ieškai visokių pasiteisinimų? – susierzinęs paklausė jis. – Ar dėl to vaikino Ričardo?

– Juk jau sakiau, kad ne dėl jo! – atkakliai tvirtino ji.

– Tai dėl ko tada?

– Tu esi Džordanas Simpsonas! – atkirto Stefanija.

Jis įtariai nužvelgė ją.

– Na ir kas?

– Ogi tas, kad aš daugybę metų ėjau dėl tavęs iš proto!

– Ėjai iš proto? – tyliai perklausė Džordanas.

– Taip, – susidrovėjusi patvirtino Stefanija. – Džordanai, pažiūrėk į mano vaizdajuosčių kolekciją. – Ji mostelėjo į spintelę šalia plačiaekranio televizoriaus. – Aš turiu įrašus visų filmų, kuriuose tu vaidinai. Bet pirmiausia tempdavau savo seserį į kino teatrą, norėdavau kuo greičiau juos pamatyti. Jei norėdavau maloniai praleisti vakarą namie, pasileisdavau kurią nors vaizdajuostę su filmu, kuriame tu vaidinai, ir porą valandų alpėdavau dėl tavęs!

Džordanas stipriai sukando dantis, jo įsitempusiame skruoste tvinkčiojo nervas.

– Tai tu ėjai iš proto tik dėl Džordano Simpsono?

Na, iš tikrųjų viskas ne visai taip! Gal Stefanija ir buvo netekusi galvos dėl Simpsono. Bet įsimylėjo ji tikrai Džordaną Sent Klerą. Vyrą, tokį nepanašų į lipšnų, žavingą ir rafinuotą Džordano Simpsono filmų herojų...

Tačiau to Stefanija niekam neketino prisipažinti, ypač pačiam Džordanui!

– Taip, – kategoriškai pareiškė ji. – Man labai gaila, Džordanai. – Ji suvirpėjo pamačiusi, kaip paniuro jo veidas. – Aš tiesiog... aš stengiausi neįsivelti į artimus santykius su tavimi. Juk sakiau, kad tai prasta mintis. Kaip matai, aš jau seniai svajojau apie tave, o kai vakar atsidūriau su tavimi lovoje...

– Daugiau gali nieko nesakyti, – susierzinęs šiurkščiai nutraukė Džordanas, jo auksaspalvės akys buvo panašios į kietą metalą. Atrodė įpykęs. – Kažkodėl man nė į galvą neatėjo, kad esi kino žvaigždžių garbintoja...

– Aš nenuėjau taip toli, – pasipiktino Stefanija.

– Būtum nuėjusi, – šaltai atkirto Džordanas. – Gailiuosi, kad mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, kai aš atrodau ir jaučiuosi ne per geriausiai, – pašaipiai pridūrė ir pasilenkęs paėmė lazdą. – Akivaizdu, jog visai neatitinku tavo susikurto herojaus paveikslo!

Stefanijai buvo sunku tęsti pokalbį. Tiesiog neįmanoma .

Ji mylėjo šį vyrą. Ne Džordaną Simpsoną. Net ne Džordaną Sent Klerą. O vyrą, šiuo metu stovintį priešais ją. Vyrą, kuris Malberio dvaro namelyje sugebėjo ją erzinti, nors nuolat kentė nepakeliamus skausmus. Vyrą, kuris vakar ją pamylėjo, ir pamylėjo taip aistringai, kad ji niekada nepajėgs to užmiršti. Niekada nenorės to užmiršti. Kaip niekada nenorės užmiršti Džordano...

Ji troško, kad viskas būtų kitaip. Kad ji galėtų Džordanui paaiškinti apie Ričardą Niumaną, pasakyti jam tiesą ir išgirsti iš jo, jog jis ja tiki. Ir taip pat ją myli. Tačiau Džordanas jos nemyli ir niekada nemylės. Galų gale juk jis pasimylėjo su ja tik norėdamas įsitikinti dar tebegeidžiąs moters.

Taigi Stefanijai neliko nieko kito, kaip sukaupti visas jėgas ir pasistengti išsaugoti savigarbos likučius.

– Aš neturiu tau jokių priekaištų. – Ji truktelėjo pečiais.

Džordanas kietai suspaudė lūpas, paskui įžūliai pareiškė:

– Aš tau taip pat neturiu.

Stefanija pajuto, kaip įkaito skruostai.

– Tada... – supykusi pradėjo ji, bet tuoj nutilo, nes suskambėjo durų skambutis. – Gal čia kas nors iš telefonų kompanijos.

– Nemanau, kad jie atvyksta į namus, kai reikia pakeisti numerį, – suabejojo Džordanas.

Stefanija manė taip pat. Todėl visai nenorėjo atidaryti durų...

Džordanas susivokė, kad šiuo metu yra įpykęs netgi daug labiau nei vakar vakare! Niršo ir buvo labai nusivylęs, kad Stefanija, kaip ir dauguma kitų moterų, su kuriomis jis susitikinėjo, žavisi juo kaip aktoriumi, o ne kaip vyru, nors jis to tetroško.

Nuo tada, kai būdamas vienuolikos metų suvaidino mokyklos spektaklyje, Džordanas svajojo tapti profesionaliu aktoriumi. Todėl nusprendė mokytis vaidybos studijoje, o ne universitete. Kelerius metus vaidino teatre Anglijoje, o prieš dešimt metų sulaukė pasiūlymo iš Jungtinių Valstijų sukurti vaidmenį kine.

Jis mėgavosi savo sėkminga karjera. Mėgavosi savo gyvenimo būdu. Garsenybės šlove. Bet tokia jo padėtis turėjo vieną trūkumą – moterys susižavėdavo Džordanu Simpsonu, o ne Džordanu Sent Kleru, deja, ir Stefanija nebuvo išimtis...

Džordanas sunkiai atsiduso.

– Man metas eiti... – Jis susiraukė, nes vėl suskambėjo durų skambutis, šį kartą ilgiau ir šiek tiek atkak­liau. – Ar neisi pažiūrėti, kas atėjo? – paklausė jis, kai Stefanija nekreipė dėmesio į nepaliaujamą skambinimą.

– Maniau, kad tau svarbu užbaigti mūsų pokalbį?

Džordanas prisimerkęs žiūrėjo į ją, dar kartą atkreipė dėmesį į jos išblyškusius skruostus ir nepatiklų žvilgsnį.

– Kaip suprantu, mes jau baigėme.

Ji gyvai nusišypsojo nieko nereiškiančia šypsena.

– Šįryt aš nenusiteikusi priimti daugiau svečių.

Džordanas piktai dėbtelėjo į ją – suprato, kad ji specialiai nenori atidaryti durų.

– Stefanija, kas, po velnių, čia dedasi?

– Nieko, – skubiai atsakė ji.