Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Jis dar labiau supyko.

– Aš netikiu tavimi.

Stefanija išpūtė akis.

– Aš neprivalau tau nieko aiškinti...

– Tu teisi, neprivalai, – sutiko Džordanas, apsigręžė ir nušlubčiojo prie durų. – Gal tavo svečias bus šiek tiek atviresnis?

– Nereikia, Džordanai...

Anksčiau, nei Stefanija suvokė, ką jis ketina daryti, Džordanas pravėrė duris ir niūriai įsispoksojo į moterį, stovinčią koridoriuje.

Stefanija taip atkakliai išsisukinėjo, kad jis tikėjosi, jog jos svečias bus vyras. Galbūt Ričardas, su kuriuo jis labai troško susipažinti...

Tačiau koridoriuje stovėjo aukšta, šviesiaplaukė, maždaug keturiasdešimties metų moteris. Piktai blykčiodama mėlynomis akimis ji pažvelgė pro Džordaną į Stefaniją – buvo aiškiai matyti, jog ji nelabai draugiškai nusiteikusi Stefanijos atžvilgiu!

Moteris su panieka nužvelgė Džordaną, jos žvilgsnis užkliuvo už lazdos.

– Dar vienas, Stefanija? – užgauliai paklausė moteris.

– Aš...

– Koks dar vienas? – pareikalavo paaiškinti Džordanas.

– Gal jūs dar nežinote, bet Stefanija įpratusi užmegzti meilės romanus su savo pacientais, – pasakė moteris. – Pirma buvo mano vyras, o dabar jūs!

Stefanijai tai buvo blogiausias košmaras!

Tai, kad Rozalinda Niuman stovi prie durų, gana blogai, bet išgirsti ją sakančią šiuos baisius kaltinimus prie Džordano – dar blogiau.

Stefanija žengė į priekį.

– Rozalinda, jūs nesveika...

– Ačiū, esu visiškai sveika! – paniekinamai atšovė vyresnė moteris.

Paskutiniai keli emocinio sąmyšio mėnesiai, kuriuos išgyveno irstant santuokai, Rozalindai buvo ne į naudą, ji atrodė gerokai sulysusi, veidas pavargęs, susenęs, palyginti su tuo, kaip atrodė prieš tris mėnesius, kai Stefanija sutiko ją pirmą kartą.

– Bent jau tokia sveika, kokia galiu būti, kai tu pavogei iš manęs vyrą! – piktai iškošė Rozalinda. – Ar Ričardas žino apie jį ? – Ji dėbtelėjo į Džordaną.

Stefanija nedrįso net pažvelgti į Džordaną, nenorėjo pamatyti, kokias išvadas jis padarė iš šio pokalbio. Todėl apėjo aplink jį ir atsistojo priešais Rozalindą. Nors Džordanui vargiai ar liko kokių nors abejonių, kuo ši moteris ją kaltina!

– Nėra ką žinoti, Rozalinda, – raminamai tarė Stefanija. – O jeigu ir būtų, tai tikrai ne Ričardo reikalas. Paskutinį kartą sakau: aš neturiu ir niekada neturėjau meilės romano su tavo vyru. Taip, jis buvo mano pacientas, bet tik tokie ir buvo mūsų santykiai.

Viešnia piktai primerkė mėlynas akis.

– Aš netikiu tavim.

– Aš žinau, kad netiki. – Stefanija sunkiai atsiduso. – Ir tikrai labai dėl to apgailestauju. Bet tai tikra tiesa.

Rozalinda pakėlė rankas ir užlenkė pirštus, tarsi rengtųsi kirsti nagais.

– Tu esi niekas, apgailėtina santuokų griovėja...

– Aš taip nemanau! – Džordanas pakėlė lazdą ir atrėmė ataką, nes Rozalinda bandė nagais perdrėksti Stefanijai veidą. – Išeikite, – griežtai paliepė jis ir gindamas atsistojo priešais smarkiai sukrėstą Stefaniją.

– Aš dar nebaigiau...

– O ne, jau baigėte, – pareiškė Džordanas. – Jeigu tikrai norite sužinoti, kas sugriovė jūsų santuoką, siūlau pasižiūrėti į veidrodį, – tiesmukai pasiūlė jis.

– Kaip jūs drįstate?.. – pratrūko Rozalinda, bet staiga nutilo ir pažvelgė į jį tarsi tik dabar pamačiusi. – Ar aš jus pažįstu?

– Ačiū Dievui, ne! – karštai atrėžė jis.

– Jūs man atrodote labai pažįstamas...

Džordano lūpos persikreipė.

– Man taip dažnai sako.

Moteris apstulbusi sumirksėjo.

– Ar judu... pora?

Džordanas net nedvejojo.

– Taip.

– Tada aš... aš nieko nesuprantu... – Rozalinda atrodė jau daug mažiau pasitikinti savimi. – O kaip Ričardas? – Ji suraukė antakius ir pažiūrėjo į Stefaniją.

– Stefanija jums jau sakė, kad neturi ir niekada neturėjo meilės romano su jūsų vyru, – pakartojo Džordanas.

– Aš... Bet aš dėl jos su juo skiriuosi!

– Apgailestauju, – susiraukė Džordanas. – Man regis, jūs apsirikote manydama, kad Stefanija jam ką nors jaučia. O dabar, jeigu neprieštarautumėte?.. – Jis atsargiai stūmė lazda neprašytą viešnią atbulą, kol ji vėl atsidūrė koridoriuje. – Patariu jums daugiau čia nesirodyti ir netrukdyti Stefanijai, – pasakė jis.

Atrodė, pyktis užleido vietą sumišimui, Rozalinda jau nebebuvo tikra, kaip čia atsidūrė.

– Aš manau, kad jums reikia specialisto pagalbos, kol dar ko nors nesužeidėte, – ramiai pridūrė Džordanas.

– Aš... Taip. – Ji nusigręžė.

– Rozalinda...

– Tegul ji eina, Stefanija! – greitai paliepė Džordanas, kai ji pajudėjo, tarsi norėdama sekti paskui Rozalindą. – Po galais, leisk jai išeiti išlaikius bent kruopelę savigarbos.

Stefanija staiga sustojo, pažvelgė į Džordaną ir pamačiusi gražių auksaspalvių jo akių išraišką neteko žado.

Nors jis ką tik ją apgynė, žodžiais ir veiksmais, buvo aišku: Džordanas abejoja, ar ji tikrai nekalta dėl žlungančios Rozalindos santuokos...

Dvyliktas skyrius

– Ar tai ji skambinėja?

Stefanija svirduliuodama sugrįžo į butą, nuėjo į virtuvę ir automatiškais judesiais išsivirė kavos. Aišku, kai prieš kelias sekundes išgirdo trinktelint savo buto duris, ji nesuabejojo, kad Džordanas pasinaudojo proga ir išėjo. Vis dėlto ji buvo neteisi...

Atsigręžusi ji pažvelgė į jį, stovintį raudonais ir baltais tonais dekoruotos jos virtuvės tarpduryje, sunkiai pasirėmusį lazda, o jo auksaspalvių akių išraišką slėpė nuleisti vokai.

– Taip, – nuvargusi patvirtino ji.

Džordanas linktelėjo.

– Kadangi į paskutinį skambutį atsiliepė vyriškis, tai buvo rimta priežastis apsispręsti ir atsilyginti tau asmeniškai apsilankius?

– Tikriausiai, nes Niumanų namas yra maždaug už pusės mylios. – Stefanija atsiduso. – Bent jau Rozalinda gyvena maždaug už pusės mylios, – pridūrė ji. – Man regis, Ričardas prieš kelias savaites nusipirko butą ir persikėlė į jį.

– Bet nesi tuo tikra?

Stefanija nusivylusi sugriežė dantimis, kad apsunkino padėtį, kuri jau ir prieš pasirodant Rozalindai buvo ganėtinai kebli.

– Paklausyk, Džordanai, aš suprantu, kaip negražiai visa tai atrodo... ypač po to, kas prieš kelias dienas įvyko tarp mūsų, bet...

– Nemanau, kad sunkumai, kuriuos tu šiuo metu patiri dėl Rozalindos Niuman, turi ką nors bendra su tuo, kas įvyko tarp mūsų, – pareiškė Džordanas.

Stefanija įtariai pažvelgė į jį.

– Nemanai?

Džordanas gūžtelėjo pečiais.

– Tu jau įtikinai mane, kad mūsų tarpusavio santykiai nuėjo taip toli dėl tavo ilgalaikės aistros Džordanui Simpsonui, – šaltai priminė jis. – Iš to galima daryti išvadą, jog abu šie atvejai visiškai nepanašūs.

– Tu taip pat buvai mano pacientas...

– Ko gero, abu galime pripažinti, kad tu taip ir neužmezgei su manimi darbo santykių, – lėtai nutęsė Džordanas.

– Bet aš vis tiek neturėjau romano su Ričardu Niumanu.

Jis išlenkė tamsius antakius.

– Ar aš sakiau, kad turėjai?

– Tu nesakei, tačiau sakė Rozalinda! – Stefanijai užkaito skruostai, kai pagalvojo apie kaltinimus, kuriuos Džordano akivaizdoje pateikė ta moteris.

Jis gūžtelėjo pečiais ir nuėjęs į virtuvę atsisėdo ant kėdės prie virtuvės baro.

– Man regis, galima tvirtinti, kad ši vargšė moteris dėl savo irstančios santuokos jaučiasi emociškai šiek tiek išmušta iš vėžių. – Džordanas sučiaupė lūpas ir patylėjo. – Todėl ir ieško, ką galėtų apkaltinti dėl savo nesėkmių.