Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Stefanija dvejodama žvelgė į jį.

– Ar tu iš tikrųjų patikėjai, kai pasakiau, kad neturėjau romano su Ričardu Niumanu?

– O turėjau netikėti?

Na, žinoma, Džordanas turėjo patikėti, nes tai tiesa! Tik Stefanija to nesitikėjo...

– Aš tikrai manau, kad Rozalinda teisi galvodama, jog Ričardas su kažkuo yra užmezgęs romaną.

– Tik ne su tavimi?

Stefanija išsiviepė.

– Ne.

Ankstesnis Džordano pyktis išsisklaidė jam susidūrus su Stefaniją slegiančiomis rimtesnėmis problemomis. Buvo gaila ir Rozalindos Niuman, nes tos moters elgesys rodė, jog ji jau beveik palūžusi emociškai. Ir nedaug trūksta, kad neatlaikytų.

– Hmm... kodėl tau neįpylus mums abiem kavos? – švelniai paragino Džordanas. – O tada galėsi atvirai papasakoti, kodėl manai, kad Niumanas turi romaną, bet be jokio sąžinės graužimo leidžia savo žmonai išlieti pyktį ant nekalto žmogaus galvos.

– Esu įsitikinusi, kad tau neverta jaudintis dėl mano problemų...

– Tikriausiai dėl to, jog turiu į valias savų? – pertraukė ją Džordanas.

– Aš ne tai turėjau omenyje!

– Stefanija, geriau įpilk kavos ir leisk man pačiam nuspręsti, dėl ko man jaudintis, o dėl ko ne, – tiesiai išrėžė jis ir patogiau įsitaisė ant kėdės prie baro.

Atrodė, kad Stefanija vis dar dvejoja, bet vis tiek įpylė du puodelius kavos, pastatė juos ant stalviršio, padėjo pieno ir cukraus, tada atsisėdo priešais Džordaną.

– Ką nori sužinoti?

– Viską.

Kaip Džordanas suprato, viskas prasidėjo gana nekaltai. Ričardas Niumanas papuolė į automobilio avariją, o kai išėjo iš ligoninės, jam prireikė fizioterapeuto, galinčio kasdien atvažiuoti pas jį į namus, pagalbos. Kai jis atgavo jėgas ir jau daug geriau galėjo judėti, sugrįžo į darbą Sityje, o procedūrų skaičių sumažino iki trijų per savaitę – dabar jau pats atvažiuodavo į mažą privatų Stefanijos gydymo kabinetą.

– Nesunku atspėti, – mestelėjo Džordanas. – Tada prasidėjo nemalonumai, tiesa?

Stefanija sunkiai atsiduso.

– Atrodo, Rozalinda ir Ričardo viršininkas manė, kad jam atliekamos procedūros penkis kartus per savaitę antroje dienos pusėje.

– Vadinasi, kitas dvi dienas jis su kažkuo susitikinėjo?

– Aš tik įtariu, kad jis taip darė, – droviai linktelėjo Stefanija. – Bet susitikinėjo tikrai ne su manimi.

– Aš jau sakiau, kad tikiu tavimi, Stefanija, – priminė Džordanas.

Ji suraukė antakius.

– Bet kodėl?

Įdomus klausimas, liūdnai pripažino Džordanas. Įdomus, bet visiškai nereikalingas, nes Stefanija jį tikino, kad jis domino ją tik kaip aktorius!

– Stefanija, gal tu ir turi trūkumų, bet nemanau, kad esi nesąžininga, – pasakė jis ir paėmęs lazdą staiga atsistojo. – Tikiuosi, kad tai, kas čia ką tik įvyko, išeis tau į naudą.

Ji atrodė sunerimusi.

– Tu išeini?

Džordanas priverstinai nusišypsojo.

– Nebent manai, kad mudu turime ką pasakyti vienas kitam...

Ne, Stefanija buvo beveik tikra, jog jie neturi ką pasakyti vienas kitam, kad sumažintų tarp jų esančią ir nuolat platėjančią prarają. Ji tikrai niekaip negali įtikinti jo pasilikti. Jeigu jis būtų ją įsimylėjęs taip, kaip ji myli jį...

– Neturime, – ryžtingai pasakė ji.

– Aš taip ir maniau.

Taip bus geriau, tikino save Stefanija lydėdama jį iki durų. Žinoma, ne mažiau skausminga, vis dėlto ji bent jau galėjo dar kartą, nors ir trumpai, pamatyti Džordaną.

– Dėkoju, kad išklausei mane, – liūdnai pasakė ji atidariusi duris. – Man palengvėjo.

Džordanas atsigręžė į ją.

– Užsisakiau bilietą rytdienos skrydžiui į Jungtines Valstijas.

Stefanija išpūtė akis, pajuto, kaip jai suspaudė širdį.

– Užsisakei?

Džordanas ironiškai nusišypsojo.

– Nusprendžiau paklausyti tavo patarimo ir Los Andžele susitikti su savo gydytoju.

– Labai džiaugiuosi! – Ji šiltai nusišypsojo.

Džordanas liūdnai šyptelėjo.

– Galėjai bent pabandyti neatrodyti tokia patenkinta, kai sužinojai apie mano išvykimą.

Kaip moteris, beprotiškai jį įsimylėjusi, Stefanija, žinoma, visai neapsidžiaugė sužinojusi, jog jis rytoj išvyksta iš Anglijos. Grįžta į Los Andželą, į ankstesnį savo gyvenimą, kur vėl susitikinės su tokiomis moterimis kaip gražuolė Krista Mur.

Bet kaip fizioterapeutė ji negalėjo nesidžiaugti dėl Džordano apsisprendimo grįžti į Ameriką ir kreiptis pagalbos į specialistą – Stefanija buvo įsitikinusi, kad jam to reikia, nors Džordanas kategoriškai atsisakė priimti tokią pagalbą iš jos ar kokio kito žmogaus.

– Aš džiaugiuosi, nes suprantu: toks tavo sprendimas yra teisingas žingsnis, – išsisukinėdama atsakė ji.

– Tikiuosi, kad esi teisi, – mįslingai pasakė jis, tada dar pažvelgė skvarbiu žvilgsniu ir apsigręžęs išėjo.

Stefanija žinojo: profesiniu požiūriu ji yra teisi.

Tačiau ji buvo dar ir moteris, todėl jautė: jai iš lėto plyšta širdis matant, kaip Džordanas palieka ją visiems laikams...

– Vyno! Man žūtbūt reikia vyno! – sunkiai išspaudė Džoja, iš nuovargio susmukusi ant Stefanijos sofos ir susikėlusi apautas kojas ant šviesiai rudo stalviršio.

Prieš eidama į virtuvę paimti butelio raudonojo vyno ir dviejų taurių, Stefanija susierzinusi pažvelgė į savo seserį dvynę. Jiedvi buvo įpratusios vieną vakarą per savaitę praleisti kartu, tada pasakodavo viena kitai apie savo gyvenimą. Nepasakytum, kad Stefanija būtų galėjusi daug papasakoti Džojai. Dvi pastarąsias savaites ji dirbo, dirbo ir tik dirbo. Griebdavosi bet kokio darbo, beprasmiškai stengdamasi išstumti Džordaną iš minčių.

– Sunki diena? – pasidomėjo ji, atsisėdusi į krėslą priešais Džoją.

Sesuo neatsakė, pirma išgėrė pusę taurės vyno. Kaip visada, ji vilkėjo vieną iš savo klasikinių kostiumėlių, šį kartą rudos spalvos – taip visada rengdavosi eidama į darbą, po švarku buvo matyti kreminės spalvos šilko palaidinė, veidas nepriekaištingai padažytas, o trumpi cinamonų spalvos plaukai glotniai sušukuoti.

– Tik popietė. Prakeiktas vyras! – jausmingai sumurmėjo Džoja.

– Koks vyras? – Stefanija nesusilaikė ir nusikvatojo matydama susierzinusį sesers veidą.

– Gideonas Sent Kleras, – piktai dėbtelėjo į ją Džoja. – Tikriausiai nėra labiau už jį pasipūtusio, arogantiško...

– Mano Gideonas Sent Kleras? – įsitempusi ir palinkusi į priekį staigiai perklausė Stefanija.

Džoja suprunkštė.

– Na, aš nedrįsčiau to tvirtinti, sese.

– Tu tikrai žinai, ką aš turiu omenyje! – Stefanija net drebėjo iš nekantrumo. – Aš nemaniau, kad šiais laikais tokie kaip Gideonas apskritai dirba teismo salėje.

– Ačiū Dievui, jis nedirbo. – Džoja krūptelėjo vien pagalvojusi, kad taip galėjo atsitikti. – Jis paskambino, pasiprašė priimamas ir atvyko pas mane į kontorą. Turiu pasakyti, Stefa, kad tu turi labai įtakingų draugų. – Ji nurijo dar vieną gurkšnį taip trokštamo vyno. – Gideonas Sent Kleras tikrai gali įvaryti baimės. Atrodo toks velniškai šaltas, kad net keista, kaip ant jo dar nekabo varvekliai! Tačiau jam pasisekė tai, kas man nepavyko, – nenorom pridūrė ji. – Todėl manau, kad jis negali būti toks jau blogas...

– Džoja, grįžkime prie to, ką tu visai neseniai pasakei, gerai? – Stefanija pagaliau atsikvošėjo nuo šoko, kad Džoja buvo susitikusi su Gideonu. – Pirmiausia, vargu ar aš galėčiau Gideoną Sent Klerą pavadinti savo draugu...

– Tai gal jis tiesiog tavęs geidžia? – lengvabūdiškai pertraukė ją sesuo. – Šiaip ar taip, tas vyras užbaigė darbą, ir tik tai iš tikrųjų...