Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

– Brangiausias Dieve! – Džordano nugara išlinko nuo pirmojo karšto mažo jos liežuvio lyžtelėjimo per kraujo pritvinkusį jo vyriškumą, o kai ji liežuvio galiuku lėtai perbraukė per visą penio ilgį, nuo apačios iki viršaus, gašliai apsukdama liežuviu aplink galvutę ir nenustodama jo glamonėti rankomis, jis abiem rankomis įsitvėrė į paklodę.

Stefanija nesiliovė, vis glamonėjo, laižė ir sukiojo liežuviu, sukeldama Džordano viduje nepakeliamą įtampą. Bet ne tokią nepakeliamą, kad trokštų, jog ji liautųsi!

– Stefanija... – skausmingai sudejavo jis, kai ji pagaliau apžiojo jį savo karšta burna, privesdama iki beprotybės ribos. Jeigu ir toliau taip bus, jis visiškai pames galvą!

Stefanija atrodė šiek tiek apstulbusi, kai Džordanas atsisėdęs suėmė ją už pečių ir švelniai atstūmė nuo savęs.

– Nežiūrėk taip į mane, – sumurmėjo jis ir užsikėlė ją ant savęs taip, kad ji apžergė jį. Džordanas gulėjo aukštielninkas, o jo penis rėmėsi į drėgną įkaitusį jos moteriškumo centrą. – Aš trokštu atsidurti tavyje, Stefanija, – dusliai suaimanavo jis maldaujamu balsu. – Giliai tavyje. – Žiūrėdamas į akis jis įėjo į ją, judėjo labai lėtai ir švelniai.

Stefanija aiktelėjo pajutusi, kaip ji įsitempė prisitaikydama prie jo dydžio. Jos kūnas virpėjo, įsikibusi rankomis jam į pečius ji bandė išlaikyti pusiausvyrą, paskui nusileido ant jo storo ilgo penio ir priėmė jį visą iki pat galo.

– Kaip gera... – Džordano akys tamsoje spindėjo auksu, jis suėmė delnais ją už klubų. – Deja, man regis, tau teks atlikti visą sunkiausią darbą, Stefanija.

Jos skruostai liepsnojo, kvėpavimas trūkčiojo – pradėjo judėti iš pradžių lėtai, o paskui vis energingiau ir greičiau. Džordanas delnais apglėbė jos krūtis, nykščiu ir smiliumi glamonėjo spenelius. Jis sukinėjo ir spaudė juos sustiprindamas malonumą, pulsuojantį giliai jai tarp šlaunų ir vedantį prie beprotybės ribos.

Ji judėjo vis stipriau ir greičiau, kol pajuto, kaip Džordano varpa viduje dar labiau sustandėjo, jis priartėjo prie orgazmo. Sulaikiusi kvapą ji aiktelėjo, kai jis ištiesė ranką ir tarp garbanėlių pirštais suradęs išbrinkusį pumpurėlį paglostė jį, užsviesdamas ją ant aukštos malonumo bangos. Tuo pat metu ji išgirdo jį sušunkant, bet apsižergusi judėjo toliau, kol jo įkaitęs, tvinkčiojantis penis išliejo sėklą paskandindamas juos abu malonumo jūroje.

Galiausiai Stefanija nuvargusi susmuko Džordanui ant krūtinės, jos pulsas tvinkčiojo it paklaikęs, o kvėpavimas trūkčiojo. Džordanas apkabino ją ir ji pajuto, kaip švelniai jis suglostė jai už nugaros išsiplaiksčiusias ugniaspalves garbanas.

– Dėkoju.

Pakėlusi galvą Stefanija pašaipiai pažvelgė į jį.

– Argi ne aš turėčiau tau padėkoti?

Džordanas nusišypsojo.

– Tikriausiai mudu abu patyrėme malonumą?

Malonumą... O Dieve, malonumą! Stefanija dar niekada to nebuvo patyrusi. Tų kelių atsitiktinių bandymų universitete, kai ji bandė pažinti fizinę sekso pusę, neverta net mėginti lyginti su tuo, ką ji jautė mylėdamasi su Džordanu. Su stebuklu, kad vis dar jautė jį savyje.

Bėda ta, jog tai niekada neturėjo įvykti.

Ji buvo fizioterapeutė, Lukanas Sent Kleras pasamdė ją tikėdamasis, kad ji padės Džordanui iki galo pagydyti sužalotą koją; jis tikrai nesamdė jos permiegoti su jo broliu!

Vis dėlto ji pergulėjo su juo. Miegojo su juo. Mylėjosi su juo.

– Liaukis! – griežtai paliepė Džordanas supratęs, kodėl Stefanija staiga nuliūdo.

– Aš negaliu, – sudejavo ji.

– Stefanija...

– Man reikia į vonią. – Ji nusuko žvilgsnį ir atsargiai pasikėlė į viršų paleisdama jį, tada persirito į kitą lovos pusę, atsistojo ir susirinko nuo grindų drabužius. Laikė juos prieš save tarsi skydą. – Man regis, kad būtų geriau... mums abiem būtų geriau, jei išeitum į savo miegamąjį, kol aš grįšiu.

Ji net nenumanė, kaip gražiai atrodo stovėdama nuoga ir laikydama prieš save kelias drapanas, kad prisidengtų nuogumą. Jos plaukai – tarsi raudono aukso raizginys krito ant grakščių pečių, jos akys vis dar geidulingos nuo ką tik patirto orgazmo, o lūpos vis dar pabrinkusios nuo jųdviejų aistringų bučinių.

Tačiau iš Stefanijos elgesio Džordanas suprato, kad ji gailisi to, kas tarp jų įvyko. Gal dėl to vyruko Ričardo?

Jis atsisėdo ant lovos krašto ir iškart koją pervėrė aštrus, tiesiog bjaurus skausmas.

– Stefanija, mums reikia apie tai pasikalbėti...

– Nėra apie ką kalbėti! – Jos žalios akys blykstelėjo. – To neturėjo nutikti, Džordanai. – Ji dar stipriau prispaudė prie savęs drabužius.

Jis pašaipiai nusišypsojo.

– Ko gero, tuoj pasakysi: Tai buvo klaida .

– Tai buvo klaida! – Įniršusi ji pervėrė jį piktu žvilgsniu.

Džordanas atsiduso.

– Paklausyk, aš suprantu, kad tu susierzinusi...

– Susierzinusi? – pakartojo Stefanija. – Aš jaučiuosi priblokšta!

– Mes galime apie tai pasikalbėti...

– Ne, negalime, – atšovė ji. – Aš negaliu čia pasilikti. Turiu dingti iš čia. Man labai gaila, bet po to, kas tarp mūsų nutiko, negalėsiu tau padėti...

– Tu jau padėjai man, Stefanija, – šiurkštokai pertraukė ją Džordanas. – Nė pati įsivaizduoji, kaip padėjai.

Ji ūmai sustingo.

– Atsigulusi su tavimi?

Jis susiraukė.

– Kartais ir taip galima padėti.

Atsitraukusi atgal Stefanija atidžiai nužvelgė jį. Netikėtas blizgesys, pasirodęs jos ryškiai žaliose akyse, bylojo, kad jai nepatiko tai, ką pamatė!

– Po nelaimingo atsitikimo tu pradėjai abejoti, ar dar sugebėsi pasimylėti su moterimi, – abejodama ištarė ji.

Džordanas susiraukė.

– Aš taip nesakyčiau...

– O aš sakau! – Stefanija sugriežė dantimis. – Gerai, tikriausiai man baisiai pasisekė, ar ne? Aš net nesap­navau, kad legendiniam meilužiui Džordanui Simpsonui padėsiu atgauti seksualinį pasitikėjimą!

– Po šimts velnių, aš neturėjau noro, o ne seksualinio pasitikėjimo!

Aišku, jis nemanė, kad tuojau pat po nelaimingo atsitikimo užsigeis mylėtis su kokia nors moterimi; tuo metu jį kankino bjaurūs skausmai, nieko kito jis nepajėgė jausti. Bet kai jau ganėtinai pasveiko, buvo išleistas iš ligoninės ir draugai galėjo aplankyti jį namuose Malibu, Džordanas pagalvojo, kad gal vertėtų atnaujinti santykius su Krista. Tačiau praleidęs su ja vos kelias minutes suprato daugiau jos nebenorįs. Nei savo gyvenime, nei lovoje.

Visai netrukus Džordanas susigriebė, kad negeidžia jokios gražios moters, modelio ar bičiulės aktorės, kurios atvykdavo pas jį į namus ir aiškiai leisdavo suprasti, jog būtų laimingos gavusios progą užimti Kristos vietą.

Jis netroško nė vienos iš jų.

Iki Stefanijos.

Stefanija Makinli įsiveržė į jo gyvenimą kaip gaivus vėjelis. Nes ji jam nenusileido, atsikalbinėjo. Metė jam iššūkį. Jaudino jį...

Ir dabar ji nekantriai papurtė galvą.

– Gerai, esu tikra, kad apsidžiaugsi sužinojęs, jog nė trupučio nepraradai formos! O dabar norėčiau atsiprašyti…

– Ne, jokių atsiprašymų! – Džordanas pašoko ant kojų, čiupo ją už rankos ir per prievartą atgręžė į save. – Tu sąmoningai stengiesi išvengti pokalbio, nes palaikai santykius su kažkokiu Ričardu...

– Aš nepalaikau santykių su jokiu Ričardu!

– Nebepalaikai, – sutiko Džordanas. – Man regis, čia ir yra šuo pakastas. Bet argi tu nesupranti, kad atsiduodama man įrodei, jog tavo jausmai tam vaikinui ne tokie stiprūs, kaip tu manei? Jei tikrai mylėtum kitą, nebūtum sugebėjusi atsiduoti man taip, kaip ką tik atsidavei.