Кэрол Мортимер - Prisimink, kas esi

Jis prisimerkė.

– Pasakyk man, Lukanai... kai nusprendei pasamdyti Stefaniją, ar bent kiek ja pasidomėjai, kaip esi įpratęs?

Atrodė, brolio nepaveikė užgaulus Džordano tonas.

– Stefanija Makinli yra baigusi patį geriausią...

– Aš turiu omenyje ją kaip žmogų, – nekantriai nutraukė jį Džordanas.

– Nemanau, kad man turėtų rūpėti jos asmeninis gyvenimas. Tau taip pat, – ramiai pridūrė Lukanas, – jeigu tavo abejingumas jai yra nuoširdus.

Taip, turėtų nerūpėti, nenoriai pripažino Džordanas. Tik vakarykštis vakaras viską pakeitė...

Prakeikimas, jis galvojo, kad Stefanija kitokia. Tikėjosi, kad kitokia. O ji, netgi būdama jo glėbyje, geidė kažkokio vyro vardu Ričardas.

– Tu tikriausiai nepastebėjai, tačiau išbėgdama iš šio kambario Stefanija Makinli verkė. – Lukanas priekaištingai suspaudė lūpas.

– Pastebėjau, – prisipažino Džordanas. – Bet mes turime pasirūpinti daug svarbesniais reikalais, negu užgauti Stefanijos jausmai. O gal jau pamiršai?

– Hmm... geriau vienu metu spręsti vieną problemą, – nenusileido Lukanas. – Pirmiausia tu turi atsiprašyti panelės Makinli...

– Kad pasakiau tiesą?

Jo brolis atrodė nepermaldaujamas.

– Aš negirdėjau, kad ji būtų tave pavadinusi žiauriu, beširdžiu parazitu, nors šiuo metu, regis, tai irgi yra tiesa.

Džordano lūpos virto siaura linija.

– Matyt, Stefanija yra daug labiau susivaldanti nei aš. O dabar, jeigu tu neprieštarauji, Lukanai, – pabrėžtinai ištarė jis, – kol dar nenugriuvau, eisiu prigulti.

Nesulaukęs brolio atsakymo Džordanas nušlubavo likusį kelią iki miegamojo, trenkęs durimis krito ant lovos ir su didžiausiu palengvėjimu nuoširdžiai atsiduso.

Spektaklis, suvaidintas prieš motiną, pareikalavo iš Džordano daug daugiau jėgų, negu jis tikėjosi. Pokalbis su Stefanija prieš kelias minutes – dar daugiau.

Ar jis tikrai turi jos atsiprašyti?

Stefanijos asmeninis gyvenimas – jos pačios reikalas. Keli bučiniai... na gerai, buvo daugiau nei keli bučiniai... bet tai vis tiek nesuteikia Džordanui teisės reikalauti, kad ji papasakotų apie kiekvieną vyrą, su kuriuo miegojo.

Prakeikimas, Lukanas teisus; jis tikrai turi atsiprašyti Stefanijos!

– Atsiprašau.

Stefanija staiga pasuko galvą ant pagalvės ir pažvelgė per kambarį ten, kur miegamojo tarpduryje nejudėdamas stovėjo Džordanas. Iš tikrųjų tai, ką jis darė, tiksliau nusakytų frazė: vos laikėsi ant kojų. Jis viena ranka sunkiai rėmėsi į lazdą, o kita buvo įsitvėręs durų staktos...

Ji atsisėdo ir suraukė antakius.

– Tu turi gulėti lovoje...

– Atvirai prisipažįstu: nemanau, kad man pakaks jėgų sugrįžti į savo miegamąjį, – liūdnai prisipažino Džordanas, kai atsvirduliavęs per kambarį su dėkingumu susmuko ant jos lovos krašto. – Nesu tikras, kad turėsiu pakankamai jėgų atsigulti, jau nekalbant apie ėjimą.

Stefanija nuoširdžiai patikėjo, kad taip ir yra – Džordano skruostai buvo įdubę, akys patamsėjusios nuo skausmo, o lūpos suspaustos ir virtusios nuožmia ryžtinga linija. Šio ryžto genamas jis sugebėjo pasiekti jos miegamąjį, bet ne daugiau...

Ji greitai atsistojo ir priėjo prie Džordano iš kitos lovos pusės.

– Ar šįkart leisi tau padėti? – Stefanija nesiryžo net prisiliesti prie jo, kad jis nesureaguotų taip kaip anksčiau.

Jis susiraukė iš skausmo.

– Jeigu nepadėsi, prieš nualpdamas aš turbūt nuslysiu ant grindų.

Paėmusi jo lazdą ir nuavusi batus Stefanija papurtė galvą, tada padėjo Džordanui atsigulti ant pagalvių ir atsargiai užkėlė jo kojas ant brokatu užklotos lovos.

– Tau nereikėjo vargintis ir čia eiti.

Džordanas žvilgtelėjo į ją.

– Regis, Lukanas mano, kad turiu tavęs atsiprašyti.

Stefanija sustingo.

– O tu ar manai turįs manęs atsiprašyti?

– Anksčiau aš elgiausi netinkamai, – sumurmėjo jis pamatęs, kad Stefanija vengia jo žvilgsnio.

– Taip, – sutiko Stefanija. – Bet aš vis tiek neketinu aiškinti, kas yra Ričardas, todėl manau, jog visiems būtų geriau, jeigu grįžčiau į savo butą gyventi savo gyvenimo, o tau rekomenduočiau kokį kitą gerą specialistą.

– Lukanas garantavo, kad tu esi pati geriausia, – pareiškė Džordanas.

– Bet vis tiek...

– Be to, jis mano, kad tavo asmeninis gyvenimas mūsų neliečia. – Jis primerkė auksaspalves akis.

– Tavo brolis apie daug ką turi... savo nuomonę, – ramiai tarė ji.

– Bet dažniausiai jis būna teisus, – pabrėžė Džordanas.

– Galbūt. – Stefanija linktelėjo abejodama, pajuto palengvėjimą ar nusivylimą, kai suprato, kad Džordanas galvoja taip pat kaip ir Lukanas. Jeigu Džordanas nesiliautų klausinėjęs jos apie Ričardą, tai gal būtų galima galvoti, jog jis pats ja domisi. O dabar, regis, nusprendė pritarti broliui, kad jos asmeninis gyvenimas jo neliečia.

Reikėjo keisti pokalbio temą.

– Kaip laikosi tavo mama?

– Tokia pat protinga ir pasitikinti savimi kaip paprastai. – Džordanas sunkiai atsiduso. – Galiu pasakyti: mes abu vaidinome – mama apsimeta, kad atvyko apsipirkti, o aš apsimetu, kad man puikiai sekasi sveikti.

Stefanija dar nebuvo susitikusi su Mole Sent Kler, bet jau neabejojo, kad ta moteris jai patiks; ji turėjo būti nepaprasta, jeigu trys sunkaus būdo vyrai Sent Klerai šitaip ją garbina. Tačiau netikėjo, kad Molę Sent Kler, kuri buvo tokia artima savo sūnums, Džordanas galėtų apgauti, jeigu motinai nepavyko apgauti sūnaus...

– Tau nereikėjo stengtis apsieiti be lazdos, – vėl subambėjo Stefanija, kai mėgindamas patogiai pasidėti koją Džordanas tyliai sudejavo iš skausmo.

– Anksčiau dar niekada taip neskaudėjo, – sugriežė dantimis Džordanas, jo skruoste tvinkčiojo nervas. – Atrodo, smarkiai pertempiau kojos raumenis.

Stefanija ilgiau nedvejojo, atsisėdo ant lovos krašto, delnais švelniai perbraukė per dešinę Džordano koją ir pajuto, kokie įsitempę raumenys. Ji žvilgtelėjo į griežtą, suakmenėjusį jo veidą.

– Galbūt skausmą malšinantys vaistai šiek tiek atpalaiduotų raumenis...

– Ne, – niūriai tarė jis.

Stefanija prikando apatinę lūpą.

– Tikriausiai galėčiau šiek tiek sumažinti tempimą paprasčiausiai masažuodama raumenis. Bet tada skaudės, – užjaučiamai perspėjo ji.

– Blogiau jau negali būti, – sumurmėjo Džordanas pro sukąstus dantis ir iš abiejų pusių pirštais įsikabino į brokato užklotą.

– Bus daugiau naudos, jeigu numausime kelnes...

– Ar ketini išrengti mane nuogai, Stefanija? – paerzino jis, nors iš visų jėgų stengėsi įveikti skausmą.

– Man regis, pasakiau kelnes , bet ne drabužius! – Stefanijos skruostai nusidažė ryškiai raudona spalva.

– Tęsk, – paprašė Džordanas ir sustiręs įsispoksojo į baldakimą virš galvos, žinodamas, kad dėl smarkaus skausmo kaltas jis pats, nes kelias valandas bandė apsieiti be lazdos. – Aš tikrai ne tokios būklės, kad pajėgčiau tave sulaikyti, – su kartėliu pridūrė.

Stefanija labai stengėsi atrodyti kaip tikra profesionalė – atsegė sagą ir atitraukė Džordano kelnių užtrauktuką, paskui per šlaunis nutraukė žemyn ir jis liko su aptemtomis juodomis trumpikėmis, kurias mūvėjo po kelnėmis. Tačiau viduje viskas apsivertė, kai ji pirštais lengvai perbraukė jam per raumeningą pilvą, paskui visai numovė kelnes ir galiausiai prisivertė pažiūrėti žemyn į jo kojas.

Kairė koja buvo liesa ir raumeninga, apžėlusi tankiais juodais plaukeliais ir šiek tiek įdegusi, ant dešinės pūpsojo blyškūs randai, likę po operacijų, kurias jis patyrė per šešis pastaruosius mėnesius, o šlaunų raumenys po standžiai įsitempusia oda buvo susimetę kietais gumbais.