Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

– Tai labai rimtas klausimas.

– Juk gerai, kad svarstyti galime visą popietę, ar ne?

Kai jie grįžo į „Polzansą“, jau temo. Dienos buvo trumpesnės, saulė nebe tokia kaitri, žolė nubarstyta čežančiais sausais lapais ir dygiais kaštonais. Tik balandžiai burkavo ant stogų, tarsi vis dar būtų vasara.

Marina pažvelgė į namą, kurį labai mylėjo, ir pagalvojo apie Dantę, padariusį viską, kad viešbutis liktų jai, apie žmogų, kuris kitados buvo jos gyvenimo dalis. Dabar praeitį ji prisiminė be nuoskaudos, ir tie prisiminimai, paslėpti giliai po griuvėsiais, stiebėsi it gėlės, pro nuolaužas brovėsi į šviesą, o Marina nostalgiškai žvelgė į jas.

Pro griuvėsius prasimušė ir vienintelė rožė, graži, tankiai apaugusi spygliais. Marinai buvo skaudu ją regėti, todėl stengėsi nekreipti dėmesio, nors gėlė nepaliaujamai stiebėsi ir sulig kiekviena diena viliojo vis labiau. O vieną žiemišką gruodžio popietę vestibiulyje Marina rado Dženiferę, kalbančią telefonu.

– O, štai ir ji, – tarė Dženiferė ir vyptelėjo Marinai. – Skambina jums. – Ir padavė ragelį.

– Kas čia?

Dženiferė gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Sako esanti sena jūsų draugė. Jos vardas Kostanca.

Epilogas

Rafa ir Klementina bastėsi po „Magdalenos“ sodus. Čionai jiedu persikraustė tik prieš du mėnesius, bet atrodė, kad praleido visą gyvenimą. Vasaroti atkeliavo Marija Karmela. Ji įsitaisydavo undinių sode ant suolo, kur kitados mėgdavo sėdėti Violeta, ir skaitydavo. Dažnai lankydavosi Dantės dukterys su vyrais, vaikais, ir virš baseino vėl aidėdavo juokas. Sausainis gyveno „Polzanse“ su Marina, bet „Magdalenoje“ buvo pilna benamių šunų ir kačių, išgelbėtų Dantės, ir Rafa su Klementina mylėjo juos visus.

Saulė kabojo žemai vakaruose, dangų nudažydama perregima rausva spalva, per žolę nusidriekė tamsūs žali šešėliai. Svirpliai ir medžiuose sutūpę paukščiai taisydamiesi vietą nakvynei garsiai riejosi dėl menkniekių. Drėgname ore tvyrojo sodrūs pušų ir eukaliptų kvapai, ir Klementina patenkinta įkvėpė mėgaudamasi svečio krašto, kurį pasirinko, aromatais. Netrukus jie atsidūrė prie tos sienos dalies, kur akmenys buvo nubyrėję, todėl siena pažemėjusi ir lengvai perlipama.

– Bet kodėl Dantė nenori jos pataisyti? – stebėjosi Rafa. Priėjęs prie sienos paėmęs klibantį akmenį, išmetė į orą ir pagavo.

– Ši siena jam – ypatinga, juk akivaizdu. Argi nepastebėjai jo minos, kai pasakė mums, kad su namu ir sodais galime daryti, ką tik norime, bet ši siena turi likti tokia, kokia yra?

– Gal tai susiję su Floriana? – svarstė Rafa. – Bet klausti turbūt nevalia.

Klementina priėjo prie sienos ir pažvelgė pro plyšį. Anapus vilnijo Toskanos kalvos, užlietos oranžinės šviesos, tolumoje raudonavo Herbos stogai, o virš jų stūksojo bažnyčios bokštas. Staiga ji panoro užsiropšti ant sienos ir šiek tiek pasėdėti. Buvo tyku, brizas kedeno jai plaukus, saulė maloniai šildė odą.

– Nagi, eikš, – įsitaisiusi ant akmenų paragino Rafą. – Čia labai gražu.

Rafa užlipo ir atsisėdo šalia jos.

– Tu teisi, graži vietelė.

Jis apkabino ją ir švelniai prisitraukė artyn. Jie žiūrėjo į pamažu dangumi besileidžiančią saulę ir vos pastebimą spalvų kaitą, kai dieną iš lėto keitė sutemos. Ir tada, regint šią grožybę, jį pervėrė viena mintis. Jo tėvai taip pat sėdėjo ant šitos sienos ir matė saulėlydžio didybę. Čia vis dar šmėžavo praeities vaiduokliai.

– Ar prisimeni Veroniką Lepli? – po valandėlės paklausė jis.

– Žinoma.

– Kartą ji pasakė man, kad pilnatvę pajusiu tik tada, kai susirasiu giminingą sielą. Anuomet ieškojau savo motinos. Bet dabar, kai turiu tave, suprantu, kad ji kalbėjo tiesą. Radęs Mariną, suvokiau savo tapatybę, sužinojau, kas esu iš tikrųjų ir iš kur kilęs, bet tik sutikęs tave pasijutau esąs vientisas. Man atrodo, tu uždarei ratą. Kur baigiuosi aš, prasidedi tu, o kur baigiesi tu, prasidedu aš. Ar supranti?

Klementina kilstelėjo smakrą ir pabučiavo jam į kaklą.

– Puikiai.

– Myliu tave, Klementina. Čia mudu būsim labai laimingi.

Ji patenkinta atsiduso. Kadaise troško pabėgti, bet dabar jau nė neprisiminė, kaip anuomet jautėsi.

– Ir aš tave myliu, Rafa, – atsakė priglusdama prie jo. – Niekur kitur pasaulyje ir nenorėčiau būti.

Dokombo-Devlišo laikraštis

„BAFLSO“ – DŽENTELMENIŠKO VAGIES DRAMA

NAUJI GLUMINANTYS ĮVYKIAI

POLICIJA SUTRIKUSI (VĖL!)

Įsilaužėliui apiplėšus daugybę Dokombo-Devlišo apylinkėse esančių senovinių rūmų ir užmiesčio viešbučių, vagis buvo pavadintas „Baflsu“, filmo „Raflsas“ veikėjo, džentelmeniško vagies, vardu. Tačiau ši byla, Devone kelianti ir baimę, ir juoką, visai išmušė policiją iš vėžių. Dabar byloje atsirado dramatiškas posūkis.

Jei kas nors manė, kad Baflso byloje nebebus jokių mįslių, labai klydo. Sensacingas bylos vingis: regis, vagis iš tikrųjų yra džentelmenas, nes pradėjo grąžinti nugvelbtus daiktus.

Pirmiausia buvo sugrąžintas sidabras, pavogtas iš ponų Grevil-Džonsų, gyvenančių „Vyšnių“ dvare Salkombe. Aną ketvirtadienį dvaro šeimininkai rado ant valgomojo stalo iš jų pavogtą 20 000 svarų vertės sidabro servizą, o šalia jo raštelį: Atsiprašau , kad sidabro blizginimas truko taip ilgai. Baflsas.

„Atrodė, tarsi stalas būtų padengtas įprastiniams kviestiniams pietums“, – kalbėjo ponia Grevil-Džons.

Ponia Pauel iš Votertauno Parko Turlestoune rado savo žiedą su briliantu ant palangės ir raštelį: Jis vėl sužibės jums ant piršto. Patariu niekada jo nenusimauti! Baflsas.

Deja, policija nedžiūgauja. „Šio įvykio kaltininkui gal ir smagu, – pasakė detektyvas inspektorius Redžinaldas Badas. – Bet mes tai laikome rimtu įsilaužimu ir nusižengimu.“

Viena auka, norinti, kad jos pavardė nebūtų skelbiama, pasakė: „Neberakinu pagrindinių durų, kad jam būtų lengviau įsėlinti, o mano dešimtmetis sūnus virtuvėj ant stalo palieka pyragaičių ir stiklinę pieno, jeigu jis praalktų. Kaip kokiam Kalėdų seneliui.“

Padėka

Šios knygos nebūčiau parašiusi, jei nebūtų padėję du nepaprasti žmonės. Pirmiausia tai mano vyras Sebagas. Pasakojimas sukosi man galvoje, bet niekaip nesisekė sujungti visų siužeto linijų. Sebagas žingsniuodavo mūsų namelio virtuvėje pirmyn atgal, o aš sėdėdavau apglėbusi puodelį arbatos ir rašydavausi pastabas. Mudu blaškydavomės painiodamiesi tarp minčių, kol išblėsdavo diena ir atslinkdavo vakaras… Po truputį siužetas ėmė dėliotis. Mėnuliui galop įkopus į dangų, suūbaudavo pelėdos, ir abu nusikamavę krisdavome į lovą. Bet atsirado vienas keblumas: nors manėme, kad siužetas geras, niekaip nepavyko išvynioti svarbiausios atomazgos gijos.

Narpliojant šią techninę kebeknę, man prireikė specialisto. Kreipiausi į prityrusį seną universiteto laikų bičiulį Charlį Carrą, tyrėją. Ačiū tau, Charli, kad perkirtai tą Gordijo mazgą; dabar žvelgiant į praeitį atrodo, jog sprendimą rasti buvo labai lengva ir jis paprastas, bet juk visi geriausi siužetai ir yra paprasti! Be tavęs man nebūtų pavykę.

Ir dėkui tau, Sebagai, kad dar sykį tapai mano Šerloku Holmsu.

Daug šio pasakojimo įvykių sukasi Toskanoje. Kai man buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų, teko pagyventi Italijoje, bet vis dėlto įvėliau nedovanotinų klaidų. Todėl pagalbos paprašiau ištikimų draugų italų. Dėkoju jiems visiems: Eduardui Teodorani Fabbrio, Stefanui Bonfiglio ir Sofijai Barattieri di san Pietro.