– Atleisk, mi amor . Niekada nenorėjau įskaudinti moters, kurią myliu.
Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.
– Ir ką dabar darysim?
– Manau, mėgausimės vasara, kiek jos dar liko. Noriu pabūti su Marina ir išgirsti jos pasakojimą, paskui pasiimsiu tave į ilgą kelionę po Pietų Ameriką.
– Oho, koks tu greitas.
– Mudu pradėsim nuo Argentinos, tada arkliais keliausim per Čilę, paskui į Braziliją, Meksiką ir Peru. – Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo jai į kaklą.
– Ilgoka kelionė. Ką pasakys ponas Atvudas?
– Pas jį nebedirbsi. – Jis priglaudė lūpas jai prie skruosto.
– Nebedirbsiu?
– Ne, nes esi sukurta geresniems dalykams. – Jo burna nuslydo skruostu.
– O kokie tie dalykai? – tyliai paklausė ji.
– Nežinau, bet mes juos atrasim. Bus įdomu.
Jai nespėjus ištarti žodžio, jis čiupo ją į glėbį ir prispaudė lūpas jai prie lūpų. Kai ėmė ją bučiuoti, nusivylimas ir ilgesys, susikaupę per paskutines savaites, išsisklaidė kaip vasaros migla.
Marina paskambino į „Saulės slėnio“ slaugos namus ir pasakė norinti pasikalbėti su ponia Davkot. Ragelyje kažkas ilgai čežėjo, murmėjo balsai, paskui ragelį paėmė registratorė ir pasakė, kad slaugos namuose tokios moters nėra.
– Negali būti. Gal ji užsiregistravusi kita pavarde? Jos sūnus Harvis Davkotas nuolat pas ją važiuoja. Neseniai ėmė lankyti net kelis kartus per savaitę.
– Deja, moters tokia pavarde nėra. Be to, visi lankytojai registruojami, bet žurnale jokio Davkoto nerandu. Tikrai prisiminčiau vyriškį, kuris vadinasi Harvis Davkotas.
Marina suglumusi padėjo ragelį. Prisiminė gražųjį Harvio sūnėno jaguarą, ir širdis ėmė neramiai daužytis. Apie savo sūnėną Harvis prakalbo visai neseniai. Kodėl neužsiminė anksčiau? Jei jis nelanko savo motinos, tai kur išvyksta? Kodėl meluoja, kad motina gyvena „Saulės slėnyje“? Ar jis apskritai turi motiną? Juk jam pačiam jau daugiau nei septyniasdešimt.
Staiga jai prieš akis sušmėžavo baisus vaizdas. Labai sunerimusi ji nuskubėjo į savo kabinetą ir ėmė raustis stalčiuje ieškodama rakto nuo Harvio pašiūrės. Nebuvo tikra, kad ras, nes daugybę metų jo neprireikė. Tačiau raktas su prikabinta kortele gulėjo stalčiuje tarp kitų raktų. Marina suspaudė jį delne vildamasi, kad neatsitiko nieko baisaus ir jos baimės nepagrįstos. Gal Harvis viską įtikinamai paaiškins? Bet jai vis tiek buvo neramu. Niekam nieko nesakiusi ji slapta nusėlino per sodą prie Harvio pašiūrės, stovinčios daržo gale, milžiniško kaštono šešėlyje. Virpančia ranka įkišo raktą į spyną.
Durys nenoromis sugirgždėjo, ir Marinai prieš akis atsivėrė slaptas Harvio gyvenimas. Moteris apstulbusi net aiktelėjo. Čia buvo gausybė virvių ir lipnios juostos, o tarp jų, tvarkingai sukrauti į krūveles, gulėjo papuošalai, stovėjo paveikslai ir sidabro dirbiniai, pavogti iš turtingų namų, kuriuos apkraustė Baflsas. Ant lentynos, prikaltos prie sienos, buvo gražiai sukrautos E. V. Hornungo knygos apie mėgėją įsilaužėlį Raflsą.
Smarkiai tuksint širdžiai Marina skubiai uždarė ir užrakino duris. Niekam nevalia apie tai žinoti, pagalvojo burnoje jusdama šleikštulį. Bent jau kol pasišnekėsiu su Harviu. Ji įsimetė raktą į kišenę ir nudrožė į namus.
Išgirdusi skambantį telefoną Marija Karmela išsyk suprato, kad tai jos sūnus Rafa. Ji nuskubėjo į virtuvę ir pakėlė ragelį.
– Hola.
– Mamá?
– Kokios naujienos? Jau savaitę iš tavęs jokių žinių.
– Radau savo biologinius tėvus.
Marija Karmela klestelėjo ant kėdės.
– Radai? Abu?
– Taip. Viešbučio šeimininkė Marina – tai Floriana. Ji mylėjo vyrą, vardu Dantė. Jie abudu yra čia.
– Kaip jautiesi?
– Laimingas, mamá . Dabar žinau, iš kur esu kilęs, bet taip pat žinau, kieno vaikas esu.
– Tikrai? – Jos balsas virptelėjo.
– Aš tavo vaikas, mamá. Visada buvau tavo.
Marijos Karmelos širdis džiugiai suspurdėjo.
– O aš taip nerimavau. Supranti, kai tėvas Askanijus mūsų paprašė tave įsivaikinti, apie tai pasakiau savo darbdavei sinjorai Luisai. Ji ėmė tave globoti, o aš baiminausi, kad tik neatimtų iš manęs, nes ji vienintelė žinojo, jog tu – ne mūsų vaikas, be to, žavėjosi tavimi. Kai iškeliavai ieškoti savo biologinės motinos, vėl išsigandau, maniau, prarasiu tave. Visada žinojau, kad nesi vienas iš mūsų, nors ir buvai mums patikėtas. Nuolat dėl tavęs nuogąstavau.
– Ir visai be reikalo. Buvai man motina, kuri pabučiuodavo linkėdama labos nakties, kuri prieš miegą skaitydavo pasakas ir sutvarstydavo kelį, kai nukrisdavau nuo kumelės. Buvai motina, pas kurią bėgdavau, kai jaučiausi nelaimingas, kuriai išliedavau širdį. Tu esi mano motina. Kitos neturiu, tik tave.
Jis juto jos jausmus sklindant telefono linija ir suprato: ji taip susijaudinusi, kad negali kalbėti.
– Ar atsimeni merginą, apie kurią tau pasakojau? Klementiną?
Ji sušniurkštė nosimi.
– Aišku, Rafa, – ištarė susitvardžiusi.
– Noriu parsivežti ją ir judvi supažindinti.
– Grįžti namo?
– Taip, grįžtu. – Stojo pauzė. Rafa jautė, kad motina laiminga, ir širdis prisipildė džiaugsmo. – Ji ypatinga. Žinau, tu ją taip pat pamilsi.
– Jei myli tu, mylėsiu ir aš. Argi ne nuostabu: iškeliavai ieškoti vienos moters, o radai dvi. Sakyk, hijo , ar tavo biologinė motina apsidžiaugė tave pamačiusi?
– Taip.
– Ar jai papasakojai, kad labai tavimi rūpinausi?
– Papasakojau, jog gyvenau laimingiausią gyvenimą, kokį tik galėjau įsivaizduoti.
– Mes nebuvom turtingi.
– Ir ji nėra turtuolė. Bet, kaip ir tu, turtinga visko, kas yra svarbu.
– Tavo tėvas labai didžiuotųsi tavimi. – Rafai nieko neatsakius pridūrė: – Kalbu rimtai, mi amor , jam atrodytum tikras drąsuolis. Tu rizikavai, nors jis būtų pataręs to nedaryti. Bet tai išėjo į naudą.
– Ilgiuosi jo.
– Ir aš. Jam nebūtų patikę, kad tau atidaviau jo brolio daiktus, bet džiaugtųsi žinodamas, kuo visa tai baigėsi. Kad tu saugus, kad sužinojai, iš kur esi kilęs, o svarbiausia, kad apsisprendei, kieno vaikas esi.
Išjungęs telefoną Rafa iš kišenės išsitraukė kapšelį. Iškratė į delną žiedą ir apyrankę. Jam visada buvo smalsu, kokia moteris nešiojo šiuos papuošalus. Nukreipęs akis į langą, po kedru pamatė Mariną ir Klementiną su Sausainiu. Čionai jis atkako sutrikęs, tarsi tiesa apie jo gimimą būtų atkirtusi jį nuo šaknų. Dabar suprato, kad iš tikrųjų tos šaknys niekada nebuvo nupjautos, nes Marija Karmela ir Lorencas visada vadinsis jo tėvais.
O jo paties ateitis pasikeis. Ieškodamas savo motinos, rado Klementiną, ir toji viską pakreipė kitaip. Ūmai jį apėmė troškimas įsipareigoti, kur nors įsikurti ir turėti šeimą. Florianai ir Dantei nelemta drauge džiaugtis laiminga pabaiga, bet tai įgyvendinti galėtų jiedu su Klementina. Jis sugniaužė papuošalus. Pritarus Marinai, juos, kitados tokius svarbius Florianai, atiduos Klementinai.
Tą vakarą, norėdama pamiršti Harvio nugvelbtus lobius, Marina atsisėdo ant suolo sodo gale. Buvo pasiėmusi Kostancos laiškus ir įpusėtą tėvo Askanijaus laišką, kurio jis taip ir neišsiuntė. Apačioje švelniai ošė jūra, mėnesienos užlieta sidabro upė skrodė vandenį iki pat marmurinės Jėzaus karalystės. Galų gale Jis išklausė jos maldas. Ji apsigobė pečius skara ir pirmiausia išlankstė tėvo Askanijaus laišką, rašytą tvarkinga kilpuota rašysena. Užsidegusi žibintuvėlį ėmė jį skaityti.
Читать дальше