Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

– Ar Grėjus žino, kad laisvai kalbat itališkai?

– Ne, nežino. Turėsiu labai daug ką jam paaiškinti.

– Tikriausiai būtų įžūlu, jei paprašyčiau viską paaiškinti man?

– Įžūlu, Rafa. – Ji dirstelėjo į žiedą. – Tiesą pirmiausia atskleisiu savo vyrui. Taip bus teisingiausia. Paskui viską papasakosiu jums. Nebenoriu slėpti, kas esu.

Jis susiraukė nusmelktas keisto jausmo, tarsi būtų atstumtas. Abu nepratarė nė žodžio. Spoksojo pro langą, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

Į „Polzansą“ jiedu grįžo vakare. Grėjus, Klementina, Džeikas, Harvis ir ponas Poteris laukė oranžerijoje, nekantraudami išgirsti, ar Marinai pavyko išgelbėti viešbutį. Marina staiga pajuto sunkią atsakomybės naštą, tarsi ką tik būtų užsivilkusi švino apsiaustą. Nuo jos tiek daug priklausė, bet ji juos nuvylė. Pažvalgusi į nekantraujančius veidus ūmai sutriko.

– Noriu pasišnekėti su Grėjumi, – tarė ji.

– Ar gavai pinigų? – netverdama smalsumu paklausė Klementina.

– Ne, – atsakė Marina.

Oras aplink juos sutežo lyg drėgnas sniegas. Marina norėjo nuraminti juos, pasakyti, esą tai nesvarbu. Bet tai buvo svarbu. Jiems – nepaprastai svarbu.

Klementina pažvelgė užuojautos kupinomis akimis ir išspaudė šypseną.

– Susitvarkysim, – pasakė vos tvardydama ašaras. Tik dabar suprato, kiek daug jai reiškia „Polzansas“. Dirstelėjo į Rafą, bet jis nedrįso pažvelgti jai į akis. Atrodė liūdnas, tarsi viena naktis Italijoje būtų pasendinusi jį dešimčia metų. Klementina norėjo prišokti ir jį papurtyti. Argi jis nesuvokia, kad ji labai jį myli?

Marina pažvelgė į savo vyrą.

– Grėjau, gal pasivaikščiokim? Turiu tau kai ką pasakyti.

Nuo pat jųdviejų draugystės pradžios Grėjus žinojo, kad ji kažką nuo jo slepia. Nuolat ją kamuojantys košmarai, kai ji rėkdavo per miegus, paskui raudodavo jo glėbyje, buvo užuominos apie kažką paslaptinga ir baisų, ko ji negalėjo atskleisti. Jis niekada jos nekamantinėjo, nes tikėjo, kad ilgainiui, kai ji bus pasirengusi, pati jam papasakos. Tik nemanė, kad teks laukti šitiek metų. Dabar Marina paėmė jį už rankos, ir jie patraukė į paplūdimį, kur ji praleido daugybę valandų spoksodama į jūrą ir liūdėdama, kad negali pastoti. Jie vaikštinėjo pakrante, bet Marina neskubėjo atverti širdies.

– Ar prižadėsi man vieną dalyką, Grėjau?

– Žinoma.

– Ar pamėginsi manęs neteisti?

– Neteisiu tavęs, brangioji.

– Teisi. Tai natūralu. Prašau, negalvok apie mane blogai, kad kai ką nuslėpiau nuo tavęs. Tik taip galėjau su tuo susidoroti.

– Gerai.

– Juk žinai, kad myliu tave. – Ji nutilo ir suėmė jo rankas. – Myliu tave už kantrybę, užuojautą ir už tai, kad visada mane mylėjai, nors žinojai, kad į vieną širdies kamputį niekada tavęs neįsileidau.

– Marina, mieloji, kad ir kas būtų, vis tiek tave mylėsiu.

Ji giliai įkvėpė ir nevalingai įsikirto jam į ranką.

– Aš esu Floriana Farusi. Italė. Gimiau mažame pajūrio miestelyje Herboje, Toskanoje. Mano motina pabėgo su žmogumi, turguje prekiavusiu pomidorais, kartu pasiėmė ir jaunėlį mano broliuką, mane paliko su girtuokliu tėvu Elijumi. Aš susitaikiau su našlaitės dalia, bet visada svajojau apie geresnį gyvenimą.

Įsitraukusi į pasakojimą ji nepastebėjo, kad jos vyras nupilko kaip koks karpis.

Marina kalbėjo ilgai, kol išklojo viską. Jiedu su Grėjum sėdėjo ant smėlio, ir ji papasakojo apie vasarą, kai įsimylėjo Dantę, kad vos neužsimušė šokdama nuo aukšto skardžio į jūrą, apie valandėlę, kai jiedu mylėjosi. Taip pat apie Labanaktį, Kostancą ir negražų grafienės, jos motinos, poelgį.

Marinai pasakojant apie savo nėštumą, puoselėtas ateities su Dante viltis ir vienuolyne iš jos atimtą kūdikį, Grėjus ėmė ją labiau suprasti. Dabar jis suvokė, kodėl ji vaikštinėdavo pakrante – ogi ilgėjosi savo vaikelio, kurį taip trumpai augino, kad jautėsi sugniuždyta dėl to, jog negali pastoti. Jis suprato, kodėl naktimis ją kamuodavo baimė, kodėl nemalšo netekties skausmas.

– Kai galop pamačiau Dantę, sumojau negalinti prašyti jo pinigų. Negalėjau, ir tiek.

Jis apglėbė ją ir pabučiavo į smilkinį.

– Žinoma, negalėjai.

– Tai būtų viską sugriovę. Jam būtų atrodę, kad griebiausi ciniškos gudrybės, norėdama jį išnaudoti. Bet tai, ką mudu turėjom, buvo brangu, o sūnus, kurio susilaukėm, kažkur gyvena ir yra daug svarbesnis už „Polzansą“. – Ji atsigręžė ir nusišypsojo jam. – Supranti, Italijoje man viskas tapo labai aišku. Tu man svarbus, Grėjau. Tu, Džeikas, Klementina, Harvis, ponas Poteris – jūs visi esate mano šeima, jus nešiojuosi širdyje, kad ir kur keliaučiau. Todėl visai nesvarbu, ar toliau gyvensime čia, ar pradėsime viską iš naujo kur nors kitur. Kol būsim kartu, viskas bus gerai.

– Tačiau kaip tavo sūnus, brangioji?

– Gal niekada jo nerasiu. – Ji nusisuko, ir jos akyse sublizgo jūros atspindžiai. – Viliuosi, jis laimingas. Viliuosi, nieko nežino apie mane.

– Jau vėlu, bet gal tau reikėtų viską papasakoti Džeikui ir Klementinai? – pasakė Grėjus, jiems grįžtant namo.

– Tu teisus. Tikiuosi, jie bus tokie pat supratingi kaip tu.

– Džiaugiuosi, kad man viską papasakojai. Dabar geriau tave suprantu. Tikriausiai ir jie tave labiau supras.

Į Marinos prisipažinimą Klementina ir Džeikas sureagavo skirtingai. Klementiną sužavėjo tos istorijos romantika ir tragizmas. Ji, kaip ir Marina, papasakojusi apie savo meilės ryšį ir sūnaus netektį, širdyje irgi jautė neviltį, o Džeikui buvo sunku tai suvokti. Nė sykio nemylėjęs ir niekada dėl nieko nekentėjęs vaikinas neįstengė suprasti visos tos istorijos baisumo. Labiau nei pats pasakojimas Džeiką paveikė tai, kad Marina slėpė savo istoriją. Jam tai atrodė tarsi koks nuotykis. Bet labai patiko, kad Marina nepaprašė Dantės pinigų, tad pasižadėjo: jei Grėjus ir Marina nuspręs viską pradėti nuo pradžių, jis važiuos su jais ir padės visomis išgalėmis.

Rafa žingsniavo po kambarį, o Sausainis sunerimęs gulėjo ant lovos ir žiūrėjo, kaip jis žirglioja pirmyn atgal, tarsi šokinėtų per karštas anglis. Staiga Rafos galvoje sukirbėjo abejonė. Kai iškeliavo iš Argentinos, buvo tikras, kad elgiasi teisingai. Entuziastingai ir smalsiai it koks jaunas detektyvas, gavęs pirmąją bylą, puolė tyrinėti aplinkybių. Bet nepagalvojo apie emocinius padarinius atskleidus tiesą. Nė neįsivaizdavo įsimylėsiąs Klementiną, nenumanė, kad gali pamilti ir Mariną. Nesitikėjo siaubingos baimės, kuri apėmė jį gavus trokštamus atsakymus.

Norėjo paskambinti mamai. O, kad jis galėtų pasišnekėti su tėvu. O, kad apskritai nebūtų kėlęs kojos iš savo šalies. Bailioji jo pusė troško, kad viskas grįžtų į senas vėžes, kol jam dar nepasimaišė protas ir neįsipainiojo širdis.

Jis čiupo lagaminą ir ėmė mesti į jį drabužius.

Kitą rytą pabudo vėlai. Dirstelėjo į laikrodį. Dešimta valanda. Taip ilgai nebuvo miegojęs nuo universiteto laikų. Palindęs po dušu ir apsirengęs, vėl ėmė krautis daiktus. Sugalvos kokią nors dingstį ir kuo greičiausiai išvažiuos – taip užbaigs visą tą reikalą. Pagalvojus apie Klementiną krūtinę pervėrė aštrus skausmas. Mintis, kad jos nebepamatys, buvo nepakeliama.

Jo triūsą nutraukė beldimas į duris. Jis žvilgtelėjo į atidarytą lagaminą, padėtą ant lovos, tada – vėl į duris. Neliko nieko kito, tik jas atidaryti. Laiptų aikštelėje stovėjo Klementina.

– Neprieštarausi, jei užeisiu?

Jis gūžtelėjo pečiais.