Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

– Užeik, jeigu jau esi čia.

Pamačiusi, kad jis kraunasi daiktus, ji nustebo, o širdis suspurdėjo iš baimės.

– Išvažiuoji?

– Taip.

– Kada?

– Šiandien.

Klementina priblokšta žvelgė į Rafą.

– Ir kur iškeliauji?

– Namo.

– Bet juk ketinai būti visą vasarą.

– Planai pasikeitė. Padėtis gan sudėtinga.

– Bet ne tokia paini kaip Marinos istorija, kurią ji papasakojo vakar vakare. O gal turėčiau sakyti Florianos Farusi iš Italijos istorija?

Jis atsisėdo ant sofutės prie lango ir pasitrynė smilkinį.

– Žinojai apie tai? – paklausė Klementina.

– O ką ji tau papasakojo?

– Viską. – Ji prisėdo šalia, prisitraukė kelį prie krūtinės ir apglėbė rankomis. – Turėjau laiko pamąstyti, kol tavęs nebuvo. Atsiprašau, kad sprukau iš paplūdimio neleidusi tau pasiaiškinti. Pasielgiau kaip bailė. Dabar jau galiu tave išklausyti, jei dar nori man ką nors papasakoti. – Ji įdėmiai žiūrėjo į jį. – Kodėl bėgi, Rafa?

Kai prieš viešbutį sustojo žvilgantis juodas „Alfa Romeo“, Marina skynė žoleles lomoje už buvusių arklidžių. Variklis nutilo, ir ant žvyruoto tako sugurgždėjo žingsniai, bet ji nekreipė dėmesio. Paskui pasigirdo tylūs balsai, ir žingsniai ėmė artėti. Marina pakėlė akis ir pamatė Grėjų ir Dantę, žingsniuojančius link jos. Širdis suspurdėjo iš nuostabos, sodo žirklės iškrito iš rankų.

– Dante?

– Sveika, Floriana. Nebegalėjau laukti ir nenorėjau reikalų tvarkyti telefonu, – angliškai pasakė jis. – Be to, norėjau pats pranešti tau gerą žinią.

– Kokią žinią? – Tačiau ji ir taip viską suprato, ir akys priplūdo ašarų.

– Apie mūsų sūnų.

Ji ranka užsidengė burną.

– Žinai, kur jis?

– Taip.

– Kur?

– Čia.

Jai apsvaigo galva.

– Čia?

– Taip.

– Nieko nesuprantu.

– Jis vardu Rafa Santoras.

Marinai užėmė amą, plūstelėjo jausmų banga, ir ji garsiai sudejavo. Jai sulinko keliai, ir abu vyrai puolė artyn norėdami prilaikyti, kad ji nepargriūtų. Pamatęs, kad ji tiesia ranką į Grėjų, Dantė susipratęs sustojo. Ėjo šalia, kai Grėjus vedė Mariną vidun, paskui pasodino ant sofos svetainėje.

– Jaučiuosi gerai, – patikino ji, kai Grėjus atsitraukė. – Prašau, atvesk jį. Atvesk jį pas mane.

Grėjus išskubėjo ieškoti Rafos. Nuo stulbinančių naujienų, kurios užgriuvo viena po kitos, jam sukosi galva.

Marina paplekšnojo per sofą, kviesdama Dantę atsisėsti šalia.

– Kaip sužinojai? – paklausė, o jam atsisėdus paėmė už rankos ir nusišypsojo, nors iš akių sruvo ašaros.

– Kai papasakojai, kad tėvas Askanijus, baimindamasis dėl tavo gyvybės, išsiuntė tave į Angliją, man staiga toptelėjo, kad tai buvo ne mano tėvo sumanymas. Supranti, tėvas niekada nebūtų į savo reikalus vėlęs kunigo. Jis – tai ne aš, su visais jam nepalankiais žmonėmis tėvas susidorodavo gan žiauriai. Jei būtų pažadėjęs rūpintis tavimi, nebūtų reikėję baimintis. Tu nebūtum išsiųsta iš šalies, o mūsų sūnus nebūtų atiduotas įtėviams. Todėl susimąsčiau: jei tai ne mano tėvas, tada kas? Tėvui Askanijui niekaip nebūtų pavykę įtaisyti tavęs Anglijoje, sutvarkyti tavo paso ir padėti pasikeisti tapatybę. Vienintelis man pažįstamas žmogus, galėjęs visa tai padaryti, buvo Zaceta.

– Zaceta?

– Sraigtasparniu nuskridau į Milaną ir pasimačiau su juo. Tai tikrai jis, ir visus tuos metus jis saugojo šią paslaptį. Anglijoje gyvena sena jo meilė, tai ji pažadėjo rūpintis tavimi, o jis, kai tik prireikdavo, slapčia siųsdavo jai pinigų.

– Katrina Bridžes buvo Zacetos meilė?

– Kai Zaceta įsitaisė dirbti pas mano tėvą, ji dirbo guvernante Milane. Už tai, kad likai gyva, turi dėkoti Zacetai, Floriana. Mano tėvas, gavęs iš Elijaus šantažuojantį laišką, įsakė Zacetai atsikratyti tavimi. Liepė padaryti taip, kad viskas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. – Marina išblyško. – Bet Zaceta – religingas žmogus, jis nedrįso kelti rankos prieš jauną merginą ir negimusį kūdikį. Todėl kuo slapčiausiai susitarė su tėvu Askanijum, kuriuo žinojo galįs pasikliauti, ir atsiuntė savo brolį tavęs paimti. Supranti, Floriana, jie negalėjo pasakyti tau tiesos, negalėjo niekuo pasikliauti, nes ir jų gyvybei grėsė pavojus. Jei mano tėvas būtų sužinojęs, kad patikimiausias padėjėjas jį išdavė, būtų nužudęs jus visus. Būtų susekęs tave ir akimoju užkasęs Zacetą. – Jis nudūrė akis. – Man sunku apie tai kalbėti, nes tas žmogus buvo labai nedoras. Norėčiau pasakyti, kad jį sugadino pinigai ir valdžia, bet, manau, jis jau gimė būdamas blogas.

– Nieko nepasakok, Dante. Jis miręs. Ir daugiau niekam nebepakenks. O tu suradai mano sūnų. Mūsų sūnų.

– Visą tą laiką, kol tu ieškojai jo , jis ieškojo tavęs .

– Ir surado. Tik aš to nežinojau.

Dantė nusišypsojo.

– Bet šioje istorijoje yra ir kruopelė teisingumo.

– Kokio?

– Mano tėvas visus savo reikalus buvo patikėjęs Zacetai. O tas viską darė dėl tėvo. Todėl šiam nebuvo sunku gauti iš mano tėvo pinigų ir atiduoti juos Lorencui Santorui Argentinoje ir Katrinai Bridžes Anglijoje. Mano tėvas pats to nežinodamas rėmė tave ir mūsų sūnų.

– Ir štai po ilgų metų mes visi vėl kartu. Tai – tikrasis teisingumas, Dievo kelias.

36 skyrius

– Tu esi Marinos sūnus? – paklausė Klementina. Rafai linktelėjus pridūrė: – Kodėl nepasakai jai?

– Nes nebuvau tikras, ar ji tikrai yra mano motina. Vienintelė mano turima informacija – laiškas, pasirašytas Florianos, dar apyrankė, žiedas ir dėžė su tėvo Askanijaus, mano tėvo brolio, daiktais, atsiųstais po tėvo Askanijaus mirties.

– Tėvas Askanijus buvo tavo dėdė?

– Taip. Nepamiršk, esu ir italas, ir argentinietis. – Jis nuėjo prie lagamino ir ištraukė aplanką. – Štai laiškai, jų daug. Kostanca iš Romos rašė mano dėdei, gyvenančiam Herboje, ir meldė pasakyti, kur Floriana. Dalis laiškų skirti Florianai; Kostanca prašo kunigo, kad šis perduotų juos Florianai. Žinoma, kunigas niekada to nepadarė. Todėl juos ir turiu, taip pat ir neužbaigtą tėvo Askanijaus laišką Florianai, kurio jis taip ir neišsiuntė. Tie laiškai buvo man kelrodžiai. Tėvas Askanijus laiške užsimena apie Bič Komptoną, mažą pajūrio miestelį, taigi paieškas pradėjau nuo tenai. Žinojau, kad mano motina išvažiavo iš Italijos būdama maždaug septyniolikos. Numaniau, kad turėjo lankyti mokyklą. Tame miestelyje yra vienintelė mokykla, ten vis dar gyvena senoji jos direktorė. Bet Floriana mokyklos nelankė, tačiau direktorė pažinojo Florianos globėją Katriną Bridžes. Ji toje mokykloje dėstė anglų kalbą, be to, abi buvo draugės. Direktorė prisiminė Bridžes globojamą merginą, tik vadino kitu vardu. Štai kodėl suabejojau. O atvykęs čionai išvydau tikrą anglę, visai ne tokią moterį, kokią tikėjausi pamatyti.

– Ar radai Katriną Bridžes?

– Prieš penkiolika metų ji ištekėjo ir persikėlė į Kanadą.

– Nė nežinojau, kad tokia moteris apskritai buvo. Kaip manai, ji pasislėpė tyčia?

– Galbūt.

– O kaip radai Mariną?

– Mokyklos direktorė Kristina Blek turi daug albumų su įvairiomis žurnalų iškarpomis. Ji parodė man vieną straipsnį apie „Polzansą“, parašytą netrukus po to, kai viešbutis buvo atidarytas.

– Tad kodėl išvažiuoji?

Rafa pasitrynė smilkinius.

– Klementina, ar Marina tikrai nori prikelti praeitį? Ar nori, kad Grėjus sužinotų jos paslaptį? Gal Dantė net nežino, kad ji pagimdė jo vaiką? Marina keliavo į Italiją norėdama išgelbėti „Polzansą“, o ne knaisiotis skausminguose prisiminimuose. Gal aš – taip pat skausmingas prisiminimas, kurį ji būtų linkusi pamiršti.