Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Mano mieloji Floriana,

tikiuosi, tu sveika kūnu, o tavo širdis gyja. Tu esi labai drąsi mergina, ir aš nepaprastai didžiuojuosi tavimi. Sunkiu išbandymų metu elgeisi labai oriai, rodydama didžiulę stiprybę.

Būčiau atidavęs bet ką, kad tik būtum likusi Herboje, kur būčiau galėjęs tėviškai tavimi pasirūpinti, bet, kaip jau aiškinau vienuolyne, tavo ir tavo sūnelio gyvybei gresia rimtas pavojus. Taigi tai buvo vienintelė išeitis. Bepė Bonfantis – labai galingas žmogus, savo priešus gebąs nutildyti žiauriausiais būdais. Todėl Kostancai, deja, negaliu perduoti nė vieno tavo laiško. Jos tėvas dabar dirba pas Bepę, tad tai pernelyg pavojinga. Niekas niekada neturi sužinoti, kur esi.

Man nemalonu tau pranešti, bet tėvas Severas, kuriuo pasiklioviau daugiau nei penkiolika metų, nugirdo mudviejų su Dante pokalbį ir mūsų paslaptį atskleidė tavo tėvui. Tėvas Severas man prisipažino ir labai dėl to gailisi. Manau, bus teisingiausia, jeigu jis išvažiuos iš Herbos.

Pasitikėk manimi, brangus vaikeli, kai sakau, kad tavo mažylis atiduotas labiausiai jį mylinčiai porai ir užaugs kaip katalikas italų šeimoje. Jo gyvenimo pradžia buvo puiki, nes tu dėl jo aukojaisi. Vienas Dievas težino, kiek jėgų tau tai kainavo, ir aš meldžiuosi, kad Jis guostų tave, kai įsikursi naujuose namuose.

Kaip suprantu, Byč Komptonas yra prie jūros. Viliuosi, čia galėsi viską pradėti iš pradžios. Panelė Bridžes – maloni, dievobaiminga moteris, ji iš tikrųjų pasirūpins tavimi. Turi didžiulę vidinę jėgą ir stiprų, tvirtą tikėjimą. Nuolat regėk Dievą, laikyk Jį savo širdyje, ir pamirši visas negandas.

O aš…

Čia jo laiškas nutrūko. Marina tik dabar suprato, kiek daug drąsos reikėjo tėvui Askanijui, stengiantis ją išgelbėti. Jos sūnų jis išsiuntė į Argentiną pas savo brolį, vienintelį žmogų, kuriuo pasikliovė ir žinojo, kad jis tinkamai pasirūpins vaikeliu. Geresnių namų ir negalėjai įsivaizduoti. Jis rizikavo savo gyvybe. Dabar ji žinojo kodėl: dėl meilės.

Marina sulankstė laišką ir įkišo į voką. Liūdėjo, kad tėvo Askanijaus nebėra tarp gyvųjų ir kad ji negali jam padėkoti. Tada paėmė pluoštelį Kostancos rašytų laiškų ir perskaitė vieną po kito. Stebėjosi, kad prisiminus seną draugę ūmai sugėlė širdį.

Harvis parsirado į „Polzansą“ kitą rytą. Kol Dantė valgomajame pusryčiavo drauge su Grėjumi, Klementina ir Rafa, Marina pasikvietė jį į savo kabinetą.

– Noriu pasišnekėti su jumis, Harvi, – rimtai tarė ji.

– Kas nors atsitiko?

– Sėskitės.

Marina įsitaisė krėsle ir žiūrėjo, kaip jis susmuko ant sofos, senas jos bičiulis ir patikėtinis, žmogus, kuris beveik atstojo jai tėvą. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų meluoti. Norėjo, kad Harvis viską paaiškintų. Buvo pasirengusi patikėti bet kokiu jo pasiteisinimu.

– Vakar mėginau ieškoti jūsų slaugos namuose.

Harvis nustebo.

– Tikrai?

– Ten man pasakė, kad apie ponią Davkot nėra nė girdėję.

– Turbūt supainiojote slaugos namus.

Ji liūdnai pažvelgė į jį.

– Ne, Harvi. Aš žinau tiesą.

Jis nusuko akis.

– Ir ką tokio žinote?

Bet iš rimtos jo minos ji suprato, kad jis numano esąs susektas.

– Žinau apie jūsų pašiūrę. – Ji pritildė balsą. – Jūs Baflsas ar Raflsas, ar kaip ten save vadinat. Harvi, kodėl man melavot?

Jis atgręžė į ją atgailaujantį veidą.

– Tai dėl jūsų, Marina, ir dėl „Polzanso“. Supratęs, kad galite netekti viešbučio, nusprendžiau jums padėti. Žinau, kokia svarbi jums ši vieta. Baiminausi, kad jeigu ją prarasite, pamesite protą.

– Ak, Harvi.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Todėl šį bei tą ir nugvelbiau.

– Šį bei tą?

– Jaguaras nenaujas. Nusipirkau jį už skatikus.

– Ar turite sūnėną?

Harvis papurtė galvą.

– O motiną?

– Ne, ji seniai mirusi.

– Bet, Harvi, už tai galėtumėt sėsti į cypę.

– Maniau, apšvarinsiu tik kartelį. Bet pasirodė, kad vogti labai lengva, todėl įsilaužiau dar sykį… ir dar. Prisipažįstu, buvo smagu. Makavitis, Paslaptingasis katinas. Apgavau juos visus. – Jis šelmiškai šyptelėjo. – Net svaigau iš jaudulio galvodamas, kaip palengvinsiu jūsų vargą. Senis Harvis, vogčia sėlinantis į svetimus namus it Džeimsas Bondas.

– Arba Raflsas.

– Tie romanai visada man patiko. Tai buvo lyg žaidimas.

– Deja, tas žaidimas pernelyg užsitęsė.

Harvis gailiai pažvelgė į ją.

– Ko imsitės, Marina?

– Turėčiau iškviesti policiją.

– Bet juk neįduosit senuko? Tenai gausiu galą.

Marina sukando dantis, pakėlė smakrą. Nuo minties, kad gyvens be Harvio, dilgtelėjo širdį. Ji atsistojo ir nuėjo prie lango. Jos gyvenime ir taip buvo per daug praradimų. Netekusi dar ir Harvio tikrai nebeištvertų kančių.

– Neįduosiu jūsų, Harvi. Tačiau su viena sąlyga.

– Kokia? Padarysiu bet ką.

– Turite viską grąžinti savininkams. – Harviui tyliai aiktelėjus pridūrė: – Jei buvo lengva vogti, nebus sunku ir grąžinti. Grąžinti viską.

– O kaip „Polzansas“?

– Ak taip, jūs dar nežinote. – Ji vėl atsisėdo. – Kol jūsų nebuvo, kai kas pasikeitė. Ai, ir nuo ko man pradėti?

37 skyrius

Silvija sėdėjo prie savo stalo ir nusiminusi spoksojo į tuščią kėdę šalia. Klementina buvo atėjusi į kontorą rugpjūčio 31 dieną susidėti daiktų ir atsisveikinti, bet taip buvo sutarta priimant ją į darbą: rugsėjo 1 dieną iš motinystės atostogų grįžo Polė. Tik niekas nenorėjo, kad Klementina išeitų, nes paaiškėjo, kad ji – kvalifikuočiausia sekretorė ir gera Silvijos draugė. Ponas Atvudas Klementinai, kad tik pasiliktų, siūlė nepadoriai daug pinigų, bet ji atsisakė. Ir kuri moteris mainytų į pinigus pusmečio kelionę po Pietų Ameriką su savo svajonių vyru?

Silvija nustebo sužinojusi, kad ponia Atvud taip ir nepaprašė skyrybų. Svarstė, kokį sandėrį juodu sudarė. Gal jis pažadėjo dėl jos apsirengti vagies kostiumą? Gal jo žmona buvo drąsesnė, nei jis manė? Ir kuo gi dar jis buvo apsimetęs? Taip galvodama Silvija šypsojosi ir ne taip ilgėjosi Klementinos.

Ruduo užklupo be jokio įspėjimo, nes, atvirai šnekant, visą liepą ir rugpjūtį laikėsi rudeniškas oras. Taip dar nėra buvę, kad nuolat dulktų lietus. Sugrįžo Polė, bet ji pliurpė vien tik apie savo mažąją dukrelę: Dudlums padarė tą, Dudlums padarė aną. Silvija niekaip nesuprato, kodėl ji nevadina dukters tikruoju vardu, kuris buvo išties gražus – Esmė.

Klementina turbūt švyti iš laimės. Silvija nepavydėjo jai, nes pavydas – tai apmaudas, o jai dėl Klementinos nebuvo apmaudu, tačiau vis tiek kažkas graužė. Įsimylėjusi Klementina ne tik išgražėjo, bet ir tapo nerūpestinga, tarsi būnant šalia mylimo vyro jai niekas neberūpėtų. Šešėlis nuslinko, ir jos polinkis gintis ūmai prapuolė. Daugiau jokio liūdesio, jokio kartėlio, jokio mėgavimosi savigaila.

Savaitgaliais Silvija pietums užsisakydavo staliuką „Polzanse“. Anksčiau užsisakinėti nereikėdavo, bet dabar viešbutis buvo pilnutėlis, ir vienintelis būdas gauti staliuką – rezervuoti iš anksto arba skambinti Džeikui į mobilųjį. Savo numerį jis duodavo tik ypatingiems klientams, ir Silvija buvo viena iš jų. Nors kviestinis dailininkas išvažiavo, viešbutis net ūžė nuo Devono aukštuomenės, visi kambariai buvo užimti. Marina įdėjo skelbimą į Dokombo-Devlišo laikraštį, kad ieško kito dailininko, o Viljamas Šokrosas surengė pirmąjį literatūrinį vakarą ir visus pradžiugino, salėje nebuvo nė vienos laisvos vietos. Jis ne tik mokėjo aiškiai dėstyti mintis ir įdomiai kalbėti, bet ir buvo velniškai patrauklus. Silvijai kurį laiką pavyko priremti jį prie sienos, ir jis mandagiai pritarė jai, kai ji pasakė, kad mėgstamiausias jos dalykas mokykloje buvo istorija.