Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Kažkas pabeldė į duris. Klementina nepatenkinta susiraukė, bet po minutės nustebo, nes vidun galvą kyštelėjo jos tėvas.

– Rafa, gal ateitum į buvusias arklides? Manau, turėtum su kai kuo susitikti.

Rafa dirstelėjo į Klementiną. Toji tik kilstelėjo antakius, buvo suglumusi ne mažiau už Rafą. Grėjus pamatė atidarytą lagaminą, gulintį ant lovos, bet nieko nesakė. Jie nulipo laiptais ir praėjo pro registratūrą, iš kurios Rouzė smalsiai stebėjo paslaptingus atvykstančiuosius ir išvykstančiuosius, taip pat ir arklides, į kurias nuėjo Džeikas.

Rafa pastebėjo ant žvyrkelio „Alfa Romeo“ ir uniformuotą vairuotoją, oriai blizginantį variklio gaubtą. Tačiau nė nenutuokė, kad atvyko Dantė. Kai įėjo į svetainę, visi nuščiuvo. Dantė ir Marina atsistojo. Rafa išsyk pastebėjo, kad Marina verkė, ir ūmai suprato: ji žino, kas jis. Nuo tos minties jis net įsitempė.

Marina meiliai pažvelgė į Rafą, ir jis kiek atsipalaidavo.

– Mano sūnau, – ištarė ji.

Rafa neteko amo. Jis įtarė, kad Marina – jo motina, o Italijoje abejonės visai išsisklaidė, bet tik kai ji garsiai ištarė žodį „sūnau“, įtarimai tapo tikrove.

Jis sužiuro į Dantę.

– Mio figlio , – pasakė Dantė ir ištiesė ranką.

– Atkeliavai ieškoti manęs? – sušnabždėjo Marina, neryžtingai žengdama prie Rafos.

Rafai gniaužė gerklę, tad tik linktelėjo, o tada jį apkabino du žmonės, kuriems turėjo būti dėkingas, kad atsirado šiame pasaulyje.

– Vadinasi, nesi Baflsas, džentelmeniškas vagis? – nusijuokė Džeikas, kuris negalėjo pakęsti tokių scenų.

Rafa nusikvatojo.

– Žinoma, ne.

– Tai ką veikei Marinos kambaryje?

– Mėginau rasti įrodymų, kad ji – mano motina.

– Ir radai? – paklausė Marina.

– Ne. Tik eilėraštį „Mano jūrų Marina“.

– Ak, užtikai ne tą dėžę. Sau vardą išsirinkau iš Katrinos Bridžes eilėraščių knygos. Kai atvažiavau į Bič Komptoną, knyga gulėjo ant stalelio prie lovos. Aišku, nesupratau nė žodelio, nes nemokėjau anglų kalbos, bet Marina – ir itališkas vardas, kilęs iš žodžio mare , reiškiančio „jūra“. O jūra buvo vienintelis dalykas, siejantis Angliją su Italija, todėl ir pasirinkau tą vardą. Išplėšiau eilėraštį iš knygos ir pasidėjau. Atnešiu teisingą dėžę, kad suprastum, jog visus tuos metus laikiausi įsikibusi į prisiminimus apie tave.

Ji išėjo iš kambario ir užbėgo laiptais. Širdyje buvo taip lengva, kad juto šokinėjant ją krūtinėje tarytum didelį balioną.

Rafa atsisėdo šalia tėvo. Jis buvo atsinešęs aplanką, kurį rodė Klementinai, tad dabar pakišo Dantei.

– Mano dėdės aplanke apie tave nėra jokios užuominos, – pasakė jis. – Bet džiaugiuosi radęs ir savo tėvą.

Dantė ištraukė iš aplanko aksominį kapšiuką ir žvilgtelėjo vidun. Jame spindėjo žiedas su briliantais, jo dovanotas Florianai, ir apyrankė su karuliais – jo motinos dovana. Jis pasukiojo žiedą tarp pirštų galvodamas apie vakarą, kai įteikė jį Florianai, aukštai spingsint žvaigždėms, priešais ošiant jūrai. Kitados manė, kad jiedu kartu sulauks senatvės.

– Dabar, kai žinau, kas tu, matau, kad tavo akys tokios pat kaip Marinos, – pasakė Džeikas.

– Tu teisus, – pritarė Grėjus. – Nesuprantu, kodėl anksčiau to nepastebėjom. Panašumas stulbinamas.

– Jis paveldėjo mano odos ir plaukų spalvą, bet jūs to nematote, nes esu labai pražilęs, – pridūrė Dantė.

Klementina meiliai jam nusišypsojo.

– O aš nė sykio nepagalvojau, kad tu Baflsas.

Rafa šyptelėjo ir žvelgė į ją tol, kol nešina sena batų dėže grįžo Marina.

Ji atsiklaupė prie sofos ir nuvožė dangtį. Žiūrėdama į dėžės turinį nebejautė kaltės.

– Štai brangūs daikteliai, trumpo mudviejų buvimo kartu liudytojai. Tavo nuotrauka, daryta vienuolyno viršininkės. – Marina paėmė nuotrauką ir įsižiūrėjo į ją. Negalėjo atsistebėti, kad tas kūdikėlis nuotraukoje dabar jau suaugęs vyras ir sėdi prieš ją. – Matai, koks buvai meilutis. Ir dar tavo antklodėlė. – Ji prispaudė ją prie nosies, paskui ištraukė voką. – O čia tavo garbanėlė. Pažvelk, buvai šviesiaplaukis, plaukučiai švelnūs, kaip šilkiniai. Ak, paikystės, – atsainiai tarė jausdamasi kvailai, virpančiais pirštais rausdamasi dėžėje. – Bet tai ir viskas, ką turėjau. – Marina paėmė pluoštelį laiškų, perjuostų rausvu kaspinu, tuo pačiu, kuriuo Violeta buvo surišusi jos gimtadienio dovaną. – Ir šituos labai branginau. – Ji pagavo Dantės žvilgsnį ir šyptelėjo.

– Kokį vardą man davei? – paklausė Rafa.

– Tu pakrikštytas Dante.

Rafa pažvelgė į savo diržo sagtį.

– Tai visada buvo vidurinis mano vardas. Rafaelis Dantė Santoras. R. D. S. Kai Italijoje supažindinai mane su Dante, viskas stojo į vietas. Tada supratau, iš kur esu kilęs. Bet abejojau, ar ryšiuosi ir pasakysiu tau tiesą, be to, svarsčiau, ar tu pati norėsi ją žinoti. Abejojau netgi savim – bijojau pasijusti atstumtas. Bet dabar, kai žinau tiesą, suprantu, kodėl buvau atiduotas svetimiems. Suprantu, kad neturėjai kitos išeities.

Marinai kilo tiek daug klausimų, kad ji neišmanė, nuo ko pradėti. Paėmė Rafą už rankos ir paklausė to, kas rūpėjo labiausiai:

– Ar tavo gyvenimas buvo laimingas?

Rafa nusišypsojo.

– Labai.

– Atvažiavau čionai turėdamas ir dar vieną tikslą, – pasakė Dantė.

– Ir kokį gi? – susidomėjo Džeikas, kuris jau buvo nuvargęs nuo daugybės atskleistų paslapčių.

– Norėčiau investuoti į jūsų viešbutį. – Marina dirstelėjo į Rafą ir suraukė antakius. – Taip, prieš tau ateinant pusryčiauti Rafa viską man papasakojo. Nepyk. Paklausiau jo, kodėl atvažiavot, ir jis pasakė priežastį. Gerbiu tave, kad neprašei pinigų, tačiau leisk tau pagelbėti.

Sutrikusi Marina uždengė dėžę.

– Nė nežinau, ką atsakyti.

– Nieko blogo, kad esi prisirišusi prie šios vietos ir darai viską, kad tik ją išlaikytum. Aš myliu „Magdaleną“ ir lygiai taip pat kovočiau dėl jos, jei kiltų pavojus netekti vilos. Leisk tau padėti, nes aš galiu sau tai leisti. – Jis nusišypsojo. – Be to, ir noriu.

Marina pasidavė – linktelėjo slapčia džiaugdamasi dėl jų visų.

– Tada pavesiu tave savo vyro globai, – pasakė ji ir atsistojo. – Apie finansus Grėjus nutuokia geriau nei aš. Judu pasišnekėkit apie reikalus, o aš pasirūpinsiu pietumis. Siūlau visiems drauge papietauti. Kaip viena didelė šeima. – Marina apsidairė. – Kur Harvis? Ar šį rytą kas nors matėt Harvį?

– Vakar vakare jis išvažiavo aplankyti savo motinos, – paaiškino Džeikas. – Gal dar negrįžo?

Grėjus pakvietė Dantę į viešbučio biblioteką aptarti reikalų. Džeikas ėmėsi įprastų pareigų džiaugdamasis, kad ištrūko iš nedidelės svetainės, kurioje tvyrojo slogi atmosfera. Klementina ir Rafa liko vieni.

– Ar vis dėlto išvažiuosi? – paklausė Klementina ir susigrūdo rankas į kelnių kišenes.

– Ir kaip galėčiau?

– Na taip, radai, ko ieškojai.

– Radau daugiau , negu ieškojau. – Jis kaip visada įdėmiai pažvelgė į ją. Nenorėdama puoselėti tuščių vilčių ji nusuko akis. – Klementina, aš radau tave .

– Bet nenorėjai manęs.

– Visada norėjau. Taip norėjau, kad net skaudėjo. – Jis apkabino ją. – Negalėjau tikėtis, kad pamilsi mane nežinodama, kas esu iš tikrųjų. Nenorėjau tavęs skaudinti.

– Bet vis tiek įskaudinai.

Jis pirštais perbraukė jai per skruostą.