Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga.

Jo veidas abejingas, bet žodžiai… lyg norėtų jais pasakyti visai ką kita. Tai mane glumina.

– Puiku, – linkteli Polas. – Iki, Ana.

– Iki, Polai. – Akimis nulydžiu jį, žingsniuojantį sandėlio link. – Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau?

– Ačiū, daugiau nieko nereikia, – tvirtai ir santūriai sako jis.

Po galais… Ar jį įžeidžiau? Giliai įkvėpusi apsisuku ir patraukiu prie kasos. Kas jam yra?

Įmušu į kasos aparatą virvės, kombinezono, apsauginės dažymo juostos ir kabelio kainą.

– Keturiasdešimt trys doleriai.

Pažvelgiu į Grėjų ir vėl iš karto pasigailiu. Jis atidžiai žiūri į mane, tiesiog kiaurai veria. Tai mane nervina.

– Norėsite maišelio? – klausiu imdama jo kreditinę kortelę.

– Taip, Anastazija.

Grėjus liežuviu glostyte glosto mano vardą ir man vėl pašėlusiai ima daužytis širdis. Vos atgaunu kvapą. Paskubomis sudedu į plastikinį maišelį prekes.

– Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man.

Grėjus vėl kalba labai dalykiškai. Nerasdama žodžių, linkteliu ir grąžinu jam kortelę.

– Gerai. Tad galbūt iki rytojaus. – Jis jau sukasi, bet stabteli. – Beje, Anastazija… Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu.

Jis nusišypso ir vėl ryžtingai, persimetęs per petį plastikinį maišelį, patraukia prie durų – palikęs mane purtomą moteriškų hormonų audros. Pagaliau, kelias minutes paspoksojusi į uždarytas duris, pro kurias jis ką tik išėjo, grįžtu į tikrovę.

„Na, gerai, jis man patinka.“ Štai, pripažinau sau, kad taip yra. Daugiau negaliu slėptis nuo savo jausmų. Dar niekada taip nesijaučiau. Jis man patrauklus, labai patrauklus. Bet suprantu, kad tai tuščias reikalas, tad su maloniu apgailestavimu atsidūstu. Į parduotuvę jis užsuko atsitiktinai. Ir vis dėlto, be jokios abejonės, galėsiu žavėtis juo iš tolo. Juk taip niekam nepakenksiu. Jei rasiu fotografą, rytoj turėsiu gerą progą pasigrožėti Grėjumi. Nekantraudama prikandu lūpą ir staiga susigriebiu, kad šypsausi išsiviepusi iki ausų kaip mokinukė. Reikia skambinti Keitei ir organizuoti fotosesiją.

TREČIAS SKYRIUS

Keitė beprotiškai apsidžiaugia.

– Bet ką Grėjus veikė Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje? – Jos smalsumas kalbantis telefonu aiškiai girdėti.

O aš pasislėpusi sandėlio gilumoje ir mėginu šnekėti abejingai, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Jis buvo netoliese.

– Man rodos, Ana, tai neįtikėtinas sutapimas. Ar nemanai, kad jis užsuko į parduotuvę į tave pažiūrėti?

Išgirdus apie tokią galimybę man suspurda širdis, tačiau džiaugsmas ilgai netrunka. Niūri, į neviltį varanti tiesa tokia, kad jis atvažiavo čia verslo reikalais.

– Jis lankėsi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Ponas Grėjus finansuoja kažkokį tyrimą, – tyliai sakau.

– Ak, taip. Jis suteikė tam fakultetui pustrečio milijono dolerių subsidiją.

Nieko sau…

– Iš kur žinai?

– Ana, aš žurnalistė ir rašiau apie tą vyruką biografinį straipsnį. Žinoti – mano darbas.

– Gerai jau, Karla Bernstein, nespirgėk. Tai ar nori tų nuotraukų?

– Aišku, noriu. Tik klausimas, kas ir kur jas padarys.

– Galim Grėjaus paklausti kur. Jis sakė čia kur nors apsistosiąs.

– Kaip tu su juo susisieksi?

– Turiu jo mobiliojo numerį.

Keitė iš nuostabos net aikteli.

– Pats turtingiausias, sunkiausiai pagaunamas ir paslaptingiausias viengungis Vašingtono valstijoje taip paprastai ėmė ir davė tau savo mobiliojo numerį?

– Na… taip.

– Ana! Tu jam kritai į akį. Be jokios abejonės, – autoritetingai pareiškia ji.

– Keite, jis tik norėjo būti malonus. – Bet dar nebaigusi sakinio žinau, kad tai netiesa: Kristianas Grėjus nesistengia būti malonus. Mandagus – galbūt. Ir iš širdies gilumos atsklinda silpnas, tylus balselis: „Gal Keitė teisi?“ Vien nuo minties, kad galbūt – tik galbūt! – Grėjui galėčiau patikti, man pašiurpsta oda. Šiaip ar taip, juk sakė, kad džiaugiasi, jog Keitė negalėjo pati imti to interviu. Leidžiuosi užvaldoma tylaus džiugesio, linguoju į šonus ir mėgaujuosi mintimi, kad galėčiau jam patikti. Bet Keitė nuleidžia mane ant žemės.

– Nežinau, kur rasime žmogų, kad padarytų nuotraukas. Levis, nuolatinis mūsų fotografas, negali. Jis savaitgalį išvažiavęs namo, į Aidaho Folsą. Kaip jis susinervins, kad praleido progą fotografuoti vieną iš žymiausių Jungtinių Valstijų verslininkų.

– Hm… O gal tiktų Chosė?

– Puiki mintis! Paprašyk jo – dėl tavęs jis padarytų viską. Tada paskambink Grėjui ir sužinok, kur jis nori būti fotografuojamas.

Į Chosė Keitė žiūri šiek tiek iš aukšto ir tuo mane erzina.

– Manau, tu turėtum jam paskambinti.

– Kam – ar Chosė? – pašaipiai pasitikslina Keitė.

– Ne, Grėjui.

– Ana, tai tave su juo sieja ryšys.

– Ryšys?! – sušunku gerokai pakeltu balsu. – Aš to vyruko beveik nepažįstu.

– Bent jau buvai su juo susitikusi, – piktai atkerta ji. – Ir atrodo, kad jis norėtų tave geriau pažinti. Ana, paskambink jam, ir tiek, – išrėžia Keitė ir nutraukia pokalbį.

Kartais ji tokia valdinga… Susiraukusi dėbteliu į savo mobilųjį ir parodau jam ilgą liežuvį. Siunčiant žinutę Chosė, į sandėlį ieškodamas švitrinio popieriaus įžengia Polas.

– Ana, ten, salėje, turime pilnas rankas darbo, – taikiai primena jis.

– Taip… Atsiprašau… – sumurmu jau gręždamasi ir ketindama eiti.

– Klausyk, iš kur pažįsti Kristianą Grėjų? – apsimestinai atsainiai klausia Polas, bet nuslėpti smalsumo jam nepavyksta.

– Teko imti iš jo interviu mūsų universiteto studentų laikraščiui. Keitė sirgo, – abejingai gūžteliu ir mėginu dėtis lyg niekur nieko, bet vaidinti man sekasi ne kažin kiek geriau už Polą.

– Kristianas Grėjus Kleitono parduotuvėje. Tik pamanyk! – iš nuostabos net prunkšteli Polas. Ir, tarsi vydamas šią mintį, papurto galvą. – Beje, gal šiandien vakare norėtum nueiti kur nors išgerti taurelės ar ko?..

Kiekvieną kartą grįžęs namo jis kviečia mane į pasimatymą, o aš visada atsisakau. Tai savotiškas ritualas. Niekada nemaniau, kad susitikinėti su darbdavio broliu būtų gera mintis, ir nors Polas mielas, – toks pat mielas kaip ir bet kuris kitas kaimynystėje gyvenantis vaikinas, kurių Amerikoje pilna, – jis toli gražu neprimena romanų herojaus; šiaip ar taip, aš net turėdama lakiausią fantaziją negalėčiau jo tokio įsivaizduoti. „O Grėjų galėtum?“ – pakuždomis klausia pasąmonė, demonstratyviai kilstelėjusi antakį. Negailestingai ją nutildau.

– Ar brolio gimtadienio proga nebus šventinės šeimos vakarienės ar ko panašaus?

– Švęsim rytoj.

– Gal kitą kartą, Polai. Šiandien vakare turiu mokytis. Ateinančią savaitę man baigiamieji egzaminai.

– Ana, vieną gražią dieną tu vis tiek sutiksi.

Jis nusišypso, o aš sprunku į prekybos salę.

– ANA, BETGI AŠ FOTOGRAFUOJUvietoves, ne žmones, – sunkiai atsidusęs sako Chosė.

– Chosė, aš tavęs prašau… – imu maldauti.

Pereinu per mūsų buto svetainę spausdama prie ausies mobilųjį ir pro langą žvelgdama į blėstančią vakaro šviesą.

– Duokš telefoną.

Keitė išplėšia man iš rankos aparatą ir atmeta ant peties švelnius kaip šilkas šviesiai rusvus plaukus.

– Klausyk, Chosė Rodrigesai, jei nori, kad mūsų laikraštyje būtų paskelbta apie tavo parodos atidarymą, rytoj padarysi mums tas nuotraukas, capiche 1? – Keitė gali būti ir be galo griežta. – Gerai. Ana tau paskambins ir pasakys, kada ir kur turėsi fotografuoti. Iki rytojaus.