Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Kristianas suirzęs užsimerkia ir ranka persibraukia per plaukus.

– Prašau, Ana, leisk Teilorui parvežti tave namo.

– Atvairuosiu mašiną, panele Stil, – valdingai pareiškia Teiloras.

Kristianas jam linkteli, o kai vėl atsisuku, Teiloro prie durų jau nėra. Tad vėl atsigręžiu į Kristianą. Mudu skiria šiek tiek daugiau nei metras. Jis žingteli į priekį, o aš nejučiomis pasitraukiu atatupsta. Jis sustoja, veide aiškiai matyti kančia, akys degte dega.

– Nenoriu, kad išeitum, – ilgesingai sumurma jis.

– Likti negaliu. Žinau, ko noriu, ir tu man negali to duoti, o aš negaliu duoti to, ko reikia tau.

Kristianas vėl žingteli prie manęs ir aš kilsteliu rankas.

– Prašau, nereikia. – Pasitraukiu dar toliau nuo jo. Dabar tikrai neatlaikyčiau jo prisilietimo, pražūčiau. – Aš to neištverčiau.

Stvėrusi lagaminą ir kuprinę, pasuku į vestibiulį. Kristianas, rūpestingai laikydamasis atstumo, seka iš paskos. Paspaudžia lifto mygtuką ir durys atsidaro. Aš įlipu į kabiną.

– Sudie, Kristianai, – burbteliu.

– Ana… Lik sveika… – tyliai atsisveikina jis, atrodo visiškai palūžęs, kaip nepakeliamai kenčiantis žmogus, ir jo išvaizda atspindi mano savijautą. Nusuku akis nuo Kristiano, kol dar neapsigalvojau ir nepuoliau jo guosti.

Lifto durys užsidaro ir aš smengu žemyn, į pačias asmeninio pragaro gelmes.

TEILORAS ATIDARO MAN DURELESir aš įlipusi klesteliu ant užpakalinės sėdynės. Vengiu jo žvilgsnio. Aš sutrikusi ir susigėdusi. Visiškai susimoviau. Tikėjausi išvilkti savo Penkiasdešimt Atspalvių į šviesą, bet paaiškėjo, kad šiai užduočiai įvykdyti mano kuklių gebėjimų nepakanka. Iš paskutiniųjų tramdau jausmus. Kai įvažiuojame į Ketvirtąjį aveniu, nieko nereginčiomis akimis spoksau pro langą ir palengva imu suvokti, ką iš tiesų padariau. Mėšlas, aš jį palikau. Vienintelį vyrą, kurį mylėjau. Vienintelį vyrą, su kuriuo miegojau. Aikteliu, visą kūną perveria skausmas ir aš palūžtu. Kad ir kaip stengiuosi susilaikyti, skruostais ima ristis ašaros, aš paskubomis braukiu jas pirštais ir ieškau rankinėje akinių nuo saulės. Kai sustojame prie šviesoforo, Teiloras paduoda man medvilninę nosinę. Jis neprataria nė žodžio, į mane nė nežvilgteli, ir aš jam už tai dėkinga.

– Ačiū, – sumurmu. Šis menkas, bet taktiškas ir kilnus Teiloro gestas visai mane pražudo. Atsiremiu į prabangios odinės sėdynės atlošą ir pratrūkstu.

BUTAS SKAUSMINGAI TUŠČIAS IR SVETIMAS.Jame gyvenau per trumpai, kad jausčiausi grįžusi namo. Nueinu tiesiai į savo kambarį, o ten, pririštas prie lovos kojūgalio, liūdnas ir pabliūškęs, kadaruoja sraigtasparnio formos balionas. „Čarlis Tango“, atrodantis ir besijaučiantis visai kaip aš. Piktai jį sugriebusi nutraukiu siūlą ir suspaudžiu glėbyje. Ak, ką aš padariau?..

Griūvu ant lovos su batais, su drabužiais ir pratrūkstu raudoti. Skausmas neapsakomas… fizinis, dvasinis… metafizinis… jis visur, smelkiasi iki gyvo kaulo. Sielvartas. Tai sielvartas – ir aš pati jį prisišaukiau. Kažkur giliai sąmonėje staiga nekviesta iškyla bjauri mano vidinės dievaitės perkreiptomis lūpomis ir iššieptais dantimis mintis: „Fizinis skausmas nuo diržo yra niekis, palyginti su šia pribaigiančia kančia.“ Susiriečiu į kamuoliuką, beviltiškai spausdama prie krūtinės pusiau subliūškusį sidabro spalvos balioną bei Teiloro nosinę, ir atsiduodu sielvartui.