Эрика Джеймс: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Pakelk galvą, – liepia ir aš nedelsdama paklūstu.

Kristianas neskubėdamas uždeda man kaukę, užsmaukia elastingą raištį ant pakaušio ir aš nieko nebematau. Raištis neleidžia iškristi ausinėms. Girdžiu, kaip Kristianas stojasi nuo lovos, bet garsas prislopintas. Mane kurtina pačios alsavimas – negilus ir neritmingas, atspindintis mano susijaudinimą. Paėmęs mano kairę ranką, Kristianas atsargiai ištiesia ją ir pririša prie kairio lovos kampo odiniu diržu. Pririšęs ilgais pirštais perbraukia išilgai visos rankos. Oi! Jo prisilietimas sukelia malonų, kutenantį virpulį. Girdžiu jį pamažu einant į kitą pusę, pajuntu imant mano dešinę ranką ir užveržiant. Jo ilgi pirštai vėl nuslysta mano ranka. Dieve… Aš jau vos tvardausi. Kodėl tai taip jaudina?

Paskui Kristianas pasislenka į lovos kojūgalį ir sučiumpa abi kulkšnis.

– Vėl pakelk galvą, – įsako man.

Taip ir padarau, o jis per lovą patempia mane tiek, kad rankos išsitiesia, o odiniai diržai vos neužveržia riešų. Po galais, negaliu pajudinti rankų. Kūnu plūsteli baimingas virpulys, sumišęs su geidulingu jauduliu, ir pajuntu, kad sudrėkstu dar labiau. Sudejuoju. Pražergęs mane, jis supančioja dešinę mano kulkšnį, paskui kairę, tad guliu visiškai jam atsivėrusi, išskėstomis kojomis ir rankomis, priklausoma vien nuo jo valios. Nematau Kristiano ir tai labai muša iš vėžių. Įsiklausau… ką jis daro? Bet negirdžiu nieko, tik savo alsavimą, duslų širdies plakimą ir, kraujui greitai tekant gyslomis, pulso tvinksnius.

Staiga ausis pasiekia iš „iPod“ sklindantis tylus šnypštimas ir traškėjimas. Kažkur man galvoje vienišas angeliškas balsas, nepritariant jokiai muzikai, užtraukia vieną vienintelę malonią ir besitęsiančią gaidą, prie jo akimirksniu prisideda dar vienas balsas, paskui dar daugiau, – dėl Dievo, juk tai dangiškas choras! – jie skamba galvoje, a cappella traukia labai senovišką giesmę. Dėl Dievo, kas tai? Nieko panašaus nesu girdėjusi. Netikėtai kažkas neapsakomai minkštas nuslysta man per kaklą, paskui lėtai nuslenka per gerklę, krūtinę, krūtis, glamonėja mane… kutena krūtų spenelius. Tas daiktas toks purus, taip švelniai slysta oda. Ir visa tai taip netikėta . Tai kailis! Gal kailinė pirštinė?

Kristianas, tyčia neskubėdamas, ranka braukia man per pilvą, apsuka ratą apie bambą, tada atsargiai slysta skersai, nuo vieno klubo prie kito, o aš mėginu nuspėti, kur jis keliaus toliau, bet… ta muzika… ji skamba ausyse… užvaldo mane… kailis slysta gaktiplaukiais… tarpkoju, vidine šlaunų puse, leidžiasi viena koja… kyla kita… truputį kutena… bet nelabai… prisideda daugiau balsų… dangiškojo choro nariai gieda skirtingas partijas, jų balsai pinasi į nuostabią, ausį glostančią, melodingą harmoniją, pranokstančią viską, ką iki šiol esu girdėjusi. Nugirstu vieną žodį – deus – ir suprantu, kad choras gieda lotyniškai. O kailis tuo metu slysta rankomis, juosmeniu… ir per krūtis vėl ima kilti. Nuo švelnaus lytėjimo speneliai sustandėja… imu dūsuoti… svarstau, kur jo ranka slystelės paskui. Staiga kailis dingsta ir pajuntu bizūno kutus, slenkančius ten pat, kur slinko kailis, tik ausyse skambant muzikai taip sunku sutelkti dėmesį: giesmė, rodos, šimtabalsė, tie balsai iš plonyčių šilkinių aukso ir sidabro spalvos gijų mano galvoje audžia nežemišką gobeleną, o tos gijos susipynusios su švelniu aksomu, kurį jaučiu oda… slystant ja… Dieve… ir netikėtai visa nutrūksta. Paskui staiga tie aksominiai kutai pliaukšteli man per pilvą.

– Oi! – sušunku.

Kirtis netikėtas, bet nelabai skaudus, tik nudilgina, o Kristianas kerta vėl. Šį kartą stipriau.

– Ai!

Noriu pasijudinti, pasirangyti… išvengti kirčio arba drąsiai jį sutikti… Net nežinau – tas jausmas pribloškia. Negaliu pajudinti rankų… mano kojos sukaustytos… aš tvirtai supančiota… o jis vėl kerta, šį kartą perlieja krūtis, aš vėl garsiai aikteliu. Tai saldi kančia – įmanoma tverti, beveik… maloni… na, ne, ne tokia jau ir maloni, bet sulig kiekvienu kirčiu mano oda pragysta, puikiai pagaudama galvoje skambančios muzikos ritmą, pasijuntu smenganti į tamsias, pačias tamsiausias gelmes savo dvasios, pasiduodančios šitam pačiam erotiškiausiam pojūčiui. Jis šmaukšteli man per klubą, paskui vikriai pašventina plaukais apžėlusią gaktą, šlaunis, dar žemiau, vidinę šlaunų pusę… ir vėl kyla aukštyn, vėl vanoja klubus. Jis darbuojasi, kol giesmė pasiekia apogėjų ir staiga nutyla. Akimirksniu liaujasi ir jis. Paskui balsai vėl ima giedoti… stipriau, stipriau, ir jis plaka vis energingiau, o aš… dejuoju ir muistausi. Staiga vėl viskas liaujasi ir įsivyrauja tyla… lieka tik sunkus mano šnopavimas ir… pirmykštis troškimas. Trokštu, kad… ak… kas yra? Ką jis ketina dabar daryti? Aš labai susijaudinusi, vos ištveriu. Pasiekiau labai tamsią, kūnišką gelmę.

Lova sujuda, pajuntu ant manęs lipantį Kristianą ir giesmė vėl prasideda iš naujo. Jis vėl įjungė įrašą… šį kartą kailį pakeičia jo nosis ir lūpos… slysta mano kaklu, gerkle, bučiuoja, čiulpia… leidžiasi prie krūtų… Ai! Jaudrina vieną, paskui kitą spenelį… aplink vieną jo liežuvis nesiliauja sukti ratų, o kitą negailestingai maigo pirštai… Dejuoju, rodos, garsiai, nors ir negirdžiu. Aš pasidavusi. Pasidavusi jam… pasidavusi šiems nuostabiems, nežemiškiems balsams… pasidavusi visiems šiems pojūčiams, kurių negaliu išvengti… esu visiškai priklausoma nuo meistriškų Kristiano prisilietimų.

Jis leidžiasi žemyn, prie pilvo – jo liežuvis braukia ratus apie bambą, kartodamas kelią, kuriuo jau ėjo bizūnas ir kailis… sudejuoju. Jis bučiuoja, čiulpčioja ir kandžioja… slenka žemyn… o paskui jo liežuvis staiga atsiduria ten . Tarpkojyje. Atlošusi galvą surinku ir vos nesprogstu nuo orgazmo… pasiekiu ribą ir jis stabteli.

Ne! Lova sujuda, jis klaupiasi man tarp kojų. Atsiremia į baldakimo stulpą ir vieną kulkšnį veržęs diržas staiga pradingsta. Patraukiu koją į lovos vidurį… atremiu į Kristianą. Jis pasilenkia prie kito stulpo ir išlaisvina man kitą koją. Tada ima paskubomis trinti abi kojas spaudydamas ir minkydamas raumenis, norėdamas įkvėpti jiems gyvybės. Paskui, sučiupęs mane už klubų, kilsteli taip, kad nugara jau nesiremiu į lovą. Aš išsirietusi, prie čiužinio liečiasi tik pečiai. Ką? Jis klaupiasi man tarp kojų… vikrus, galingas stūmis, ir jis jau manyje… o, po galais… aš vėl surinku. Artėjant orgazmui imu virpėti ir jis sustingsta. Virpėjimas liaujasi… ak, ne… jis dar nori mane pakankinti.

– Prašau!.. – suvaitoju.

Kristianas stipriau mane suspaudžia… gal tai įspėjimas? Nežinau, jo pirštai įsispaudę giliai man į sėdmenis, o aš garsiai šnopuoju… tad pamėginu išlyginti kvėpavimą. Jis vėl labai lėtai ima sūpuotis… traukiasi ir vėl leidžiasi gilyn… kankinamai lėtai. „Dėl Dievo, maldauju!“ – surinku neišleisdama nė garso. Choralą giedančių balsų vis daugėjant, jis ima tankinti stūmius, tiesa, labai palengva, mat puikiai tvardosi… tobulai paklūsta muzikos ritmui. Aš daugiau nebegaliu.

– Prašau… – vėl imu maldauti ir Kristianas vienu vikriu judesiu vėl paguldo mane ant lovos, užvirsta ant manęs, delnais įsiremia į čiužinį šalia mano krūtų ir, visą kūno svorį perkėlęs ant rankų, įsiskverbia į mane. Muzikai pasiekus apogėjų, krintu… šuolis tarsi uždelstas… smengu į orgazmą, stipriausią ir skausmingiausią iš visų patirtų, o Kristianas seka paskui mane… dar tris kartus giliai stumtelėjęs, staiga sustingsta, tada visu svoriu mane prislegia.