Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

– Atrodai žavingai, – sušnabžda Kristianas.

Klūpau nunarinusi galvą, žinodama, kad jis spokso į mane, beveik nuogą. Jaučiu, kaip veidą palengva muša raudonis. Kristianas pasilenkia ir, pirštais suėmęs už smakro, pakelia galvą, kad pažvelgčiau jam į akis.

– Esi graži moteris, Anastazija. Ir priklausai tik man, – sumurma jis. – Atsistok. – Jo įsakymas švelnus, duodantis geidulingą pažadą.

Virpančiomis kojomis atsistoju.

– Pažiūrėk į mane, – sušnabžda Kristianas ir aš pažvelgiu į liepsningas jo akis. Tai dominanto žvilgsnis – šaltas, griežtas ir beprotiškai seksualus; tas gundantis žvilgsnis atspindi septynis nuodėmės atspalvius. Man džiūsta burna, žinau darysianti viską, ko tik jis prašys. Kristiano veidą iškreipia kone žiauri šypsena. – Sutarties mudu nepasirašėme, Anastazija. Bet ribas aptarėme. Noriu dar kartą priminti, kad turime saugos žodžius, pameni?

Po velnių… ką jis sumanė, kad gali prireikti saugos žodžių?

– Kokie jie? – valdingai klausia Kristianas.

Išgirdusi jo klausimą, truputį suraukiu kaktą ir jo veidas pastebimai sugriežtėja.

– Kokie tie saugos žodžiai, Anastazija? – primygtinai ir lėtai pakartoja jis.

– „Geltona“, – pralemenu.

– Ir? – paragina jis mane ir stipriai sučiaupia lūpas.

– „Raudona“, – sušnabždu.

– Nepamiršk jų.

Nesusilaikau… žiūrėdama į Kristianą kilsteliu antakį ir ketinu priminti jam savo diplomo pažymių vidurkį, bet, pamačiusi staiga žybtelint šaltas kaip ledas pilkas jo akis, nepratariu nė žodžio.

– Panele Stil, savo mitraus liežuvio geriau nekiškite iš burnos. O jei ne, tai imsiu ir išdulkinsiu klūpančią į tą burną. Supratote?

Nevalingai sukandu dantis. Gerai. Sudrausminta kelis kartus greitai sumirksiu. Tiesą sakant, mane labiau baugina Kristiano kalbos tonas, o ne grasinimas.

– Supratote?

– Taip, sere, – paskubomis sumurmu.

– Gera mergaitė, – sako jis, paskui tylėdamas pažiūri į mane. – Visai nenoriu, kad pasinaudotumėte saugos žodžiu, nes negalite ištverti skausmo. Tai, ką ketinu jums daryti, yra stipru. Labai stipru, ir jūs turėsite man padėti. Ar supratote?

Ne visai. Stipru? Nieko sau…

– Visa esmė – lytėjimas, Anastazija. Tu manęs nei matysi, nei girdėsi. Bet galėsi mane jausti.

Susiraukiu. Negirdėsiu jo? Kaip viskas vyks? Jis nusisuka ir tik tada pamatau, kad ant komodos padėta aptaki, plokščia, nepoliruota juoda dėžė. Ištiesęs į ją ranką, Kristianas mosteli ir dėžė skyla į dvi dalis: durelės prasiskiria ir pasislenka, atidengdamos kompaktinių diskų grotuvą ir daug mygtukų. Kristianas kelis paspaudžia. Nieko nenutinka, bet jis, rodos, patenkintas. Aš suglumusi. Kai jis vėl atsisuka į mane, veide išvystu santūrią, bet mįslingą šypsenėlę.

– Ketinu pririšti tave prie tos lovos, Anastazija. Bet pirmiausia užrišiu tau akis ir, – jis parodo rankoje laikomą „iPod“, – tu manęs negirdėsi. Girdėsi tik muziką, kurią aš tau leisiu.

Gerai. Muzikinis intarpas. Visai ne tai, ko tikėjausi. Ar jis kada nors daro tai, ko tikiuosi? Jėzau, galgi nebus repo.

– Eikš.

Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane prie senovinės lovos su keturiais baldakimo stulpais. Kiekviename kampe – pančiai: plonos metalinės grandinės ir odiniai antrankiai, blizgantys raudono atlaso fone.

Kad mane kur, rodos, tuoj širdis iššoks iš krūtinės – jaučiu, jog viduje tiesiog lydausi, o gyslomis teka grynas geismas. Ar galėčiau dar labiau susijaudinti?

– Stovėk čia.

Stoviu prie lovos. Jis pasilenkia ir sušnabžda man į ausį:

– Lauk čia. Nenuleisk akių nuo lovos. Įsivaizduok, kad guli ant jos surišta ir visiškai priklausoma nuo mano malonės.

Dieve…

Kristianas nueina, girdžiu, kad kažką paima nuo durų pusės. Visos mano juslės labai jautrios, klausa įtempta. Jis kažką pasiėmė nuo vytinių ir menčių stovo. Po galais… Ką jis darys?

Jaučiu Kristianą už nugaros. Jis paglosto man plaukus, suima juos ir pradeda pinti kasą.

– Nors ir labai mėgstu dvi tavo kasytes, Anastazija, dabar nekantrauju tave paimti. Tad pakaks ir vienos kasos, – kimiai ir tyliai paaiškina.

Pindamas kasą, Kristianas mitriais pirštais kartkartėmis brūkšteli per nugarą, ir kiekvienas toks atsainus palytėjimas mano odai – tarsi malonus elektrošokas. Kasos galą jis suriša gumele, paskui švelniai trūkteli taip, kad žingteliu atatupsta ir prisiploju prie jo. Tada jis trūkteli kasą į šoną, kad palenkčiau galvą ir jam būtų lengviau pasiekti kaklą. Pasilenkęs nosimi braukia man per kaklą, nuo ausies apačios iki peties grybščiodamas odą dantimis ir liesdamas liežuviu. Taip darydamas, Kristianas tyliai niūniuoja ir tas garsas aidu vilnija man per visą kūną. Iki pat apačios… iki pat ten , iki mano gelmių. Neištvėrusi tyliai sudejuoju.

– Dabar tylėk, – prikišęs lūpas man prie odos sumurma Kristianas.

Jis pakelia rankas prieš mane, dilbiais liesdamas mano dilbius. Dešinėje rankoje laiko bizūną. Pamenu, taip šį daiktą Kristianas pavadino, kai pirmą kartą įžengiau į šį kambarį.

– Paliesk jį, – sušnabžda Kristianas, jo balsas – kaip nelabojo.

Atsakydamas į jo raginimą mano kūnas įsiaudrina. Nedrąsiai ištiesiu ranką ir pirštais perbraukiu per ilgus kutus. Jų daug, visi iš švelnaus aksomo, kiekvieno gale – mažytis karoliukas.

– Aš jį panaudosiu. Tau neskaudės, bet plakant kraujas suplūs po oda ir ji taps nepaprastai jautri.

Ak, jis sako, kad man neskaudės.

– Kokie yra saugos žodžiai, Anastazija?

– Hm… „geltona“ ir „raudona“, sere, – sušnabždu.

– Gera mergaitė. Nepamiršk, kad diduma baimės tavo įsivaizduojama.

Jis numeta bizūną ant lovos ir uždeda rankas man ant juosmens.

– Tau jų nereikės, – sumurma, užkiša pirštus už kelnaičių juosmens ir nusmaukia jas per šlaunis ir blauzdas. Svyruodama, laikydamasi meniškai išraižyto baldakimo stulpo, išlipu iš jų. – Stovėk ramiai, – liepia Kristianas, pabučiuoja man užpakalį, o tada du kartus neskaudžiai įgnyba, kad įsitempčiau. – Dabar gulkis. Ant nugaros, – priduria ir taip stipriai pliaukšteli per sėdynę, kad net pašoku.

Paskubomis keturpėsčia užropoju ant kieto, nelankstaus lovos čiužinio ir, neatitraukdama nuo jo akių, atsigulu. Atlasinė paklodė, ant kurios guliu, švelni ir vėsi. Kristiano veidas tarsi akmeninis, tik akys spindi nuo beveik netramdomo jaudulio.

– Pakelk rankas virš galvos, – įsako jis ir aš paklūstu.

Jėzau , kaip mano kūnas jo alksta. Jau dabar jo geidžiu.

Kristianas nusisuka ir aš akies krašteliu matau, kaip jis vėl prieina prie komodos, tada grįžta nešinas „iPod“ ir kažkuo panašiu į akių raištį – beveik tokiu pat, kokiu man buvo užrištos akys skrendant į Atlantą. Nuo šios minties norisi šypsotis, bet lūpos manęs neklauso. Aš pernelyg susikaupusi, pernelyg atsidavusi nekantriam laukimui. Spoksodama į Kristianą, žinau tik viena: mano veidas sustingęs kaip akmuo, o akys išplėstos.

Atsisėdęs ant lovos krašto, jis parodo man „iPod“. Prie jo prijungta keista antena ir ausinės. Kaip neįprasta… Suraukusi kaktą mėginu galvoti, kas tai.

– Tai, kas grojama „iPod“, šis prietaisas perduoda į garso aparatūrą kambaryje, – pirštu baksnodamas į nedidelę anteną, Kristianas atsako į mano nespėtą užduoti klausimą. – Galiu girdėti, ką girdi tu, ir turiu šiam prietaisui skirtą nuotolinio valdymo pultelį.

Jis patenkintas, triumfuodamas nusišypso ir parodo man mažą plokščią pultelį, panašų į naujovišką skaičiavimo mašinėlę. Paskui pasilenkęs atsargiai įkiša man į ausis ausines, o „iPod“ padeda ant lovos, kažkur man už galvos.