Эрика Джеймс - Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Kai vėl atsitokėju, Kristianas atsiskiria nuo manęs. Muzika baigėsi, juntu jį, tysantį ant manęs, laisvinantį man dešinį riešą. Kai išlaisvina ranką, suniurnu. Kristianas paskubomis atriša ir kitą ranką, atsargiai nuima kaukę nuo akių ir ištraukia iš ausų ausines. Nuo prislopintos šviesos kelis kartus sumirksiu ir pažvelgiu į skvarbias pilkas jo akis.

– Sveika, – sušnabžda jis.

– Sveikas, – droviai sukuždu. Jis šypteli kilstelėdamas lūpų kampučius, tada pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja.

– Puikiai laikeisi, – tyliai sako Kristianas. – Apsiversk.

Po velnių, ką jis dabar sugalvojo? Jo žvilgsnis švelnus.

– Noriu tik patrinti tau pečius.

– Ak… Na, gerai.

Nerangiai apsiverčiu ant pilvo. Aš tokia pavargusi. Kristianas apžergia mane ir ima masažuoti pečius. Garsiai dejuoju – jo pirštai tokie stiprūs ir įgudę. Pasilenkęs jis pakšteli man į viršugalvį.

– Kokia ten buvo muzika? – sumurmu, bet mano žodžius sunku suprasti.

– Tas kūrinys vadinasi „Spem in Alium“, tai Tomo Talio motetas keturiasdešimčiai balsų.

– Tai buvo… neapsakoma.

– Visada norėjau dulkintis skambant šiam kūriniui.

– Ar tik nebus dar vienas pirmas kartas, pone Grėjau?

– Tiesą sakote, panele Stil.

Vėl sudejuoju, nes Kristiano pirštai su mano pečiais daro stebuklus.

– Na, pagal šią muziką aš taip pat dulkinausi pirmą kartą, – mieguistai sumurmu.

– Hm… rodos, mudu dovanojame vienas kitam daug pirmų kartų, – ramiai sako jis.

– Ką sakiau per miegus, Kris… tai yra, sere?

Jo rankos trumpai sustingsta ir liaujasi man patarnavusios.

– Daug ką sakei, Anastazija. Kalbėjai apie narvus ir braškes… kad manęs geidi… ir kad manęs ilgiesi.

Ak, ačiū Dievui, kad tik tiek.

– Ir viskas?

Noriu nuslėpti palengvėjimą, bet balsas mane išduoda.

Kristianas nutraukia dievišką masažą, atsigula šalia manęs, įbedęs alkūnę į čiužinį delnu pasiremia galvą. Jo kakta suraukta.

– O ko manei prišnekėjusi?

Oi, mėšlas…

– Kad esi bjaurus, pasipūtęs ir lovoje beviltiškas.

Jis dar labiau susiraukia.

– Ką gi, aš, žinoma, toks ir esu, bet dabar kaip reikiant mane sudominote. Ką nuo manęs slepiate, panele Stil?

Pažvelgiu į jį tyromis akimis ir kelis kartus sumirksiu.

– Nieko aš neslepiu.

– Anastazija, tu visai prasta melagė.

– Maniau, po sekso versite mane kikenti; o man kažkodėl nesinori.

Jo lūpų kampučiai pakyla.

– Pokštauti aš nemoku.

– Pone Grėjau! Vis dėlto kai ko nemokate?!

Linksmai nusišypsau ir jis man atsako tuo pačiu.

– Ne, kai reikia papasakoti linksmą istoriją, aš išvis beviltiškas.

Kristianas, rodos, taip didžiuojasi savimi, kad imu juoktis.

– Ir aš beviltiška.

– Koks tai žavus garsas, – sumurma jis, pasilenkia ir pabučiuoja mane. – Bet tu kažką slepi, Anastazija. Gali būti, kad man teks tave pakankinti, kol išgausiu tiesą.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Staiga pakirstu iš miego. Regis, sapne ką tik nukritau nuo kažkokių laiptų, tad atsisėdu lovoje tiesi kaip styga, trumpai praradusi nuovoką. Miegamajame tamsu, aš Kristiano lovoje viena. Kažkas mane pažadino, kažkokia įkyri mintis. Žvilgteliu į žadintuvą ant jo naktinės spintelės. Penkta ryto, bet jaučiuosi pailsėjusi. Kodėl? Ak, tiesa, tai dėl laiko skirtumo – Džordžijoje dabar būtų aštunta ryto. Po velnių… turiu išgerti tabletę. Kad ir kas mane pažadino – dėkui. Išsiropščiu iš lovos. Girdžiu prislopintą fortepijono muziką. Kristianas skambina. Turiu pamatyti. Man patinka žiūrėti į jį skambinantį. Visiškai nuoga sugriebiu ant krėslo numestą chalatą ir tyliai nupėdinu koridoriumi, vilkdamasi drabužį ir klausydamasi iš didžiojo kambario sklindančios stebuklingos elegijos melodijos.

Apsuptas tamsos, Kristianas sėdi šviesos apskritime ir skambina, o apšviestuose jo plaukuose tviska ryškesnės vario spalvos sruogos. Jis atrodo nuogas, nors žinau, kad mūvi pižamos kelnes. Jis labai susikaupęs ir skambina meistriškai, pasinėręs į muzikos melancholiją. Neryžtingai stabteliu, žiūriu į jį iš tamsos, nenoriu trukdyti. Bet trokštu apkabinti. Kristianas atrodo toks sutrikęs, net liūdnas, toks skausmingai vienišas… o gal tik ši muzika skaudžiai liūdna? Baigęs skambinti kūrinį, jis porą akimirkų palaukia ir ima skambinti iš naujo. Atsargiai slenku prie jo… „Tarsi plaštakė į liepsną“, – pagalvoju ir šypteliu. Kristianas pakelia akis į mane, suraukia kaktą ir vėl įbeda žvilgsnį į savo rankas.

Oi, mėšlas, ar jis supyko, kad sutrukdžiau?

– Turėtum miegoti, – švelniai papriekaištauja jis.

Aiškiai matau, kad kažkas neduoda jam ramybės.

– Tu taip pat, – atsakau, tik ne taip švelniai.

Kristianas vėl pažvelgia į mane perkreipęs lūpas, vos pastebimai šypsodamasis.

– Barate mane, panele Stil?

– Taip, pone Grėjau, baru.

– Na, negalėjau užmigti.

Kristianas vėl susiraukia, veide šmėsteli irzulys, o gal net pyktis. Ar jis pyksta ant manęs? Negali būti…

Nepaisydama Kristiano veido išraiškos, narsiai atsisėdu šalia ant aukštos fortepijono kėdės, padedu galvą jam ant nuogo peties ir žiūriu, kaip jo įgudę ir mitrūs pirštai bėgioja klavišais. Kristianas akimirką stabteli, paskui baigia skambinti kūrinį.

– Kas čia? – tyliai klausiu.

– Šopenas. Preliudas, opus 24, 4 numeris. E-minor , jei tau įdomu, – sumurma jis.

– Man įdomu viskas, ką darai.

Jis pasisuka ir švelniai priglaudžia lūpas man prie plaukų.

– Nenorėjau tavęs pažadinti.

– Nepažadinai. Paskambink kitą.

– Kitą?

– Bacho kūrinį, kurį skambinai pirmą naktį, kai likau.

– A, „Marčelo koncertą“.

Kristianas ima skambinti – neskubėdamas, stropiai. Prisiglaudžiu prie jo, užsimerkiu, liesdamasi prie peties juntu, kaip juda jo ranka. Mudu apgaubia lėtai ir graudžiai sūkuriuojantys, liūdni ir jausmingi muzikos garsai, o jų aidas atsimuša nuo svetainės sienų. Tai nuostabus, nepamirštamas kūrinys, dar liūdnesnis už Šopeno preliudą, ir mane užliūliuoja šios elegijos grožis. Tam tikra prasme ši muzika atspindi mano savijautą. Gilų, skausmingą troškimą geriau pažinti šį nepaprastą vyrą ir pamėginti suprasti jo liūdesį. Netrukus – per greitai – muzika nutyla.

– Kodėl skambini tik tokius liūdnus kūrinius?

Atsisėdusi tiesiai pažvelgiu į Kristianą, bet jis, užuot atsakęs, tik gūžteli pečiais, veide šmėsteli nepatiklumas.

– Rodos, kai pradėjai mokytis skambinti fortepijonu, tau tebuvo šešeri? – mėginu jį prakalbinti.

Kristianas linkteli, bet dar budresniu veidu. Po kelių akimirkų jis vis dėlto šiek tiek atsiveria:

– Puoliau mokytis skambinti fortepijonu, kad įtikčiau įmotei.

– Kad taptum visateisiu tobulos šeimos nariu?

– Taip, galima sakyti ir taip, – nuo tiesaus atsakymo išsisuka Kristianas. – Kodėl atsikėlei? Argi po vakarykščio fizinio krūvio tau nereikia pailsėti?

– Man dabar – aštunta ryto. Be to, turiu išgerti tabletę.

Jis nustebęs kilsteli antakius.

– Puiku, kad prisimeni, – sumurma, ir aš matau, kad išties jį nustebinau. – Kuri gi kita, jei ne tu, būdama kitoje laiko juostoje pradeda vartoti kontraceptines tabletes, kurias svarbu gerti tuo pačiu paros metu. Gal šiandien turėtum išgerti pusvalandžiu vėliau, o rytoj rytą – dar pusvalandžiu vėliau? Taip palengva viskas grįžtų į vėžes ir galėtum gerti tabletes įprastu laiku.