Эрика Джеймс: Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

E L James

Penkiasdešimt

tamsesnių atspalvių

Iš anglų kalbos vertė

Jovita Liutkutė

Versta iš:

E L James

FIFTY SHADES DARKER

Arrow books

Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai ir pavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arba autorės sugalvoti, arba naudojami jos kaip pramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyvenančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109854

Copyright © Fifty Shades Ltd. 2011

The author published an earlier serialized version of this story online with different characters as „Master of the Universe“ under the pseudonym Snowqueen’s Icedragon.

Viršelio dizainas © Jennifer McGuire

Viršelio nuotrauka © E. Spek/ Dreamstime.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Edita Vaskelaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Z. ir Dž.

Visada besąlygiškai jus mylėsiu

PADĖKOS

Esu didžiai dėkinga Sarai, Kai ir Džadai. Ačiū už viską, ką dėl manęs padarėte.

LABAI ačiū Katlinai ir Kristei, kurios atliko už mane didelį darbą ir surūšiavo medžiagą.

Taip pat dėkoju Nialui, savo vyrui, mylimajam ir geriausiam draugui (dažniausiai).

O dabar – garsus padėkos šūksnis visoms nuostabioms, nepakartojamoms moterims iš viso pasaulio, su kuriomis šito ėmusis buvo malonu susipažinti ir kurias dabar laikau draugėmis, tarp jų: Eilei, Aleksei, Eimei, Andrėjai, Andželai, Azucenai, Beibsei, Bi, Belindai, Betsei, Brendai, Britei, Karolinai, Katrinai, Donei, Gvenei, Hanai, Džanetei, Dženai, Dženei, Džilei, Ketei, Keitei, Kelei, Lizai, Mendei, Margaretai, Natalijai, Nikolei, Norai, Olgai, Pemei, Paulinai, Reinai, Reizei, Raikai, Rianai, Rutai, Stefai, Siuzei, Tašai, Teilorei ir Unai. Tas šūksnis taip pat skrieja daugybei talentingų, sąmojingų ir nuoširdžių moterų (ir vyrų), sutiktų internete. Jūs suprasite, kad ši padėka skirta jums.

Ačiū Morganui ir Dženei už informaciją apie „Heathman“ viešbutį.

Ir pagaliau dėkoju Džaninai, savo leidėjai. Tu moki išjudinti. Tikrai.

PROLOGAS

Jis grįžo. Mamytė miega arba vėl nesveikuoja.

Palendu po virtuvės stalu ir susiriečiu. Pro pirštus matau mamytę. Ji miega ant sofos. Jos ranka liečia žalią suskretusį kilimą, o jis avi tvirtus batus su spindinčia sagtimi, stovi prie mamytės ir rėkia.

Jis pliaukšteli mamytei diržu. „Kelkis! Kelkis! Tu, prakeikta kekše. Prakeikta kekše. Prakeikta kekše. Prakeikta kekše. Prakeikta kekše. Prakeikta kekše.“

Mamytė sudejuoja. „Liaukis. Prašau, liaukis.“ Mamytė neklykia. Tik susigūžia.

Pirštais užsikemšu ausis, užsimerkiu. Garsai nuslopsta.

Jis atsisuka, matau jo batus, atitrepsinčius į virtuvę. Rankoje jis tebeturi diržą. Ir ieško manęs.

Pasilenkia ir išsišiepia. Jis bjauriai dvokia. Cigaretėmis ir alkoholiu. „Štai kur tu, mažas šūdžiau…“

Jį pažadina kraują stingdantis klyksmas. Viešpatie! Jis permirkęs prakaitu, širdis daužosi. Kas per velniava? Staiga jis atsisėda lovoje tiesus kaip styga ir susiima galvą rankomis. Mėšlas. Jie vėl čia. Tą triukšmą kėliau aš. Jis giliai atsidūsta mėgindamas nusiraminti ir išguiti iš sąmonės ir šnervių pigios kvietinės degtinės ir „Camel“ cigarečių tvaiką.

PIRMAS SKYRIUS

Ištvėriau trečią dieną be Kristiano ir pirmą dieną naujame darbe. Laikas ėjo tarsi per miglą matant dar nepažįstamus veidus, man patikėtą darbą ir poną Džeką Haidą. Ponas Džekas Haidas… remdamasis į mano rašomąjį stalą, šypsosi man, o jo akys spindi.

– Puikiai padirbėjai, Ana. Rodos, būsime puiki komanda.

Šiaip taip kilsteliu lūpų kampučius ir apsimetu šypsanti.

– Jei galima, aš jau eisiu, – sumurmu.

– Žinoma, jau pusė šeštos. Iki rytojaus.

– Viso gero, Džekai.

– Viso gero, Ana.

Pasiėmusi rankinę apsivelku švarkelį ir žengiu prie durų. Lauke giliai įkvepiu vakarėjančio Siatlo oro. Jis neužpildo tuštumos, plytinčios krūtinėje nuo šeštadienio ryto, skausmingai ir negailestingai primenančios, ką praradau. Nuleidusi galvą, spoksodama sau po kojomis ir galvodama apie tai, kad neturiu nei savo numylėtos Vandos, senutėlės „Volkswagen Beetle“, nei… „Audi“, žingsniuoju į autobusų stotelę.

Bet tuoj pat nuveju šią mintį šalin. Žinoma, galiu leisti sau nusipirkti automobilį – puikų ir naują. Nujaučiu, kad rašydamas čekį Kristianas buvo pernelyg dosnus, ir vien pagalvojusi apie tai burnoje pajuntu gaižumą, bet atsikratau šios minties, kaip įmanydama stengiuosi užsisklęsti ir apskritai apie nieką nemąstyti. Negaliu galvoti apie jį. Nenoriu vėl apsipilti ašaromis – juolab gatvėje.

Butas tuščias. Man trūksta Keitės, įsivaizduoju ją, gulinčią Barbadoso salos paplūdimyje ir gurkšnojančią atvėsintą kokteilį. Įsijungiu plokščiaekranį televizorių, kad jo garsas užpildytų tuštumą ir suteiktų draugijos iliuziją, bet iš tiesų nei klausausi, nei žiūriu. Sėdžiu apsiblaususi ir spoksau į mūro sieną. Aš sustingusi. Jaučiu tik skausmą. Ar dar ilgai teks kentėti?

Iš sielvarto mane staiga išvaduoja elektrinio durų skambučio zirztelėjimas: iš susijaudinimo ima smarkiai plakti širdis. Kas čia galėtų būti? Paspaudžiu telefonspynės mygtuką.

– Siuntinys panelei Stil, – išgirstu abejingą nematomo žmogaus balsą ir kūnu plūsteli nusivylimo banga.

Vangiai nulipusi laiptais, randu kramtomąją gumą čiaumojantį jaunuolį, kuris atsirėmęs į lauko durų staktą laiko didelę dėžę. Pasirašau gavusi siuntinį ir nešuosi dėžę į butą. Dėžė didžiulė ir stebėtinai lengva. Joje – dvidešimt keturios baltos ilgakotės rožės ir kortelė.

Sveikinimai pirmosios darbo dienos proga.

Tikiuosi, ji praėjo gerai.

Taip pat ačiū už sklandytuvą. Tu labai dėmesinga.

Ant mano darbo stalo jis užima garbingą vietą.

Kristianas

Spoksau į kortelę su spausdintu tekstu, o tuštuma krūtinėje plečiasi. Neabejoju, kad viskuo pasirūpino jo sekretorė. Kristianas tikriausiai menkai teprisidėjo. Ir man per skaudu apie tai galvoti. Atidžiai apžiūriu rožes – gražios, tad neprisiverčiu švystelėti jų į šiukšliadėžę. Pareigingai pėdinu į virtuvę ir suieškau vazą.

TAIP PALENGVA SUSIDĖSTO DIENOTVARKĖ:pabundu, dirbu, verkiu, miegu. Na, bent jau mėginu miegoti. Negaliu nuo jo pasprukti net sapnuose. Mane persekioja pilkos liepsningos akys, bejėgiškas žvilgsnis, tviskantys rudi plaukai. Ir ta muzika… tiek daug muzikos – jau negaliu klausytis jokios muzikos. Kaip įmanydama jos vengiu. Krūpteliu net išgirdusi lengvai įsimenamas reklamų melodijas.

Nesišnekėjau su niekuo – nė su mama ar Rėjumi. Dabar tuštiems pokalbiams neturiu jėgų. Ne, tokių pašnekesių nenoriu. Tapau tarsi atskira respublika. Nusiaubta, karo nuniokota šalimi, kurioje niekas neauga, kurioje iki pat horizonto – vien plika žemė. Taip, tai aš. Galiu formaliai bendrauti nuėjusi į darbą, bet tik tiek. Jei pasikalbėčiau su mama, žinau, kad dar labiau palūžčiau, o aš ir taip visiškai sugniuždyta.