Эрика Джеймс: Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių

– Taip. Ne. Ne visai…

Akivaizdžiai susidomėjęs, jis kilsteli antakį.

– Su savo vaikinu?

Nuraustu.

– Ne, ne su vaikinu. Su buvusiu vaikinu.

– Gal rytoj po darbo norėtum nueiti kur nors išgerti? Ana, dirbi leidykloje pirmą savaitę ir eini gana svarbias pareigas. Turėtume atšvęsti.

Džekas nusišypso, jo veide šmėsteli kažkoks sunkiai nusakomas nerimą keliantis jausmas ir aš pasijuntu nesmagiai.

Susikišęs rankas į kišenes, jis neskubėdamas išeina pro dvivėres duris. Žiūrėdama į tolstančią jo nugarą susiraukiu. Eiti gerti su viršininku… ar tai tikrai gera mintis?

Papurtau galvą. Pirmiausia turiu ištverti vakarą su Kristianu Grėjumi. Tik kaip? Nuskubu į tualetą paskutinę minutę dar kaip nors pasigražinti.

Sustojusi prieš didelį veidrodį ant sienos, ilgai ir atidžiai žvelgiu į savo veidą. Kaip visada, išblyškusi, po per didelėmis akimis – juosvi ratilai. Atrodau išvargusi ir susirūpinusi. Gaila, kad nemoku pasidaryti makiažo. Pasidažau blakstienas, kosmetiniu pieštuku pasiryškinu akių vokus ir pasignaibau skruostus vildamasi, kad jie bent kiek paraus. Susišukavusi, kad plaukai dailiai kristų ant nugaros, giliai atsidūstu. Turėtų būti gerai.

Nervindamasi, bet su šypsena pereinu per vestibiulį, mostu atsisveikinu su leidyklos priimamajame dirbančia Klere. Manau, mudvi galėtume susidraugauti. Traukdama prie lauko durų pamatau Džeką, besikalbantį su Elizabete. Plačiai šypsodamasis jis atlekia atidaryti man durų.

– Prašom, Ana, – sumurma.

– Ačiū, – sutrikusi šypteliu.

Lauke ant šaligatvio manęs jau laukia Teiloras. Jis atidaro užpakalines automobilio dureles. Varžydamasi žvilgteliu į mane atlydėjusį Džeką. Jis nusiminęs spokso į „Audi“ visureigį.

Nusisukusi įlipu į mašiną ir randu čia sėdintį jį – Kristianą Grėjų, vilkintį pilką kostiumą be kaklaraiščio ir baltus marškinius prasagstyta apykakle. Pilkos akys spindi.

Nuryju seilę. Jis atrodo nuostabiai, bet į mane žvelgia rūsčiai. Kodėl?

– Kada paskutinį kartą valgei? – piktai klausia jis Teilorui užtrenkus užpakalines dureles.

Mėšlas.

– Labas, Kristianai. Taip, man irgi malonu tave matyti.

– Dabar tavo iškalbingumo man nereikia. Atsakyk.

Jo akys degte dega. Po velnių.

– Na… Pietų valgiau jogurto. Ir… dar bananą.

– Kada valgei normalius pietus? – pasipiktinęs vėl klausia jis.

Teiloras vikriai įsitaiso vairuotojo sėdynėje, įjungia variklį ir mes įsiliejame į transporto srautą.

Pakeliu akis ir Džekas man pamoja, tik neįsivaizduoju, kaip jis mane įžiūri pro tamsintą automobilio stiklą. Atsakau jam tuo pačiu.

– Kas jis? – toliau griežtai mane tardo Kristianas.

– Mano viršininkas.

Slapta žvilgteliu į šalia sėdintį gražuolį vyrą ir pamatau, kad jo lūpos stipriai sučiauptos.

– Na? Kada paskutinį kartą valgei?

– Kristianai, tai tikrai ne tavo reikalas, – sumurmu aš, nepaprastai narsi.

– Visa, ką darai, yra mano reikalas. Pasakyk.

Ne, ne tavo. Suirzusi suniurnu ir užverčiu akis, o Kristianas prisimerkia. Pirmą kartą po daugybės dienų man norisi juoktis. Kaip įmanydama tramdau besiveržiantį kikenimą. Kristiano veidas sušvelnėja, aš iš visų jėgų stengiuosi neprajukti ir mielose, dailiose jo lūpose šmėsteli vos pastebima šypsena.

– Tai kada? – šį kartą jau švelniau klausia jis.

– Praėjusį penktadienį, spagečių su jūrų moliuskais, – pašnabždomis prisipažįstu.

Kristianas užsimerkia, veide šmėsteli įtūžis, o gal ir gailestis.

– Suprantu, – ramiai sako. – Atrodai, tarsi nuo penktadienio būtum netekusi dviejų kilogramų, o gal ir dar daugiau. Prašau, Anastazija, valgyk, – priekaištingai priduria jis.

Stebeiliju sau į sterblę, į sunertus pirštus. Kodėl su juo visuomet jaučiuosi lyg prasikaltęs vaikas?

Kristianas krusteli, pasislenka prie manęs.

– Kaip laikaisi? – vis dar švelniai klausia.

Na, tiesą sakant, aš visiškai palūžusi… Stipriai sučiaupiu lūpas.

– Jei sakyčiau, kad laikausi puikiai, meluočiau.

Jis staiga giliai atsidūsta.

– Ir aš, – sumurma, paima mano ranką ir suspaudžia. – Pasiilgau tavęs, – priduria.

Ak, ne. Jo oda liečiasi prie mano odos.

– Kristianai, aš…

– Ana, prašau… Mums reikia pasikalbėti.

Tuoj pravirksiu. Ne.

– Kristianai, aš… Prašau… Aš tiek verkiau… – sušnabždu iš paskutiniųjų tvardydamasi.

– Ak, mažyte, ne… – Kristianas trūkteli ranką ir aš, nespėjusi mirktelėti, jau sėdžiu jam ant kelių. Jis spaudžia mane glėbyje, o jo nosis – mano plaukuose. – Aš tavęs taip pasiilgau, Anastazija, – kužda jis.

Noriu išsivaduoti iš Kristiano glėbio, išlaikyti tam tikrą atstumą, bet jo rankos tiesiog apsivijusios mane. Jis spaudžia mane prie krūtinės. Palengva pasiduodu. Ak, kaip tik šito ir norėjau.

Priglaudžiu galvą Kristianui prie krūtinės, o jis bučiniais apiberia man plaukus. Man gera, lyg būčiau grįžusi namo. Nuo jo sklinda švarių apatinių, skalbinių minkštiklio, kūno prausiklio ir mano mėgstamiausias – Kristiano kvapas. Trumpai pasiduodu iliuzijai, kad viskas bus gerai, ir ši mintis šiek tiek nuramina sužeistą sielą.

Po kelių minučių Teiloras sustabdo automobilį prie šaligatvio, nors mes tebesame mieste.

– Eime, – sako Kristianas stumdamas mane nuo kelių, – atvažiavome.

Ką?!

– Į sraigtasparnių aikštelę. Ji – ant šito pastato stogo.

Užuot aiškinęs, Kristianas tik žvilgteli į pastatą.

Na, žinoma. „Čarlis Tango“. Teiloras atidaro dureles ir aš išlipu. Apdovanota geraširdiška, tėviška šypsena, pasijuntu saugi. Aš taip pat jam nusišypsau.

– Turiu atiduoti jums nosinę.

– Pasilikite ją, panele Stil, su geriausiais mano linkėjimais.

Apėjęs automobilį, Kristianas paima mane už rankos ir aš išraustu. Jis pašaipiai ir klausiamai žvilgteli į Teilorą, o šis ramiai ir niekuo neišsiduodamas atlaiko šeimininko žvilgsnį.

– Devintą? – sako jam Kristianas.

– Taip, sere.

Linktelėjęs Kristianas apsisuka ir pro dvivėres duris nusiveda mane į didžiulį vestibiulį. Džiūgauju jusdama jo plaštaką ir ilgus, tvirtus pirštus, kuriais jis spaudžia man ranką. Jaučiu jau pažįstamą trauką – jis mane traukia kaip Ikarą Saulė. Kartą jau nudegiau, bet vėl trokštu to paties.

Mudviem priėjus prie liftų, Kristianas paspaudžia iškvietimo mygtuką. Pakeliu akis ir jo veide išvystu santūrią, paslaptingą šypsenėlę. Kai atsidaro lifto durys, jis paleidžia ranką ir įsiveda mane į kabiną.

Durims užsidarius surizikuoju dar kartą slapta žvilgtelėti į Kristianą. Jis pažvelgia į mane ir tarp mūsų vėl randasi ta ypatinga, elektros srovę primenanti įtampa. Ji aiškiai juntama. Rodos, galiu jos paragauti, ji pulsuoja tarp mūsų, traukia vieną prie kito.

– Dieve… – aikteliu, mėgaudamasi šita stipria, bauginančia, pirmykšte trauka.

– Ir aš ją jaučiu, – sako Kristianas. Jo žvilgsnis apniukęs, bet skvarbus.

Kirkšnyse pajuntu tvenkiantis sunkų, nenugalimą geismą. Kristianas suspaudžia mano ranką, nykščiu ima braukyti per krumplius, ir visi raumenys kūno gelmėse stipriai ir maloniai įsitempia.

Ar gali būti, kad jis mane vis dar šitaip veikia?

– Prašau, nekramtyk lūpos, Anastazija, – sušnabžda Kristianas.

Atitraukusi dantis nuo apatinės lūpos, pakeliu į jį akis. Geidžiu jo. Čia ir dabar, lifte. Kaip galėčiau negeisti?

– Juk žinai, kaip mane tai veikia, – sumurma jis.